Man baisiai patinka šeimų išsaugoti seni receptai… Tokie ant pageltusio popieriaus, ranka užrašyti, paprastai dailyraščiu, šiek tiek pariebaluoti, nes ant darbastalio matę gimstant ne vieną patiekalą… Kartais su pataisymais ir pastabomis, permatuotais kiekiais…. Kiekvienas jų tarsi gyvas, tarsi užrašyta dalelė autentiškos istorijos, tokios artimos, net jei tai nėra tavo pačios šeimos reliktas….
Tokių receptų rinkinius juk turėdavo mūsų mamos. Ir močiutės. Išsitraukdavo, kai prireikdavo ar kokiam pyragui kepti, ar agurkams vakuoti. Mūsų namuose tie receptai būdavo surašyti ant įvairių lapukų, kartais kokia parūdijusia sąvaržėle susegti, kiti į užrašų knygelę įsprausti, dar kitus iš kokio seno apipeckioto voko išsitraukti reikdavo… Dažnai receptai ir vardus turėjo, pavyzdžiui, Genutės keksas, ar Albinutės marinuoti pomidorai. Aš tuos receptus mėgdavau ne tik vartyti, man patikdavo persirašinėti juos į vis naują sąsiuvinį. Vis pagalvodavau, kad gal šitam sąsiuviny jie gražiau atrodys, patogiau vartyti bus, ir būtinai jų man kažkada prireiks… Tada pradėjau dar klijuoti iškarpas iš kokio laikraštyje surasto recepto, kad nepasimestų. Dantytai, kaip gaudavosi, iškirpdavau skiauteles, klijai persigerdavo per plonytį popierių ir po kurio laiko dalies teksto nesimatydavo:) Kartais klijuodavau tų receptų tiek, kad sąsiuvinis išpampdavo, niekada jų ir nepanaudojau, neišbandžiau:) Tiesiog tada man atrodė, kad kuo daugiau receptų turėsiu, tuo geriau jausiuosi, o prireikus pasigaminsiu kad ir ką panorėjusi…
Dabar lygiai taip pat karštligiškai aš kaupiu kulinarines knygas… Okupuoju vis naujus ir naujus savo darbo kambario bibliotekos lentynų plotus… Grožinės literatūros knygos keliauja į iPadą, tos popierinės perskaitytos išvežamos kitiems skaitytojams antriniam ir tretiniam panaudojimui, o jų vietas akimirksniu kažkaip užima nejučia praspilėtusi mano kulinarinė kolekcija…:) Mano skonis knygoms taip pat labai kinta. Kai kurių nesu net panaudojusi – pavartau ir padedu atgal. Vis svarstau, gal reikia perrinkti, išvalyti lentynas, atiduoti tas nenaudojamas tiems, kas jose ras ką nors naudingo… Bet net neabejoju, kad vietos atsiradus ji bus užimta naujais pirkiniais:)
Pastaruoju metu man į rankas pateko kelios knygos, kuriose pasakojama labai intymi šeimos istorija. Išmokti receptai, nugirsti pokalbiai… Įdomu tai, kad tomis istorijomis ir skoniais dalinasi moterys, į svetimą žemę atkeliavę (atitekėję) iš kito pasaulio galo, turėję adaptuotis naujose žemėse. Manau, kad tokie žmonės įdomiausia sugeba perteikti vietines tradicijas, pastebėti niuansus, kurie vietiniams savaime suprantami, dažnai nė nepastebimi. Viena tokių mano naujų knygų – Emiko Davies „Tortellini at Midnight”. Jos autorė – japonės mamos ir australo tėvo dukra, atitekėjusi iš Australijos į Italiją, įsiliejusi į naują itališką (vyro) šeimą, mėgaujasi tyrinėdama jo šaknis, atrasdama vis naujus kulinarinius potyrius nuo Toskanos iki Turino, tais potyriais labai šiltai besidalinanti su skaitytojais.
