Negaliu žiūrėti, kai žmonės šluoja parduotuvių lentynas, o vėliau tuos nusipirktus užmirštus nepanaudotus produktus šluoja į šiukšlių dėžę…. Nesakau, kad man nepasitaiko atvejų, jog kažkas šaldytuve užsimiršta, ar nusiperku pernelyg daug, o tada jau tenka visaip kūrybiškai suktis arba grūsti likučius į ir taip perpildytą šaldiklį… Bet bendrai paėmus mūsų namuose į šiukšliadėžę iškeliauja tikrai ne daugiau nei 3-5% maisto… Kartais tai kokie kalafijorų lapai ar sumedėję kotai, kartais kokia supelijusi duona, kartais koks indelio dugne užsistovėjęs šaukštas jogurto…
Ar žinot, kad visame pasaulyje daugiausia žmonės į šiukšliadėžę išmeta… duonos!! Pasirodo, visiems nesvetima prisipirkti, tada netinkamai laikyti, kol duona arba išdžiūsta, arba supelyja, o gal tiesiog kitą dieną norisi šviežios, o su ta vakarykšte žmonės jau nelabai cackinasi, paprasčiau išmesti ar geriausiu atveju kokiems paukščiams sumaitinti…
Aš duoną 9 atvejais iš 10 kepu pati. Tiek juodą lietuvišką, tiek sour dough, tiek saldesnes sviestines brioche ar chalą. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai kepti laiko nėra, o ir pakeitimui norisi kažko kitko, tuomet keliauju į savo mėgstamą kepyklėlę. Tada, žinoma, būna dilema – kurią duoną išsirinkti… Visos šviežutėlės, visos vilioja, visų norisi, planų galvoj iškart koks tūkstantis, jog ir tą gaminsiu, ir su tuo valgysiu… Todėl paprastai parsinešu daugiau, nei turėčiau. O kadangi visai po nosim būna surikuoti tokie bread sticks – ilgi duonos „pagaliai”, pagardinti sezamais, aguonomis, arba cukrumi ir cinamonu, tai dažnai nesusilaikau ir pagriebiu vieną kitą užkandžiui. Bet bėda ta, kad tie bread sticks rytojaus dieną būna tokio kietumo, jog gaila nuosavų dantų laužyti… Išmesti man ranka nekyla, džiūvėsiams būtent ta duona man ne visada tinka dėl kepant pribarstytų priedų…
Todėl tokiais atvejais kepu duonos pudingą. Duonos pudingui tinka visiškai bet kokia duona (pvz., tie mano bread sticks, spėju, yra kepami iš pačios paprasčiausios (nsaldžios) baltos duonos tešlos), ir kuo duona sausesnė – tuo geriau, tuo daugiau skysčio ji gali sugerti, o iškepęs pudingas tuo skanesnis.
Kepti duonos pudingą žiauriai paprasta, tik nereikia pamiršti, kad duoną užpylus kiaušinių ir pieno (grietinėlės) plakiniu reikia viską palikti pastovėti kelias valandas, o dar geriau – pernakt. Tik tada ta padžiūvusi duona turi pakankamai laiko sugerti visą skystį ir iškepusi virsta (beveik) pyragu.
Todėl kai pas jus liks padžiūvusios nesuvalgytos duonos (tiks bet kokia šviesi duona) – supjaustykit arba sulaužykit ją norimo dydžio gabalėliais (kuo jie įvairesnių dydžių ir formų, tuo gražesnis bus kepinys). Sudėkite tuos duonos gabalėlius į sviestu išteptą karščiui atsparų indą. Dubenėlyje suplakite kiaušinius (pvz. 2) ir sumaišykite su 1-1,5 stiklinės grietinėlės (10% ar 36%) arba pieno, arba abiejų mišinio, įberkite šiek tiek cukraus, žiupsnelį druskos, cinamono, kardamono ar vanilės. Jei norite, dar įmaišykite razinų ar džiovintų spanguolių, džiovintų obuolių. Plakinio turi būti tiek, kad jis beveik pilnai apsemtų duoną (pakoreguokit kiekius atitinkamai). Palikit viską pastovėti, kol duona pilnai suminkštės ir sušlaps (galite palikti pernakt šaldytuve, uždengę indą maistine plėvele). Prieš kepant viršų pabarstykite trupučiu sviesto ir kepkite 180C orkaitėje apie 20 min., arba kol gražiai paruduos ir visas įdaras sutvirtės.
Skaniausias pudingas pusryčiams ar brunch’ui, dar šiltas, su jogurtu arba grietine arba plakta grietinėle, pabarstytas cukraus pudra ir/arba cinamonu, su šviežiom uogom ar uogiene.
Mano mėgstamiausi duonos, kurios niekas nenori valgyti, panaudojimo būdai yra šie: džiūvėsiai, česnakiniai krutonai ir pudingas. O kokius nesuvalgytos duonos panaudojimo būdus naudojate savo virtuvėje jūs?
Jums taip pat patiks:
