Pasiruošimas Kalėdoms šalyje, kuri nešvenčia šių mums įprastų švenčių – išties kitoks. Pirmais metais, kuomet atvažiavom į Izraelį, net nespėjom dorai kojų apšilti, kai atėjo Kalėdos. Apsižiūrėjom, kad Vilniuje pamiršom ir eglutę, ir žaisliukus… Pasipuošėm lempą:) Bet viską mums atpirko šiluma, saulė ir galėjimas pusryčiauti terasoje. Antrais metais Kalėdoms gavom gražią dovaną – mūsų draugas Izraelietis parūpino mums gyvą eglę, augančią vazone! Puošiau ją tuo, kuo turėjau, kaip senais laikais, kai viskas, įskaitant žaisliukus, buvo deficitas:) Izraelis – ne ta šalis, kur visas gruodis žvilga lepmutėmis, o kiekviename supermarkete parduodami blizgučiai eglutėms puošti.
Dovanų gautą eglutę po švenčių išnešėme į terasą, bet nedaug vilčių buvo, kad ji išturės vasaros karštį. Ypač turint omeny, kad mūsų terasa – tiesiai į pietų pusę. Tačiau eglutė ne tik išlaikė karštį, ji paaugo visu metru, ir sekančiais metais jau reikėjo dvigubai daugiau žaisliukų, kad ji bent šiek tiek primintų Kalėdinę dekoraciją:)
Šiemet nutariau iš peties padirbėti, kad Kalėdinė nuotaika kaip nors ateitų ir į mūsų namus. Ir nors už lango saulėtas oras ir megztiniai dienos metu nereikalingi, bent jau mūsų namuose tikrai niekas nesuabejotų, kad tuoj tuoj išauš Kalėdų rytas:) Visų pirma, Jafos uoste atsidarė puiki Kalėdinių žaisliukų parduotuvė, kurioje prisipirkau auksinių bumbulų, raudonų žvaigždžių, sidabrinių žaisliukų ir net margaspalvių lempučių. Mūsų eglutė, išgyvenusi dar vienus metus ir paaugusi tiek, kad jau grėsmingai remia namų lubas, buvo vėl parnešta iš terasos ir gražiai papuošta tuo, ką „užgyvenau” per visą savo buvimo Izraelyje laiką:) Ir net laukines duris pasipuošiau, pasikabindama didelę auksiniais blizgučiais padabintą varpelių dekoraciją. kad visi kaimynai žinotų, jog pas mus – Kalėdos!!:)
Nuo kitos savaitės pradėsiu suktis virtuvėje ir ruoštis Kūčioms, kurias mes švęsim labai jau siauram rate ir džiaugsmingoms Kalėdoms. O tuo tarpu stengiuosi pernelyg daug nesismaginti gaminant, kitaip sakant, vaidinam, kad abu su vyru pasninkaujam:) Tad nėra pernelyg ką į blog’ą ir talpinti:) Mėsos nevalgome – tas tiesa. Kepinių, desertų taip pat vengiame – kitaip Kalėdiniai pyragai nebus tokie skanūs:) Dažniausiai gaminu vegetariškus patiekalus arba žuvį.
