„Ant šios statulėlės buvo išgraviruotas mano vardas, bet aš jį nuėmiau, nes toks apdovanojimas juk ne vien mano nuopelnas”- kukliai prisipažino Richard Taylor, kai užgniaužusi kvapą iš visų pusių apžiūrinėjau vieną iš septynių auksu tviskančių Oskarų… Teisybės dėlei pasakysiu, jog ne iš karto patikėjau, kad rankose laikau Oskaro originalą, bet ne itin tikslią statulėlės kopiją, mat tai, ką išvydau Weta Workshop kabinetuose ir dirbtuvėse, ištrynė bet kokias ribas tarp realaus ir fantazijų pasaulio…
Richard Taylor su savo žmona Tanya pirmuosius kostiumus ir objektus filmams pagamino dar prieš tris dešimtmečius, ant savo namų (tiksliau virtuvės) stalo. Jiems tai buvo tarsi žaidimas – abu kūrybingi ir galvas dėl vizualių efektų pametę kūrėjai tąkart nė nesvajojo, jog po kelių metų jų įmonė išaugs iki 400 darbuotojų, kostiumus jie kurs milijoninius biudžetus turintiems filmams, o ir jiems patiems kasmet teks žengti tviskančiu Holivudo kilimu ir net septynis kartus lipti ant scenos atsiimant garbingiausius kino pasaulio apdovanojimus.
Žiedų Valdovo trilogija, King Kongas, Narnijos kronikos, Avataras – tai tik keletas filmų, kurių kostiumus ir vizualinius efektus sukūrė Richard ir Tanya bei jų komanda. Šiandien Wellington’e, N. Zelandijos sostinėje, plyti ištisas kvartalas, kuriame veikia dirbtuvės ir pluša neįtikėtinus objektus gaminantys meistrai. Tai menininkai, kurių adresus ir telefono numerius žino didžiausi pasaulio kino industrijos žaidėjai, tai žmonės, kurių fantazijose, o vėliau ir dirbtuvėse gimė monstrai ir pabaisos, nuo realių nesiskiriančios pakaitinių aktorių veidų kaukės, stebuklingieji Džedajaus kardai, kosmoso užkariautojų ginklai, senovės romėnų šarvai ir net 17 metrų dydžio realių žmonių figūros, kurių kiekvieno drabužiams pasiūti prireikė keletos kilometrų audinio!
Nors mes turėjome privatų turą po garsiąsias Weta dirbtuves Wellington’e, fotografuoti jose vykstančių procesų negalima, saugant autorines paslaptis ir laikantis prisiimtų įsipareigojimų su garsiais užsakovais. Šiais laikais drožybos įrankius ir aparatus pakeitė robotai ir 3D printeriai, tikroviškus žmogaus organus (ausis, liežuvį, kepenis, akis, peršautą žaizdą, ištinusią ranką ar plaukuotą purviną koją) atkartoja minkšti super-tikroviški silikono dirbiniai, sienos čia nukabintos garsiausių pasaulio aktorių veidų atspaudais, kurie reikalingi pakaitinių aktorių kaukėms gaminti, techninis personalas su mikroskopiniais pincetais čia kuria kiekvieną žmogaus kūno sąnarį, kurį vėliau instaliuoja į nuotoliu valdomus robotų mechanizmus… Natūralaus dydžio „lėlių” veidai tokie pat porėti kaip mūsų, keletą mėnesių užtrunka veido plaukelių, blakstienų, antakių „įsodinimas”, šiuolaikiniai robotai ne tik vaikšto ar kilnoja rankas, jie varto akis, krutina kiekvieną veido raumenį, jų burnos atkartoja aktorių „tariamus” žodžius bet kuria pasaulio kalba…
Viena didžiausių dirbtuvių skirta garsiesiems kardams gaminti. Dirbtuvėse yra vos trys specialistai, kurie tobulai išmano šį meną. Kiekvienas jų metalinius kardus kala ilgiau, nei tris dešimtmečius. Yra ir vienas mokinys, atkakliai siekiantis tapti tokiu pat meistru – jis pastaruosius septynerius metus nedaro nieko kitko, tik kasdien poliruoja tviskančių kardų geležtes. Kai ištobulins šį gamybos etapą, jam bus leista daryti sudėtingesnes užduotis. Mažiau sofistikuotus darbus atlikti kardų meistrams padeda visa komanda. Niekada nemaniau, jog tokia svarbi kardo ergonomika ir svorio balansas. Net jei naudojami tik filmo scenose, kardai visiškai identiški tikriesiems, tiesa, jie nėra išaštrinti. Tokius vienetinius kūrinius užsisako entuziastai ir kolekcininkai iš viso pasaulio – specialioje lentynoje surikiuoti specialūs juodi lagaminai su spynelėmis: tai jau įvykdyti užsakymai, kurie netrukus keliaus į oro uosto cargo skyrių ir iškeliaus iš Velingtono pas naujuosius šeimininkus kažkur kitame Žemės Rututlio pakraštyje.
