Vienos vakarinės suknelės istorija ir vienas kuklus itališkas patiekalas – peperonata

Ilgai laukiau progos pasidalinti su jumis viena istorija. Juokinga, gal net pamokančia, gal atveriančia akis ir primenančia, kad auksas nebūtinai yra tik tai, kas blizga ir kainuoja daug:) 

Pamenate, pasakojau, kai prieš daugiau nei metus kraustėmės į Australiją, buvo periodas, kuomet pradžioje teko apie du mėnesius pagyventi tik su dviem lagaminais atsivežtų būtiniausių daiktų. Tokia įprasta diplomatų gyvenimo dalis – supakuoji visus namus į jūrinį konteinerį, parodai ate ate, ir lauki pusmetį kol viskas atvažiuos… Tiesa, aukštesnio rango diplomatams galima dalį daiktų atsigabenti greitesniu transportu, bet ir jis nekeliauja kartu su tavim, tad viskas, ką pasiimi į kelionę (ne turistavimui, bet nuolatiniam gyvenimui ir darbui!!) yra vos du lagaminai. Ir tuose lagaminuose turi tilpti viskas – drabužiai kasdienai, sportui, miegui, poilsiui ir darbui, batai, rankinukai, būtiniausi virtuvės rakandai, dokumnetai, kosmetika ir brangesni daiktai, kurie privalo keliauti kartu. 

Atvažiavus į Australiją jau nuo kitos dienos prasidėjo darbiniai renginiai ir priėmimai, oficialios vakarienės ir susitikimai, ir visuose juose reikia vis kitokių rūbų ir derančios avalynės… Su šortais, marškinėliais ir pležinėm šliopkėm čia neprasisuksi, reikia atrodyti reprezentatyviai ir nenuobodžiai. Ką daryti? Eiti į parduotuves ir šluoti lentynas? Bet juk visa mano manta pakeliuj ir tuoj tuoj turėtų mane pasiekti, kam man reikia kalno naujų drabužių, kurių pirkti neplanavau?… 

Susigaudyti naujose (Australijos) madose, naujuose prekiniuose ženkluose per pusdienį neišeis, o paskirti dienų dienas parduotuvių šlifavimui tikrai nėra mano hobis! Iš visiškos desperacijos užsuku į vieną man bent jau pažįstamo prekės ženklo parduotuvę – Zara. Vilniuje turbūt nesu Zaroje net buvusi, aplenkdavau ją lanku, nes buvau įsitikinusi, kad tai parduotuvė ne mano amžiaus (ir stiliaus) žmonėms (kažkada, beje, buvau Zaros mylėtoja, bet tai buvo tada, kai buvau labai jauna ir Zaros Lietuvoje dar nebuvo). Be to, Lietuvoje kažkaip įprasta labai daug dėmesio skirti aprėdams, kas kur iš kur ir už kiek – visiems smalsu kas kuo rengiasi ir kiek išleidžia pinigų drabužių parduotuvėse…. Žurnalai nevengia padiskutuoti kas kokio prekinio ženklo drabužiais apsirengęs, kiek už tą drabužį sumokėjo, o sutikti žmogų su tokiu pat apdaru vakarėlyje yra bene didžiausias nesusipratimas…. Mane tas visuomet gerokai glumina, sakau tą labai nuoširdžiai….

Ir štai ateinu aš į Australijos Zarą, matau eiles visai gražių aprėdų, madingų, tinkamų sezonui, žvilgteliu į kainas, kurios – juokingos, jei palyginsi su „rimtais” brendais, tad numoju ranka („kas mane čia pažįsta?” :)) ir visą glėbį drabužių įvairioms progoms nusinešu į matavimosi kabiną. Išeinu iš parduotuvės su pilnu krepšiu, sumokėjusi gal 200 AUD, ir sau ramiai gyvenu dar kokias 3 savaites, mainydama vis kitokius Zaros derinius ir atrodydama puošniai, madingai, nenuobodžiai. O kai pagaliau mano nuosava spinta iš Lietuvos atvyksta, tąkart gyvenimą išgelbėję Zaros rekvizitai pagarbiai sukabinami ant pakabų ir laukia progos vėl pamatyti dienos šviesą. 