Šios dienos receptas turi tam tikrą istoriją, kurią noriu jums papasakoti ir pailiustruoti nuotraukomis. Kai pastarąjį kartą viešėjom P. Afrikoj, būnant Keiptaune mus vakarienės pakvietė mūsų geri draugai iš Johanesburgo. Kai plepėdami priartėjome prie restorano, kuriame buvo užsakyta vakarienė, pasidarė aišku, kad mūsų laukia išskirtinė patirtis. Tai vienas prabangiausių viso Afrikos regiono restoranų, įsikūręs garsiojo Table Mountain (Stalo Kalno) papėdėje, žaliuojančiame rajone, kažkuo primenančiame mūsų Turniškes. Restoranas „Green House” – nedidelio Relais&Chateaux tinklo viešbučio, įsikūrusio prašmatnioje pilyje, dalis. Restoranas, vienas iš keleto, kuris gali pasigirti išskirtiniais gurmaniškais pripažinimais, patekęs į geriausių P. Afrikos restoranų dešimtuką. Aplink plytintys vynuogynai ir specialiai restorano bei viešbučio svečiams gaminamas rūšinis vynas – tai tik keletas elementų, suteikiančių šiai vietai išskirtinumo. Aptarnavimas, maisto kokybė, aplinka ir maistas – tiesiog aukščiausios klasės. Tąkart mes mėgavomės 7 patiekalų degustaciniu meniu su specialiai parinktais gėrimais, ir kiekvienas patiekalas, pateiktas tarsi koks meno kūrinys, buvo toks, kad juo norėjosi grožėtis iki begalybės, prieš įsmeigiant šakutę…
Po vakarienės vienas iš trijų šefų atėjo mums prisistatyti, mes, aišku, be žado, negalėjom atsikvošėti nuo kątik patirto kulinarinio šoko… Aš, žinoma, nepraleidau progos su juo įsiamžinti. Juk ne kasdien tenka spausti ranką vienam iškiliausių P. Afrikos virtuvės virtuozų…
Tąkart man pasisekė dvigubai, nes be išskirtinių gastronominių įspūdžių „Green House” restorane gavau dovanų – nuostabų albumą, sudarytą iš 32 pripažintų šefų, ruošiančių maistą pačiuose geriausiuose Relais&Chateaux restoranuose P. Afrikoje, Namibijoje, Zimbabvėje, Tanzanijoje, Mauricijuje ir Seišeliuose. Albume – ne vien nuostabios nuotraukos (beje, ir tų patiekalų, kuriuos ragavome Keiptauno „Green House”), bet ir jų receptai!!! Aišku, pagaminti tuos meno kūrinius būtų kiek sudėtinga man, neprofesionalui, bet paganyti akis ir pasisemti idėjų – visuomet puiku. Albume gražius žodžius man užrašė vakarienę gaminęs šefas Gerald van der Walt: „So many restaurants, too little time. Glad you find us. I hope you enjoyed our hospitality. To Nida, Thank you for coming to our little restaurant”. Tai albumas, kuris stovi matomiausioje mūsų namų vietoje:)
Toji knyga, be oficialiosios meninės dalies su šefų ir pačių restoranų pristatymu, turi ir baigiamąją dalį, visai kitokią nuo pagrindinės. Tai tų pačių šefų, dirbančių geriausiomis pripažintose virtuvėse, patiekali, kuriuos jie mėgsta ruošti namuose, savo artimiesiems. Ir štai vienas patiekalų – Žuvis en papilote („vokelyje”), kepta su daržovėmis, balto vyno ir grietinėlės padažu, pagardinta šviežiomis žolelėmis ir citrina, pateikiama su šviežia traškančia duona, kurią smagu mirkyti į gaivų padažą… Receptas tikrai labai nesudėtingas, be to, nereikia kokių nors ypatingų produktų. Ir tinkamas pasninkui (gal tik per skanus:))
Žuvis en papilote su daržovėmis (3-4 asm)
3 didelės morkos
2 dideli porai
3 mažos cukinijos
25g šviežių krapų
25g šviežių petražolių
25g daržinių builių
1-2kg šviežia žuvis, išdarinėta, be žvynų, su galva
1/2 citrinos
100ml grietinėlės
100ml balto vyno
50ml žuvies sultinio (galite pakeisti daržovių sultiniu arba vandeniu)
Druskos, pipirų, cukraus
Pateikimiui – prancūziškas batonas
Daržoves nuskutame ir supjaustome plonytėmis juostelėmis (julienne). Mandolina šiam reikalui – tikras išsigelbėjimas! Prieskonines žoles nuplauname ir atidedame į šalį.
