Jau kelintąkart mėginu prisijaukinti Vilniaus Kalvarijų turgų. Stengiuosi nekreipti dėmesio į tai, kad iki savo mašinos parkinge su sunkiais nešuliais tenka gerokai pakulniuoti (bet juk yra žmonės, kurie su tais nešuliais troleibusu toliau važiuoja – tad OK, nesiskundžiu). Stengiuosi nematyti kioskų ir kioskelių turinio, pardavėjų ir pirkėjų, kol per visus tuos „Gariūnus” prisibraunu prie mane dominančios vaisių ir daržovių dalies. Bet kad ir kiek su savim dirbčiau, negaliu priprasti prie lietuviško turgaus mentaliteto, kuris vadinasi „apgausiu ir man bus gerai”…
Kur pažvelgsi – visur prekės „lietuviškos”: ir didžiulės vyšnios, kurios retam gali pasirodyti atkeliavę ne iš Lenkijos, ir šilauogės ‘iš Dargužių”, nors pačiuose Dargužiuose jos sunoks dar tik po savaitėlės, ir „savo darže” užaugintos ir priskintos daržovės, supakuotos į didmeninius konteinerius… Prieinu prie moters, pardavinėjančios juoduosius serbentus. Uogos gražios, kietos (pačiupinėju), sausos. Paprašau poros kilogramų. Ji užsisukusi krauna į maišelius. Nė neįtariu, kad tos, kurios padėtos „pačiupinėjimui” nieko bendro neturi su tom, kurias krauna klientui… Parsinešu namo košę su pelėsių likučiais… Ar eisiu dar pas tą ponią ko nors pirkti?…
Atskira tema – pardavėjų pasaulėžiūra. Štai stoviu eilėje prie ponios, pardavinėjančios vyšnias. Tikrai tikėtina, kad atkeliavo iš Žagarės: skaisčiai raudonos, su šviežiais koteliais ir lapeliais – kaip tik man fotografijoms:) Laukiant kol prieš mane perkantis pirkėjas atsiskaitys, norom nenorom girdžiu rusišką pardavėjos ir kliento pokalbį: „Va, prie sovietų tai buvo gerai, tai buvo gyvenimas. O dabar – vargstam…”. Man kraujas užverda, bet kai prieina mano eilė pirkti, dėl viso pikto paklausiu, kad įsitikinčiau, jog supratau teisingai: „O jums, ponia, tikrai prie tų sovietų geriau gyvent buvo?” Ši išpūtusi akis šaukia, kad visi aplink girdėtų, koks tada mielas pasaulis buvo, ir kaip visi puikiai gyveno… „Supratau.- piktdžiugiškai ištariu.- Tuomet ir vyšnių eisiu paieškoti kur nors kitur. Kad tas gyvenimas jums dar nykesnins atrodytų”.
Vyšnių nusipirkau kitur:) Ir iškepiau štai šį paprastutį pyragą. Nes jam nereikia nei ypatingų progų, nei prisiruošimo… Beje, tešlai naudojau sveikesnius nei kvietiniai – speltos miltus iš „Livinn- sveiki produktai”. Ką čia ir bepridursi – tobulas vasaros kepinys, kuris skaniausias dar šltas, su kaušeliu tirpstančių ledų…
- 150 g speltos miltų (arba paprastų kvietinių, arba viso grūdo)
- 50 g maltų migdolų*
- 4 šaukštai cukraus
- žiupsnelis druskos
- 100 g šalto sviesto (arba kokosų aliejaus, arba abiejų mišinio)
- 1 - 2 šaukštai ledinio vandens
- 300-400 g vyšnių be kauliukų
- 2 šaukštai krakmolo
- 5 šaukštai cukraus
- Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, maltus migdolus, cukrų, druską ir gabaliukais supjaustytą sviestą (arba kokosų aliejų). Pirštais arba elektriniu smulkintuvu maišykite masę, kol gausis trupiniai (stenkitės tą daryti kuo trumpiau, kad sviestas nepradėtų minkštėti)
- Įpilkite vandenį ir dar trumpai maišykite, kol tešla susijungs į vieną visumą. Suformuokite tešlos rutulį, įsukite į maistinę plėvelę ir palikite šaldytuve sustingti (mažiausiai - valandai).
- Įkaitinkite orkaitę iki 200 C.
- Vyšnias nedideliame dubenyje sumaišykite su krakmolu ir cukrumi.
- Tešlą ant pergamentinio popieriaus lakšto iškočiokite į apskritimą (apie 35 cm). Jei tešla limpa prie kočėlo, pabarstykite ją miltais.
- Perkelkite pergamentą kartu su paruošta tešla ant kepimo skardos ir paviršių padenkite paruoštu vyšnių įdaru, paliekant apie 3-5 cm kraštelius. Tuos kraštelius užlenkite ant vyšnių įdaro, jei tešla pernelyg minkšta, naudokite silikoninę lopetėlę. Truputį paspauskite lopetėle tešlos kraštelius.