Kai prieš porą savaičių gavome pakvietimus sudalyvauti didžiausiame metų labdaringame renginyje, gala vakarienėje, kurios metu 1000 dalyvaujančių svečių prisideda prie Ronald McDonald House projekto (tai šalia vaikų ligoninės veikiantis specialus „viešbutis”, kuriame sunkiai sergančius vaikus slaugantys tėvai, dažnai atvykę iš kitų miestų, gali apsistoti ir nesirūpinti nei gyvenimu, nei maitinimu tiek, kiek prireikia, dažnai toks apsistojimas prailgsta iki 5-6 mėnesių…), pirma mintis, natūralu, buvo kuo reikės pasipuošti. Vakarėlio tema – Wonderland, aprangos kodas – Black Tie (kas reiškia, kad vyrai privalo dėvėti smokingus, o moterys – ilgas sukneles iki žemės). Atsidarau spintą – ten vos viena Black Tie aprangos kodui tinkanti suknelė, kurią esu dėvėjusi ne kartą ir ji tikrai būtų „vadovėlinis” tokio pobūdžio vakarėlio aprėdas, tačiau akis užkliūna už….. taip taip, jūs teisingai atspėjote – vieno pernykščio Zaros pirkinio, kurio net etiketė nenukirpta, dar nespėjau jo užsidėti nuo pirkimo :). „Na, jei Wonderland, tai tebūnie Wonderland!”- nusprendžiu ir pasipuošiu ryškiai mėlynos spalvos Zaros kombinezonu, kainavusiu 39,95AUD (apie 25 EUR) :). 

Neslėpsiu, pradžioje kovoju su vidiniais kompleksais, kad gal rodau nepagarbą organizatoriams (bet argi suknelės kaina yra pagarbos išraiška?), gal kažkas pirštais užbadys išvydęs ponią su „vakarine suknele iš Zaros” (bet argi kas eins tikrinti vidinių drabužio etikečių?), gal labai iškrisiu iš konteksto stovėdama šalia smokingu ir varlyte pasipuošusio savo vyro (na taip, smokingo nuomos kaina parai – lygiai 4,5 karto didesnė nei mano Zara fashion:)). Bet nuveju mintis šalin, pakelta galva žengiu į renginio erdvę ir greitai paskęstu išsipusčiusių ponių ir ponų minioje….

Kas jau kas, o australai tikrai daug dėmesio skiria vakarinei aprangai (nors mados fotografuotis glianciniams žurnalams čia nėra!). Suknelės, skrybėlaitės ir įspūdinga avalynė čia must have dalykai, nes kiaurus metus Black Tie tipo vakarėliai vyksta pačiomis įvairiausiomis progomis – nuo ikoninių žirgų lenktynių Melburne iki prašmatnių naujametinių švenčių, asmeninių progų, darbo vakarėlių ir didžiulių gala vakarienių. Dairausi tarsi pakliuvusi į madų šou, akys net raibsta nuo blizgučių, nėrinių, spalvų, kirpimų, papuošalų, žeme besivelkančių padalkų… Nematau nė vienos ponios, kuri būtų „prašovusi” pro šalį pasirenkant puošnų apdarą, nepastebiu nei vieno pono, kuris būtų praignoravęs Black Tie standartus ar dėvėtų kokį apsmukusį (pasiskolintą iš draugo?) smokingą, juolab leistų sau į renginį ateiti be švarko…. Aš spoksau į kitus, kiti spokso į mane, ir tada įvyksta kažkoks nesusipratimas: prieina viena (visiškai nepažįstama!) moteris ir sako: „aš negaliu atsigrožėti jūsų apranga!” (patikrinau, sakė tikrai man:)). Padėkoju, nusišypsau, mintyse pagalvoju „ech, kad žinotum, mieloji, kur ir už kiek tą aprangą pirkau :)”, ir toliau mėgaujuosi renginio akimirkomis. Tada gaunu dar vieną komplimentą, ir dar vieną, ir dar vieną…. O kai išeinant po renginio namo mane prisiveja viena įspūdingai pasiuošusi garbanė, ir, pliaukštelėjusi hi five, entuziastingai ištaria: „mūsų stalas vieningai nusprendė, kad jūsų apranga – pati gražiausia ir tinkamiausia visoje šioje 1000 žmonių salėje!” imu išties garsiai kvatoti! 

Po šios istorijos aš turbūt visiems laikams išsigydžiau kompleksus ir tikėjimą, kad tik prabangūs ir vardiniai drabužiai gali padaryti įspūdį:) Tai jau ne, mielosios, užvis svarbiausia, pasirodo, – kaip jūs jaučiatės tame drabužyje ir ką spinduliuoja jūsų akys! 

O kartu su šia istorija noriu pasidalinti vienu kukliu patiekalu iš paprastučių ingredientų, kuris, padėtas stalo centre, gali būti vienas geidžiamiausių. Kalbu apie peperonatą – saldžiarūgštį paprikų ir pomidorų troškinį. Tai nuostabus pagardas su vištiena ar žuvimi, tai puikus vegetariškas užkandis arba priedas prie pastos ar kruopų. Patiektas su pupelių koše, savo maistingumu patiekalas visiškai nenusileis mėsiškam valgiui. Pagalvojau, kad prieš Velykas tokių universalių valgių receptų tikrai prireiks kiekvienuose namuose. 