Žuvies abiejuose šonuose giliai įpjauname po tris rėžius. Į juos įkišame po puselę citrinos riekelės ir ketvirtadalį žolių mišinio. Pabarstome iš abiejų pusių druska ir pipirais (nedaug).
Įkaitiname orkaitę iki 200C. Pailgoje nedidelėje kpeimo formoje ištiesiam didelį lakštą pergamentinio popieriaus, kraštus užlenkiame į viršų. sudedame daržoves. Ant jų dedame paruoštą žuvį. Žuvies vidų pripildome likusiomis žolėmis.
Nedideliame indelyje sumaišome sultinį, grietinėlę ir vyną. įberiame druską (aš dėjau 1 kaupiną šaukštelį), cukrų (dėjau 1 nepilną šaukštelį), pipirus. Viską sumaišome ir užpilame ant žuvies ir daržovių.
Imame kitą pergamentio popieriaus lakštą ir dedame jį ant viršaus, kad kraštai sutaptų. Tada abu kraštus vyniojame į apačią, kad padarytumėm sandarų „vokelį” kuriame troškinsis žuvis ir daržovės. Mums svarbu, kad garai pro niekur neišeitų. Kadangi man prastai sekėsi sandariai sujungti abiejų popieriaus lakštų kraštelius, aš juos susukusi dar susegiau ofisiniu susegtuvu (stapler) (gal ir nelabai kulinariška, bet labai pasiteisino).
Dedame į orkaitę ir paliekame kepti. Kiekvienam žuvies kilogramui skiriame po 30 Minučių kepimo laiko.
Patiekiame ant stalo visą indą, kuriame kepė, ir svečių akivaizdoje praplėšiam pergamentą. Žuvis bus išsitroškinusi taip, kad kris nuo kaulų, daržovės minkštos, ir kartu šiek tiek traškios. Prancūziško batono riekeles skaniausia dažyti į padažą, kurio bus gausu indo apačioje.
P.S. Pas mus jau įsibangavo braškių sezonas – tad dėl deserto galvos sukti jau nereikia:)
Teisingas, šiuolaikiškas požiūris! Kai kas antras žmogus kenčia nuo antsvorio, iš tiesų, neracionalu gaminti patiekalus su sviestu, grietine, grietinėle, cukraus ar miltų gausa. Skonis nėra pats svarbiausias dalykas. Todėl šiais laikais tenka keisti požiūrį tiek į produktų sudėtį, tiek į patį skonį. Tikrasis menas – pagaminti skanų, tačiau sveiką ir nekaloringą produktą.
Tai nelengvas uždavinys, tačiau įmanomas. To tikėdamiesi mes ir lankomės šioje svetainėje.
Iš tiesų, Almantai, dažnam reikia spręsti dilemą – ar skaniai, ar sveikai:) Bet man paprastai pavyksta abu šiuos komponentus suderinti. Juk sveikai nebūtinai reiškia neskaniai. Bulkų, majonezų, grietinėlių, grietinių, margarinų labai vengiu, juos naudoju tik itin retais atvejais. Sviestas, jei jis naudojamas ribotai,- nėra toks priešas. Kaip ir grietinėlės (10%) šaukštas padažui paskaninti nėra toks baisus…
Įdomūs, sveiki receptai. Gerai kad nėra sviesto ir kitų riebalų. Šiuolaikiniai inteligentai vengia kalorijų. Mane ypač sudomino žuvis – daug daržovių, puikūs komponentai. Tik grietinėlė, nors ji ir yra čia skonio pagrindas, nelabai pageidautina. Na ir batonas, gal nelabai reikalingas. Taip ir kovojame – skonis ar sveikumas? Šias priešybes suderinti gali tik burtininkas 🙂
Grita, kaip ačiū už tavo patarimus!! Iš tiesų, eglutės apatinės šakos pradėjo rusti, aš bijau jas nugenėt, bet dabar jau drąsiai nupjausiu. Tik labai ta mano eglė juokingai atrodys su pliku kamienu:) O dėl persodinimo irgi gera idėja. Jei ne prie mūsų daugiabučio, tai pas kolegą šalia namo ji tikriausiai puikiai įsipaišys!!
