Raugintos tešlos pita

Vasara – tai laikas, kai diplomatiniame gyvenime įvyksta daugiausia pokyčių. Vieni diplomatai atsikrausto, kiti, baigę tarnybą, kelia sparnus į naujas lokacijas ar grįžta į namus. Ne, mums šią vasarą dar ne laikas išsikraustyti, tačiau išlydime spėjusius tapti bičiuliais kolegas… 

Kai gyvenom Izraelyje, diplomatų tarpe turėjau vieną itin artimą draugę – amerikietę Judith. Vėliau ją ir jos vyrą aplankėme Meksikoje, kur jiedu tęsė savo darbinę karjerą, o jie mus aplankė Vilniuje. Čia, Australijoje, nuo pat pirmo susitikimo mano geriausia drauge tapo Suzette iš Pietų Afrikos. Tai su Suzette mes praleidom daugiausia laiko ragaudamos vynus ir įvairiausius valgius, kartu važinėdamos į renginius ir įdomias vietas, būdamos aukštesnėmis už likusias ambasadorienes, visada kikendavom stovėdamos nuotraukose pulkui moteriškių už nugarų ir niekaip nesuprasdavom, kur ambasadorienės deda tas grupines nuotraukas, daromas kiekvieno renginio metu? 🙂 

Bet atsisveikinimai, kaip ir pasisveikinimai, yra neišvengiama sudedamoji diplomatinio gyvenimo dalis. Todėl šią savaitę aš sukviečiau 10 mūsų bendrų draugių atsiveikinimo su Suzette pietums. Buvo nemenkas iššūkis pasirūpinti vaišėmis, nes man įprasta, kad daugelį pagalbinbių darbų atlieka mano vyras 🙂 Bet šįkart vakarėlis buvo skirtas tik damoms, tad buvau viena ir atsakinga už viską – nuo vaišių paruošimo iki pasirūpinimo kiekviena viešnia 🙂 

Likus gerai savaitei iki šio renginio įvyko viena įdomi istorija. Berinkdama medžiagą savo būsimai knygai apie Australijos virtuvę, aš susitikau kavos puodeliui su vienos geriausių Kanberoje mėsinės savininku. Man buvo smalsu iš pirmų lūpų išgirsti apie australų mėsos vartojimo įpročius, apie mėsišką jų virtuvę, išsiklausinėti kai kurių receptų subtilybes ir šiaip papildyti savo knygą tikrai įdomiais faktais. Mūsų pokalbio pabaigoje mėsininkas sako: „Klausyk, mes kaip tik šiandien turim ištraukti vieno konkurso laimėtoją. Tas konkursas truko visą mėnesį – kiekvienas žmogus, kuris pirko mūsų parduotuvėje ėrienos, užrašė savo telefono numerį ant kasos čekio ir metė į dėžutę. Laimėtojui skirtas prizas – pusė ėriuko! Ar sutiktum burtų keliu ištraukti laimėtoją?”

Žinoma, su džiaugsmu sutikau!! Jiems reikėjo nešališko, niekaip su parduotuve nesusijusio žmogaus, o aš kaip tik pasipainiojau tądien po kojomis. 

Filmuojant telefono kamerai visi konkurse dalyvavę čekiukai (jų buvo gal 400-500?) buvo suberti į didžiulę kartono dėžę, o ta dėžė buvo kaip reikiant sukratyta. Tada aš, padvejojusi sekundę, ar mano kairė, ar dešinė ranka laimingesnė, nusisukusi į šoną įkišau kairę į tą popieriukų pilną dėžę, gerai pamakalavau ir ištraukiau vieną vienintelį. Kitoje pusėje buvo užrašytas telefono numeris ir vardas – „Suzette”. 

Tą akimirką dingtelėjo mintis, kad gal čia mano draugė, juokais vos nepasakiau to į kamerą! Tačiau greit nuvijau tą mintį, nes nesu įsitikinusi, ar mano Suzette apskritai būtent šioje parduotuvėje yra kada nors buvusi, mat ji gyvena visai kitame rajone! O ir šiaip – galbūt Kanberoje gyvena dar 200 moterų tokiu pat vardu, todėl greičiausiai faktas, jog toks pat yra ir mano draugės vardas yra viso labo sutapimas. Tad užbaigusi reikalus, pasveikinusi į kamerą laimėtoją ir pasidžiaugusi super praktišku laimėtu prizu, grįžau namo. Tuo tarpu mėsininkaims beliko susisiekti su prizo laimėtoja telefonu ir susitarti dėl mėsos perdavimo. 

Po maždaug valandos į mano telefoną atėjo žinutė. Nuo Suzette: „Nida, ar tu esi Griffith butcher shop’e?”. Aš nutirpau…. TAIP, pusę avino prizą aš ištraukiau….. savo geriausiai draugei!!! Taip, ji išties vienąkart (!!!) pirko ėrieną šioje parduotuvėje ir įmetė savo čekį į konkurso dėžutę. Ir taip, aš sugebėjau būtent tą čekį įštraukti iš didžiulės dėžės popierėlių!!!

Smagiai pakvatoję mudvi iškart nusprendėm – dalis Suzette laimėto prizo – ėriuko koja – bus pagamintas jos atsiveikinimo su draugėmis pietums! O ši smagi istorija bus tai, apie ką mes galėsim kalbėtis ir juoktis mūsų susitikimo metu!

Taigi, nuo 8 ryto mano kieme jau rūko grilis, aš jame lėtai kepiau ėrienos koją, vėliau ant anglių dar užmečiau išmirkytų medžio drožlių, kad mėsa įgautų dūmo aromatą, o išsiskyrusias sultis pavirinau tol, kol jos tapo tirštu mėsos padažu. O taip grilyje keptą ėrieną aš patiekiau su šviežiom pitom, kurias šįkart kepiau iš raugintos tešlos (sour dough). 

Pitas esu kepusi ir anksčiau, tačiau turiu prisipažinti, jog taip iki galo jos man niekuomet ir nesigavo. Gera pita turi būti minkšta, tačiau ne puri, jos viduje turi būti labai aiški „kišenė”, mat dažniausiai pita perpjaunama pusiau, ir į tą „kišenę” pridedama mėsos, falafelių, salotų ir padažų, paverčiant pitą labai skaniu sumištiniu. 

Tačiau šios pitos gavosi TOBULOS! Skanios, tuščiavidurės, jos pūtėsi kepant tarsi burbulai, o skonis išties buvo toks, kokio ir tikėjausi. Pitas kepiau naudodama ruginį duonos raugą (kvietinis tikrai taip pat tiks), greičiausiai panašų rezultatą galima psiekti ir naudojant mieles, tačiau kol kas su mieline tešla eksperimentuoti laiko neturėjau. Todėl šiandien dalinuosi su jumis savo pitų receptu, kurios garantuoja sėkmę. Pitos kaip jokia kitokia duona tiks vasarą prie grilyje keptų mėsiškų ir daržovių patiekalų, užtepų ir salotų.