Kad ir šis paprastutis itališkas obuolių pyragas, vienas iš knygoje surastų receptų, patraukusių mano akį. Užrašytas jis buvo ranka autorės anytos „receptų sąsiuvinyje”, kuris yra ne kas kitas, kaip 1981 metų užrašams skirtas stalinis kalendorius. Kaskart norint surasti kokį receptą, reikia perversti ko ne 365 puslapius, pakeliuj perskaitant pasižymėtus kiekvienos savaitės darbus ir susitikimus…. Pyragas nekart šeimoje išmėgintas, prigijęs, taip ir likęs su pavadinimu „Torta di Mele di Angela” (it.- Angelos obuolių pyragas). Galbūt populiariu receptas tapęs dėl to, kad buvo užrašytas viename pirmųjų tos užrašinės puslapių?:) O gal dėl to, kad pyragas visiškai kitoks, nei įprasta Toskanoje, kur autorės anyta gyvena? O gal tai visai ne itališkas kepinys, nes jame naudojama neįprastai daug sviesto?… Kas čia dabar sužinos tas šaknis ir paslaptis, verčiau rudenišką dieną imti ir užsimaišyti tešlą, supjaustyti obuolius, ir mėgaujantis puodeliu kavos laukti, kol orkaitės skambutis duos signalą, kviečiantį saldžiai pagundai.
Pasiruošimas | 20 min |
Laikas | 50 min |
Porcijos |
asm
|
- 250 g sviesto (minkšto, kambario temperatūros)
- 60 g cukraus
- 1 kiaušinis
- 1 citrina sultys ir nutarkuota žievelė
- 150 g miltų
- 2 šaukšteliai kepimo miltelių (pasirodė daugoka, bet tiek nurodyta recepte. skonio nesijautė)
- žiupsnelis druskos
- 650 g obuolių (nuluptų, išimtom sėklom, supjaustytų gabalėliais)
- šlakelis romo arba brendžio
Ingredientai
|
|
- Įkaitinkite orkaitę iki 180C. Kepimo formą (20cm) išklokite pergamentiniu popieriumi. Išsukite sviestą su cukrumi iki purios vientisos masės, tada įmuškite kiaušinį ir toliau plakite, kad įsikorporuotų. Supilkite citrinos sultis, žievelę, suberkite visus birius ingredientus, ir sumaišykite, kad gautųsi vientisa masė. Šią masę išverskite į paruoštą kepimo skardą, išlyginkite paviršių.
- Ant tešlos sluoksnio sudėliokite obuolius, juos pašlakstykite trupučiu brendžio arba romo.
- Nedideliame dubenėlyje paruoškite viršutiniam sluoksniui skirtą masę - sumaišykite sviestą, cukrų ir miltus. Masė bus minkšta, tad imkite po gumulėlį ir išdėliokite ant obuolių sluoksnio.
- Pašaukite į orkaitę ir kepkite apie 50 minučių, arba kol viršus patamsės, obuoliai sukeps ir sukris. Galite pabarstyti cukraus pudra, patiekti galite šiltą su ledais arba plakta grietinėle, arba jogurtu.
Recepto šaltinis - Tortellini at Midnight, Emiko Davies
Pyragas nesigavo, išėmus iš formos visas”sugriuvo”, dominavo tik obuoliai.
Kaip gera girdėti, Rasa!!
Iki siol pats geriausias obuoliu pyragas!!!
Erika, man taip pat nepatiko tas tirpstantis sviestas. Man nedegė tik dėl to, kad įklodama popierių palikau išsikišusį per kraštus, tai nebuvo kur sviestui varvėt. Aš nebandžiau improvizuoti su šiuo receptu, bet tikrai mėginčiau dėti arba mažiau sviesto arba keliais šaukštais daugiau miltų. Dar variantas – kepti formoje, kurios kraštai nenusisega (vientisoje skardelėje), kad nebūtų tam sviestui per kur varvėti
Labai gero skonio pyragas! Bet labai neramina tas varvantis sviestas – ar tikrai taip turėtų būti? Galiausiai pradėjo degti. Nebandėte sviesto dėt mažiau?