Vienas įdomiausių šios studijos komercinių užsakymų – milžiniškos tikroviškų žmonių figūros. Kelias man pavyko matyti iš labai arti Velingtono muziejuje (prie įėjimo į ekspozicijos patalpas ne be reikalo kabo perspėjimas, jog lankytojai gali išsigąsti, o vaikus patartina laikyti už rankos…. Išties tamsoje išnyranti trigubo dydžio žmogaus figūra pirmą minutę stipriai pagreitina širdies ritmą). Ričardas pasakoja apie iki šiol didžiausiasjų kada nors gamintas realių žmonių „skulptūras”, eksponuojamas viename didžiausių Dubajaus prekybos centrų. Sunku net įsivaizduoti jų mastelį, mat stovėdami septynių metrų aukščio patalpoje niekaip nesuvokiam, jog tų tikroviškų Dubajaus žmogystų aukštis siekia net… septyniolika metrų! O kur dar šiose dirbtuvėse pagaminti realaus dydžio tankai ir lėktuvai, kuriems išgabenti pas užsakovus prireikė….specialių krovininių laivų!!
Richard’as mus supažindina su Charlie – ofiso numylėtiniu robotu, su kuriuo man leidžia pasidaryti selfį:) Kostiumų skyriuje negalėdama patikėti savo akimis čiupinėju nesuvokiamai tikroviškus „šarvus”, istorinius romėnų drabužius, ateivių šalmus, kosmoso užkariautojų ginklus… Bet įdomiausia, kai savo ranką įkišu į tikrovišką silikono „pirštinę”… Išsiuntusi tokią nuotrauką mamai su prierašu „kažkas nutiko rankai, labai sutino”, tą pačią minutę sulaukiu išgąsčio pilno sms „nu čia dabar?..”… 🙂
Savo 7 Oskarų, visos eilės BAFTA statulėlių, ir dar apie 30 pasaulinių apdovanojimų Rischard Taylor nė kiek nesureikšmina, savo kabinete laiko ne jas, bet didžiulę miniatiūrinių skulptūrėlių kolekciją. Užtai norėdamas prisidėti prie savo partnerių Kinijoje organizuotos paramos akcijos, lengva ranka pusmečiui paskolino jiems kelis tikrus savo laimėtus Oskarus: kiekvienas norintis galėjo įsiamžinti laikydamas (beje, tikrai sunkią!!) statulėlę rankoje ir paaukodamas pinigų kilniems tikslams. Richardo bičiuliai sukiojo prie smilkinio pirštą, tikindami, jog Oskarai į N. Zelandiją negrįš, arba geriausiu atveju iš Kinijos grįš neatpažįstamai padirbtos jų kopijos. Tačiau statulėlės grįžo, tiesa šiek tiek aplamdytos ir apibrozdintos, tačiau jos Weta Workshop kolektyvui nuo to tapo tik brangesnės ir svarbesnės.
Atsisveikinant Richardas ant delno užsirašo keletą lietuviškų filmų pavadinimų, kuriuos mes paskubomis rekomenduojam jam pažiūrėti („Šuolis”, „Another Dream Team”), karštai pakviečiam atvykti į Lietuvą, aplankyti vietas, kuriose buvo filmuotas Ričardui ir Tanyai didelį įspūdį palikęs „Černobylis”… Iki negalėjimo kuklus vyras, aišku, nė neužsimena, jog Anglijos karalienė Elžbieta II-oji 2010-aisiais metais jam yra suteikusi Sero titulą, o 2012-aisiais jis buvo išrinktas N. Zelandijos metų žmogumi…