- Pašaukite į orkaitę ir kepkite apie 35 minutes, arba kol tešla paruduos ir apskrus.
- Patiekite šiltą, pabarstę cukraus pudra, su ledais.
- *Jei neturite po ranka migdolų miltų (sumaltų migdolų), tuomet juos galite pakeisti paprastais miltais arba grikių miltais.
Ačiū, Karolina, smagių ir gardžių Naujų ir jums:) Kokia faina mintis kepti šią galette – toks geras vasaros prisiminimas… Puiki idėja.
Labai labai skanus receptas! Nežinau kelinti metai jau kepu. Specialiai užsišaldau vyšnių šiai galettei! Va ir nauji metai ant nosies, tešla šaldosi, vyšnios ištrauktos šyla – bus pats tas pasilepinimui su šeima pasitinkant naujuosius. Sėkmingų metų Jums Nida!
Gintare, kokia nuostabi tradicija!!! Kaip džiaugiosi, kad mano receptas tapo maža šios tradicijos dalimi:)) Sveikinu su gražia sukaktim:)
Nida, nuostabus receptas. Pernai kepiau pirmą kartą mažiuko pirmo mėnesio proga, tai vasarą oi kiek kartų po to kepdavau. Kadangi šiemet jau vėl vyšnios sunoko, kepiau metų ir mėnesio proga 🙂 Manau bus tradicija mūsų liepos mėnesio ši nuostabi galetė. Ačiū už puikų receptą 🙂
Aurelija, iš tiesų, šiemet atrodo vyšnių metai. Kai einu pro šalį, pro kokį raudonuojantį medį kokiame sodelyje prie nuosavo namo, labai pavydžiu to namo šeimininkams tų vyšnių:) Įsirioglinčiau pati į medį ir visas jas suskinčiau:) Gal ir aš dar kokiam turguj suspėsiu tų vyšnių įsigyt, nes kažin ar yra kas gardesnio nei vyšnių uogienė…. O su galletėm tikrai – jos paprastos ir žavios, ir visada skanios. Tešlos palaikymas šaldytuve yra tikrai trapumo sąlyga… Įsitikinau nekart pati savo kailiu:) Ne visada išeina suplanuoti iš anksto, bet aš kartais net pasidarau tešlos daugiau ir pusę į šaldiklį įmetu, tokioms netikėtoms progoms:) O dėl krakmolo – jo reikia vandeningesnėms uogoms ir vaisiams. Pvz., mėlynėms – būtinai, o kokiems abrikosams – mažiau. Bet krakmolas labai smagiai iškepusio įdaro sultis sulaiko, karamelizuoja, įdaras pjaustant neteka net ir karštas. Skanaus, Aurelija!!
Šiemet, kaip niekada didelis vyšnių derlius. Ant vienintelės vyšnios mūsų sode, uogų tiek, kad nežinia kur dėti! Tad aš jas šaldžiau, vežiau anytai, žiemai viriau uogienę (pirmą kartą!), o karštoms vasaros dienoms atsigaivinti – sirupą, kurį sumaišius su stikline šalto vandens gaunasi skaniausias kompotas primenantis mokyklos valgyklą :)! Ir kadangi vyšnių dar oi kiek liko, atėjo laikas išsikepti ir šią galettę :). O gavosi ji labai išvaizdi ir kaip priklauso vyšnioms – rūgšti :). Kitą kartą dėčiau daugiau cukraus :), nes mūsų vyšnios įtariu gerokai rūgštesnės :). O kitas kartas tikrai bus ir ne tik vyšninis :). Todėl noriu paklausti: ar dedant kitokias uogas, pavyzdžiui mėlynes ar šilauoges, taip pat reikia krakmolo? Greičiausiai tešlos trapumui didelės įtakos turi jos šaldymas, bent valandą (aš neturėjau laiko ilgai laukti, tai šaldžiau tik 10 min šaldiklyje ir tešla nesigavo trapi, kaip pavyzdžiui cukinijų galettės, kuriai tešlą šaldžiau visą dieną)?
Tai, kas paprasta, iš tikrųjų yra nepaprasta :). Taip ir su visom galettėm, pasidaro paprastai, o rezultatas mmm… 🙂
Andrej!! Ačiū už dar vieną išbandytą:) Aš tau turiu pasiruošusi uogų sezonui visą šūsnį receptų, su kuo tas galettes kepsiu!! Rabarbarai, braškės, vyšnios – tai tik pradžia:)) Laukiu nesulaukiu sezono, nes tai greičiausias ir paprasčiausias pyragas, kuris visada pasiteisina, ir visada jam yra laiko ir produktų (juk puikiai tinka ir šaldytos uogos!!)
Pagaliau išbandžiau pyragą kurio pritruko 🙂 Po visų sudėtingų improvizacijų su kitais receptais norėjosi kažko paprasto ir lengvo. Šis galette būtent toks ir yra. Pašildytas, su ledais, pašlakstytas vyšnių sirupu, būtent tai ko reikia darganotą lietuvišką pavasarį. Neabejotinai prasidėjus uogų sezonui bus kepamas daugybė kartų varijuojant su viršutiniu sluoksniu, priklausomai nuo to kokias pavyks parsinešti iš miško ar turgaus.