Print Recipe

Peperonata su pupelių koše

Peperonata - saldžiarūgštis itin subalansuoto skonio pagardas su paprikomis ir pomidorais. Jį patiekti siūlay su cannellini pupelių koše, tačiau peperonata tiks ir su dešrelėmis, vištiena ar žuvimi. Peperonatą galima ir užšaldyti

Course

Užkandžiai, Pagardai

Virtuvė

Italian

Raktažodis

troškiniai, vieno puodo patiekalai, vegetariški

Pasiruošimas

20 min

Laikas

1 val

Porcijos

porc

Ingredientai

Peperonatai

• 100 ml Alyvuogių aliejaus
• 2 svogūnai (smulkiai supjaustyti)
• 4 saldžiosios paprikos (raudonos arba kartu su geltonom), supjaustytos plonomis juostelėmis
• 400 g konservuotų pomidorų savo sultyse
• 4 šaukštai raudonojo vyno acto
• 3 šaukštai žaliųjų alyvuogių (be kauliukų, supjaustytų)
• druskos
• susmulkintų petražolių (arba bazilikų) patiekti

Cannellini pupelių pastai

• 2 česnako skiltelės (sutraiškytos ir nuluptos, bet nesusmulkintos)
• 1 svogūnas (mažas, smulkiai supjaustytas)
• 100 ml Alyvuogių aliejaus
• 500 g cannellini pupelių (išvirtų arba konservuotų)
• druskos

Course Užkandžiai, Pagardai Virtuvė Italian Raktažodis troškiniai, vieno puodo patiekalai, vegetariški Pasiruošimas 20 min Laikas 1 val Porcijos porc Ingredientai Peperonatai 100 ml Alyvuogių aliejaus 2 svogūnai (smulkiai supjaustyti) 4 saldžiosios paprikos (raudonos arba kartu su geltonom), supjaustytos plonomis juostelėmis 400 g konservuotų pomidorų savo sultyse 4 šaukštai raudonojo vyno acto 3 šaukštai žaliųjų alyvuogių (be kauliukų, supjaustytų) druskos susmulkintų petražolių (arba bazilikų) patiekti Cannellini pupelių pastai 2 česnako skiltelės (sutraiškytos ir nuluptos, bet nesusmulkintos) 1 svogūnas (mažas, smulkiai supjaustytas) 100 ml Alyvuogių aliejaus 500 g cannellini pupelių (išvirtų arba konservuotų) druskos

Procesas

1. Pradėkite nuo peperonatos: į puodą storu dugnu supilkite aliejų, suberkite svogūnus ir žiupsnį druskos, kepinkite lėtai apie 10-15 min., kol svogūnai suminkštės. Sudėkite paprikas, puodą pridenkite dangčiu (palikite mažą tarpelį) ir kepinkite dar 15 min., karkartėmis pamaišydami, kol paprikos suminkštės.
2. Supilkite pomidorus kartu su sultimis, taip pat šiek tiek vandens (įpilkite vandens į indelį, kuriame buvo pomidorai ir pateliuskuokite, nuplaudami sieneles), supilkite actą, suberkite alyvuoges, ir palikite troškintis ant silpnos ugnies atidengtame puode apie 40 minučių. Geriausia, jei peperonatai leisite pastovėti bent dieną prieš patiekiant - ji bus tik skanesnė.
3. Cannellini pupelių pastą gaminkite taip: puode storu dugnu įkaitinkite 50ml aliejaus. Sudėkite česnako skilteles ir svogūną, įberkite žiupsnį druskos, ir kepinkite lėtai apie 10-15 min, kol svogūnai ir česnakas bus minkšti, bet nepradės skrusti. Suberkite pupeles, įpilkite truputį vandens (tiks tas vanduo, kuriame virė pupelės), palikite troškintis viską uždengtame puode apie 10 minučių. Tada blenderiu arba įmerkiamu blenderiu masę sutrinkite iki vientisos konsistencijos, tirštumą reguliuokite įpildami dar papildomai virinto vandens (arba skysčio, kuriame virė pupelės). Paragaukite, ar netrūksta druskos, įpilkite dar aliejaus.
4. Patiekite peperonatą su pupelių koše šiltą arba kambario temperatūros: į lėkštę dėkite pupelių košės ir šaukšto nugarėle paskirstykite masę po visą lėkštės dugną. Ant viršaus dėkite peperonatą, pabarstykite viską petražolėmis arba bazilikais.

Pastabos

Recepto šaltinis - Olivia Cavalli, Stagioni