Skaitytoja, Jei labai atvirai, tai niekaip ta dvasia Kalėdinė ir nesijaučia. Ir matyt ne +25C čia kaltas, o aplinka, kurioje niekas kitas Kalėdų nešvenčia. Net gatvės, nei TV, nei parduotuvės, viešbučiai neturi net menkiausios kalėdinės dekoracijos. Ir pernai, ir užpernai per Kūčias, per Kalėdas, net per Naujus metus sėdėjau paskaitose, ir tik kai priminiau kursiokams, kad šiandien – tokia šventė, jie prisiminė, kad gi tikrai – Kalėdos kažkur pasauly… Ta šiluma ir saulė būtų OK, jei miestas būtų papuoštas, jei parduotuvėse spindėtų Kalėdinės dekoracijos, jei skambėtų Kalėdinė muzika… Yra tekę būti ir Malaizijoje, ir Vietname Kalėdiniu laikotarpiu, ten viskas blizga iš tolo, visi pastatai išpuošti grožybėmis, visa gatvės prekyba nusidažiusi blizgučiais ir senelių šalčių kostiumais. Suprantu, kad tai tik komercija, nes ir jiems gi Kalėdos – ne šventė. Bet visvien smagu, kai tokia aplinka.
Na o dėl restorano P. Afrikoje jūs teisios – tai tikrai life time experience. Tai buvo ne pirmas kartas, kai teko vakarieniauti TOP pasaulio šefų ruoštose vakarienėse, jos tikrai išlieka visam gyvenimui. Apie vieną tokių esu rašiusi Lietuvos Ryte: http://www.lrytas.lt/-13216280661319789401-prabangi-vakarien%C4%97-tarp-puod%C5%B3-ir-sam%C4%8Di%C5%B3-restorano-virtuv%C4%97je-nuotraukos.htm
Nida,kai eglutė netilps tavo namuose drąsiai sodink prie namo,nes vazonas bus per mazas,o apatines šakas kai pagelsta nugenėk.Lietuvos ambasada turės savo medį Izraelyje.
Kokia smagi eglute! Bet dabar galvoju – nu kaip reiktu man Kaledine dvasia pajusti prie +20 ir daugiau, be sniego – nesugalvoju…. :))) Kad ir kaip nekesciau ziemos, tas kelias dienas man sniegas – privalomas elementas :)) Bet labai smagu, kad prisimenat sia svente, „neuzmetat” ir svenciat 🙂
O zuvyte – nuostabiai atrodo! Gerai kad priminei, reikes irgi tokia pasigaminti. Beje, del tokios vakarienes, knygos ir bendravimo su sefu – oij kaip as irgi pavydziu 😀 Aisku, baltu pavydu 😉 Turejo buti suuuuperinis vakaras!
OK, labai lauksim naujų receptų.
Taip, tu esi teisi, nes aš bendrauju su nemažai žydų iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos ir dar viena iš Švedijos, tai kaip ir pas visus tos Naujametinės eglutės namuose yra, o iš švedės apie tą „Hanukkah bush” sužinojau.