Šiek tiek suglumino, kad į tešlą nesideda kiaušinis, net pamaniau , kad kokia klaida, bet galutinis variantas gavosi tikrai trapus ir tirpstantis burnoje.
Oi, Agne, taip išlauktas, po tokio išsikankinimo tas pyragas bus dar skanesnis!!!:) Smagaus vakarėlio su geru vynu ir tobulu desertu:)
Rupus miltai! Sugalvojau vakare gamint, ir tik dabar pamaciau, kad tesla reik saldyti. Nors draugas sake su malonumu ir vidurnakcio lauktu. Na nieko bandysim rytoj. Juolab, kad pyrago proga ir vyna ‘progini’ esu ‘pasislepus’. Aciu Nida uz recepta!
Valiooooooo!!!!!!!! Ačiū už įspūdžių paviešinimą:)
Isbandyta:) super desertas, dekui uz ikvepima pabandyti, trys su puse zmones suvalgem visa pyraga su ledais vienu prisedimu… neisejo susilaikyti:)
Ramune, galette nepavykti negali:) Čia nei įgūdžių ypatingų nereikia, nei technikos, nei formų… Viskas paprasta:) Kuo kreivesnė – tuo originaesnė ir gražesnė:) O apie turgų tai sutinku su jumis… Sudėtinga atskirti perpardavinėtojus, paprastai jie išsiskiria savo omerciniais konteineriais, na, ir iš veidų matosi, kad ne ūkininkai, o „prekybininkai”. Tik jie dar ir pagudrauja – perpila kokių uogų į pintą krepšį, pastato šalia kokią močiutę, ir ta pardavinėja, neva iš savo daržo…:)
Odeta, sutinku, kad galima mąstyti – „nepatinka, nek”. Man turgaus idėja patinka, ir norėčiau ten eiti ir pirkti daržoves, kurių, deja, neturiu galimybių pati užsiauginti. Ir einu, ir perku! Man tik apmaudu, kad mes iš tos kvailos trumpalaikės mąstysenos neišaugam, kad reikia užsidirbti čia, dabar ir išduriant vieniems kitus…
Oi, tie turgus:) vieni per daug snobiski, kiti vargani, treti pilni ne to, ko ieskom:) as taip laukiau atsinaujjnusio kalvariju turgaus su viltim, kad gal bus kazkas kitaip, gal pavyks lengviau atskirti tikrus pardavejus nuo perpardaveju?? Kur tau… kaip tik siandien nulekiau melyniu, o ten salia ponia silauoges paradbineja. Kita ponia jai atnesa kortele su uzrasu „is dzukijos”, uzdeda ant uogu ir be skrupulu pakomentuoja- sitos dabar pas tave lietuviskos!!! Taip ir dairausi kampuose, kukliai prisiglaudusiu pardaveju, tokie, didziausia tikimybe, patys augina, patys ir pardavineja.
O recepto ikvepta, siandien pirma karta kepsiu galette:) tik su melynem. Laikau kumscius, kad viskas pavyktu:)
Nida, kad ir kaip aš nemėgčiau to turgaus, bet ten kartais nueinu, nes už tuos pačius agurkus Tymo turgelyje visai nenoriu ploti dvigubai daugiau. Žinoma, tas mentalitetas žudo ir norom nenorom lygini europietiškus, prancūziškus turgelius. Tačiau jeigu yra toks turgus ir jį eina žmonės, tai gal reikia ir tokio? Kaip mano brolis pastoviai kartoja „nepatinka neik”.
Ir man velniškai jis nelimpa, Dovile. Tik vis ieškau priežasčių savyje. Gal reikia į kitka žiūrėti, gal reikia nekreipti dėmesio, gal reikia „savus” pardavėjus atrasti, prisipratinti?… Na bet kiek laiko tai užims, ir kiek nusivylimų dar bus?…
Man vyšnių pyragas iškart su Twin Peaksu asocijuojasi 😉 O to turgaus aš stengiuosi vengti. Kažkaip neišsivystė pas mus normali „turgų kultūra”, kur galėtum nusipirkt gerų produktų iš pirmų rankų. O ir mentalitetas tas „prie ruso buvo geriau” suerzina.
Laba teisingai parašei, Rasa, – „gaudavo pajokus”… O šiais laikais visi gauti gali, niekuo nesi išskirtinis… Tai tik parėkauti turguje ir belieka, koks „nuostabus” tada gyvenimas buvo…:)
nieko tokio. Mano tetai, buvusiai nomenklaturininko zmonai, taip pat prie „ruso buvo geriau”. Nes gaudavo „pajokus” su zirneliais, majonezu… Paklausta, ar dabar parduotuvese truksta ir zirneliu, ir majonezo, atsako, kad „ne tas. Vistiek ANUOMET BUVO GERIAU!!!”