Ilgai laukiau progos pasidalinti su jumis viena istorija. Juokinga, gal net pamokančia, gal atveriančia akis ir primenančia, kad auksas nebūtinai yra tik tai, kas blizga ir kainuoja daug:) 

Pamenate, pasakojau, kai prieš daugiau nei metus kraustėmės į Australiją, buvo periodas, kuomet pradžioje teko apie du mėnesius pagyventi tik su dviem lagaminais atsivežtų būtiniausių daiktų. Tokia įprasta diplomatų gyvenimo dalis – supakuoji visus namus į jūrinį konteinerį, parodai ate ate, ir lauki pusmetį kol viskas atvažiuos… Tiesa, aukštesnio rango diplomatams galima dalį daiktų atsigabenti greitesniu transportu, bet ir jis nekeliauja kartu su tavim, tad viskas, ką pasiimi į kelionę (ne turistavimui, bet nuolatiniam gyvenimui ir darbui!!) yra vos du lagaminai. Ir tuose lagaminuose turi tilpti viskas – drabužiai kasdienai, sportui, miegui, poilsiui ir darbui, batai, rankinukai, būtiniausi virtuvės rakandai, dokumnetai, kosmetika ir brangesni daiktai, kurie privalo keliauti kartu. 

Atvažiavus į Australiją jau nuo kitos dienos prasidėjo darbiniai renginiai ir priėmimai, oficialios vakarienės ir susitikimai, ir visuose juose reikia vis kitokių rūbų ir derančios avalynės… Su šortais, marškinėliais ir pležinėm šliopkėm čia neprasisuksi, reikia atrodyti reprezentatyviai ir nenuobodžiai. Ką daryti? Eiti į parduotuves ir šluoti lentynas? Bet juk visa mano manta pakeliuj ir tuoj tuoj turėtų mane pasiekti, kam man reikia kalno naujų drabužių, kurių pirkti neplanavau?… 

Susigaudyti naujose (Australijos) madose, naujuose prekiniuose ženkluose per pusdienį neišeis, o paskirti dienų dienas parduotuvių šlifavimui tikrai nėra mano hobis! Iš visiškos desperacijos užsuku į vieną man bent jau pažįstamo prekės ženklo parduotuvę – Zara. Vilniuje turbūt nesu Zaroje net buvusi, aplenkdavau ją lanku, nes buvau įsitikinusi, kad tai parduotuvė ne mano amžiaus (ir stiliaus) žmonėms (kažkada, beje, buvau Zaros mylėtoja, bet tai buvo tada, kai buvau labai jauna ir Zaros Lietuvoje dar nebuvo). Be to, Lietuvoje kažkaip įprasta labai daug dėmesio skirti aprėdams, kas kur iš kur ir už kiek – visiems smalsu kas kuo rengiasi ir kiek išleidžia pinigų drabužių parduotuvėse…. Žurnalai nevengia padiskutuoti kas kokio prekinio ženklo drabužiais apsirengęs, kiek už tą drabužį sumokėjo, o sutikti žmogų su tokiu pat apdaru vakarėlyje yra bene didžiausias nesusipratimas…. Mane tas visuomet gerokai glumina, sakau tą labai nuoširdžiai….

Ir štai ateinu aš į Australijos Zarą, matau eiles visai gražių aprėdų, madingų, tinkamų sezonui, žvilgteliu į kainas, kurios – juokingos, jei palyginsi su „rimtais” brendais, tad numoju ranka („kas mane čia pažįsta?” :)) ir visą glėbį drabužių įvairioms progoms nusinešu į matavimosi kabiną. Išeinu iš parduotuvės su pilnu krepšiu, sumokėjusi gal 200 AUD, ir sau ramiai gyvenu dar kokias 3 savaites, mainydama vis kitokius Zaros derinius ir atrodydama puošniai, madingai, nenuobodžiai. O kai pagaliau mano nuosava spinta iš Lietuvos atvyksta, tąkart gyvenimą išgelbėję Zaros rekvizitai pagarbiai sukabinami ant pakabų ir laukia progos vėl pamatyti dienos šviesą. 

Kai prieš porą savaičių gavome pakvietimus sudalyvauti didžiausiame metų labdaringame renginyje, gala vakarienėje, kurios metu 1000 dalyvaujančių svečių prisideda prie Ronald McDonald House projekto (tai šalia vaikų ligoninės veikiantis specialus „viešbutis”, kuriame sunkiai sergančius vaikus slaugantys tėvai, dažnai atvykę iš kitų miestų, gali apsistoti ir nesirūpinti nei gyvenimu, nei maitinimu tiek, kiek prireikia, dažnai toks apsistojimas prailgsta iki 5-6 mėnesių…), pirma mintis, natūralu, buvo kuo reikės pasipuošti. Vakarėlio tema – Wonderland, aprangos kodas – Black Tie (kas reiškia, kad vyrai privalo dėvėti smokingus, o moterys – ilgas sukneles iki žemės). Atsidarau spintą – ten vos viena Black Tie aprangos kodui tinkanti suknelė, kurią esu dėvėjusi ne kartą ir ji tikrai būtų „vadovėlinis” tokio pobūdžio vakarėlio aprėdas, tačiau akis užkliūna už….. taip taip, jūs teisingai atspėjote – vieno pernykščio Zaros pirkinio, kurio net etiketė nenukirpta, dar nespėjau jo užsidėti nuo pirkimo :). „Na, jei Wonderland, tai tebūnie Wonderland!”- nusprendžiu ir pasipuošiu ryškiai mėlynos spalvos Zaros kombinezonu, kainavusiu 39,95AUD (apie 25 EUR) :). 