Dovile, tikrai tokių dalykų Izraelyje nepamatysi… Manau, čia amerikietiška tradicija, nes visur gi jau Christmas, o vaikasm tai reikia kažkaip paaiškinti, kodėl jų namuose nespindi eglutės, girliandos, o tik aūtuonios žvakės dega… Esu girdėjus, kad žydų vaikams didelė trauma toks Kalėdos, nes visi gi žino, kad per jas ateina Kalėdų senis, atneša dovanų… Tai šiuolaikiniai tėvai dažnai per Hanuką dovanoja savo vaikams kasdien po dovanas, ir vis jiems pabrėžia, kad „per Kalėdas vaikai gauna tik vieną dovaną, o jūs – net aštuonias”:) Beje, eglutes namuose beveik sutartinai puošia tie, kurie emigravo iš sovietų sąjungos. Jiems Naujieji – vis dar šventė:) Beje, apie Hanuką įdėsiu įrašą rytoj su labai fainu receptuku:)
Mane irgi sudomino šis gaminimo būdas, nes rankovėje dažniausiai kepu.
O taip graži tavo eglutė. O tai Izraelyje tų Hanukkah bush nepuošia? http://en.wikipedia.org/wiki/Hanukkah_bush
Odeta, kadangi man iki skausmo pažįstama knygų pirkimo manija, tai suprantu tave pilnai:) (gal gali parašyti pavadinimą tos knygos, gal ir aš kur pričiupčiau:)). Beje, šį gaminimo būdą aš kažkaip neišnaudoju pakankamai. Gera tavo mintis, kad ir vištieną taip troškint reiktų. Man jau visi mano vištienos gaminimo būdai pabodę, tad reiks griebtis naujų receptų:)
Grita, bet kad tu ir žinai tokias egzotiškas augalų rūšis… Man augalų pasaulis – visiškai nepažįstamas:) Bet kad eglutė mėgsta šilumą, tai tiesa. Vasarą mūsų terasoj, kur ji stovi kiaurą dieną ant saulės, būna kokie 60C, o jai nieko. Ir vandens nesočiai ji gauna – kelis lašus per parą, kuriuos jai kompiuteris padozuoja:) Tikiuosi, kad dar metus atlaikys, nenuvys visai:)
Nuostabi eglutė, o jau žaisliukai vaje vaje:)))) Labai mėgstu papilotes, dažnai kepu ne tik su žuvimi, bet ir su daržovėmis, kepiau ir su vištienos krūtinėle. Labai sultingi patiekalaiukai gaunasi. Aš Fr visą knygą tam reikalui nusipirkau (tas mano besaikis knygų pirkimas). O Taviškė knyga su Šefo palinkėjimais, čia tai vertybė. Pavydžiu:) Juk tikra lietuvė esu:))))Nuostabu, kai šventinė nuotaika:)
Sita eglutė eurokarija vadinasi,lietuvoje auginama kaip kambarinis augalas ir yra labai jautri temperatūrai.Nieko nuostabaus,kad ji tiesiog veši pas tave,nes jai labai tinkamas klimatas,tiesiog grazuolė.
Grita, Dovile, eglutės nuotrauką įdėjau:) Ji pas mus tokia ne visai lietuviška, tokia labiau Artimųjų Rytų… Ir mišku, sakais nekvepia, kaip Lietvuoje. Bet visvien gyva, ne plastamsinė:) Kitąmet kažin ar į namus tilps – reikės terasoj puošti:)
Dovile, kokia gera mintis visas eglutes į tėvų sodą susodinti. Taip ir nuosavą eglynėlį greitai turėsit:)
Laukiam eglutės nuotraukų. Mes vakar irgi jau papuošėm savąją. Perkam kasmet, vazone. Paskui išlaikom lauke tą eglutę ir pavasarį sodinam mano tėvų sode.
Labai fainam restorane buvot ir laaaaabai fainas tas restorano šefas;-)))
Ir ačiū už recetuką, nes buvau jau pamiršusi, kad taip žuvį galima kepti.
Labas,Nida kaip smagu,kalėdinis braškių sezons,o pas mus uz lango pūga,tikrų tikriausios kalėdos ir nesibaigianti tamsa.Labai smagu,kad pasidalinai patiekalų nuotraukomis,fantastiška…O tokią zuvį as ruošiu jau keli metai,labai skanu.Įdėk eglutės nuotrauką.