Ačiū, Rasa, tikiuosi patiks ir šitas 🙂
Šiandien bandau šį pyragą, obuoliai pyrage pats geriausias dalykas man. Sviestas teka, bet tikiuosi pats receptas ir pyragas superinis! Labai laukiu kol iškeps ir kol paragausiu! Kol kas nei vienas Nidos receptas nenuvylė pasiteisino 100%
Dalia, labai smagu girdėti:)
Jaučiau, kad bus gerai, bet kad taip gerai… Puikus receptas. Ačiū:-)
Kaip faina, Jolanta, ačiū už tokį įvertinimą:)
Virginija, Laima, man irgi išbėgo… Pamaniau, kad į obuolius gal ne pilnai įsigėrė?… ypač tas nuo viršutinio sluoksnio… Bet kažkaip receptą norėjosi autentišką pateikti, be savo improvizacijų…
Ir man sviesto nemazai isbego. 🙁 gal ka nors ne taip dariau… bet skonis nuostabus.
Iškepė. Nors šiek tiek sviesto išties išvarvėjo, pyragas pavyko: traškia plutele, purutis, tirpstantis burnoje. Maniau, gelbėsiu ledais, bet ledai tik šiek tiek papildo nuostabų skonį!
O ne! Kepa, ir sviestas varva iš skardos! D: Ar taip turi būti? 🙁
Nerealus… Tobulas! Valgė net ir tie, kurie nemėgsta obuolių pyrago!!! Pradžioje receptas kėlė įtarimą (mažai kiaušinių, daug sviesto), bet žinodama, kad negali nepavykti gaminant pagal Jūsų, Nida, receptą, kepiau jį drąsiai! Laaaabai skanus, netradicinis lietuviškas obuolių pyragas, bet tiesiog dieviškas! Bus vienas iš mano favoritų!
Diana, valioooo!! Visgi kažką TOKIO turi tie seni receptai… ane?:) Aš irgi, beje, iš antaninių obuolių kepiau, puikiausiai jie čia pritiko
Goda, ir aš lygiai tokias pat mintis turėjau tešlą sumaišiusi, galvojau gal kažko autorė neįrašė?:) Labai džiugu, kad rezultatu likto patenkinta:)
Tobulas! Skanesnio obuolių pyrago nesu valgiusi. Su antaniniais obuoliais išėjo labai gardus, visi gyrė gyrė…
Tik ką išbandžiau – sumaišius visus produktus buvau pradėjus panikuoti kad tiek daug sviesto, mažai miltų ir tik vienas kiaušinis – bet viskas pavyko tobulai. Ačiū!
Jurgita, seniai vis grasinuosi, kad patalpinsiu savo knygų nuotraukas… Bet kai pasižiūriu į tuos šimtus lentynose, tai nežinau nuo ko pradėti:)) O be to vis naujų egzempliorių atsiranda, ir vis atrodo kad ši vertesnė už praeitą:)
Donata, aš irgi maniau, kad apačia bus pakilusi (su tiek sodos), bet obuoliai ir viršutinis sviesto sluoksnis nuleido ant dugno, matyt:) Bet labai faina, kad turit savo favoritą:) Galite jau ir užrašyti ant kokio popierėlio kitoms kartoms, kad ilgai keptų… 🙂
Skanus! Jau iškepiau, tik galvoju, turėjo labiau iškilti…
Man skaniausias Jūsų obuolių pyragas su rozmarinu🙂
Nida, dievinu knygas, kuriose gyvenimas sukasi aplink maistą. Dazniau pasidalinkit, kai tokiu randate! 👍🏻
Kitą kartą gal bus su pjūviu…. Kažkaip va taip norėjosi šįkart… Nieko ten super įspūdingo, tiesiog tešlos sluoksnis ir obuolių sluoksnis.. Čia gal emocija man svarbiau buvo, nei vaizdas prapjovus…
Gaila, kad nesimato pjūvio, visada norisi matyti kepinio vidų, kaip atrodo. Nors foto ir labai gražios 🙂