Neslėpsiu, pradžioje kovoju su vidiniais kompleksais, kad gal rodau nepagarbą organizatoriams (bet argi suknelės kaina yra pagarbos išraiška?), gal kažkas pirštais užbadys išvydęs ponią su „vakarine suknele iš Zaros” (bet argi kas eins tikrinti vidinių drabužio etikečių?), gal labai iškrisiu iš konteksto stovėdama šalia smokingu ir varlyte pasipuošusio savo vyro (na taip, smokingo nuomos kaina parai – lygiai 4,5 karto didesnė nei mano Zara fashion:)). Bet nuveju mintis šalin, pakelta galva žengiu į renginio erdvę ir greitai paskęstu išsipusčiusių ponių ir ponų minioje….

Kas jau kas, o australai tikrai daug dėmesio skiria vakarinei aprangai (nors mados fotografuotis glianciniams žurnalams čia nėra!). Suknelės, skrybėlaitės ir įspūdinga avalynė čia must have dalykai, nes kiaurus metus Black Tie tipo vakarėliai vyksta pačiomis įvairiausiomis progomis – nuo ikoninių žirgų lenktynių Melburne iki prašmatnių naujametinių švenčių, asmeninių progų, darbo vakarėlių ir didžiulių gala vakarienių. Dairausi tarsi pakliuvusi į madų šou, akys net raibsta nuo blizgučių, nėrinių, spalvų, kirpimų, papuošalų, žeme besivelkančių padalkų… Nematau nė vienos ponios, kuri būtų „prašovusi” pro šalį pasirenkant puošnų apdarą, nepastebiu nei vieno pono, kuris būtų praignoravęs Black Tie standartus ar dėvėtų kokį apsmukusį (pasiskolintą iš draugo?) smokingą, juolab leistų sau į renginį ateiti be švarko…. Aš spoksau į kitus, kiti spokso į mane, ir tada įvyksta kažkoks nesusipratimas: prieina viena (visiškai nepažįstama!) moteris ir sako: „aš negaliu atsigrožėti jūsų apranga!” (patikrinau, sakė tikrai man:)). Padėkoju, nusišypsau, mintyse pagalvoju „ech, kad žinotum, mieloji, kur ir už kiek tą aprangą pirkau :)”, ir toliau mėgaujuosi renginio akimirkomis. Tada gaunu dar vieną komplimentą, ir dar vieną, ir dar vieną…. O kai išeinant po renginio namo mane prisiveja viena įspūdingai pasiuošusi garbanė, ir, pliaukštelėjusi hi five, entuziastingai ištaria: „mūsų stalas vieningai nusprendė, kad jūsų apranga – pati gražiausia ir tinkamiausia visoje šioje 1000 žmonių salėje!” imu išties garsiai kvatoti! 

Po šios istorijos aš turbūt visiems laikams išsigydžiau kompleksus ir tikėjimą, kad tik prabangūs ir vardiniai drabužiai gali padaryti įspūdį:) Tai jau ne, mielosios, užvis svarbiausia, pasirodo, – kaip jūs jaučiatės tame drabužyje ir ką spinduliuoja jūsų akys! 

Zara Fashion 🙂
Kad tikrai patikėtumėt:)

O kartu su šia istorija noriu pasidalinti vienu kukliu patiekalu iš paprastučių ingredientų, kuris, padėtas stalo centre, gali būti vienas geidžiamiausių. Kalbu apie peperonatą – saldžiarūgštį paprikų ir pomidorų troškinį. Tai nuostabus pagardas su vištiena ar žuvimi, tai puikus vegetariškas užkandis arba priedas prie pastos ar kruopų. Patiektas su pupelių koše, savo maistingumu patiekalas visiškai nenusileis mėsiškam valgiui. Pagalvojau, kad prieš Velykas tokių universalių valgių receptų tikrai prireiks kiekvienuose namuose. 

peperonata su pupelėmis
Peperonata – universalusis itališkas pagardas
Print Recipe
Peperonata su pupelių koše
Peperonata - saldžiarūgštis itin subalansuoto skonio pagardas su paprikomis ir pomidorais. Jį patiekti siūlay su cannellini pupelių koše, tačiau peperonata tiks ir su dešrelėmis, vištiena ar žuvimi. Peperonatą galima ir užšaldyti
Peperonata and pupelių košės
Pasiruošimas 20 min
Laikas 1 val
Porcijos
porc
Ingredientai
Peperonatai
Cannellini pupelių pastai
Pasiruošimas 20 min
Laikas 1 val
Porcijos
porc
Ingredientai
Peperonatai
Cannellini pupelių pastai
Peperonata and pupelių košės
Procesas
  1. Pradėkite nuo peperonatos: į puodą storu dugnu supilkite aliejų, suberkite svogūnus ir žiupsnį druskos, kepinkite lėtai apie 10-15 min., kol svogūnai suminkštės. Sudėkite paprikas, puodą pridenkite dangčiu (palikite mažą tarpelį) ir kepinkite dar 15 min., karkartėmis pamaišydami, kol paprikos suminkštės.
  2. Supilkite pomidorus kartu su sultimis, taip pat šiek tiek vandens (įpilkite vandens į indelį, kuriame buvo pomidorai ir pateliuskuokite, nuplaudami sieneles), supilkite actą, suberkite alyvuoges, ir palikite troškintis ant silpnos ugnies atidengtame puode apie 40 minučių. Geriausia, jei peperonatai leisite pastovėti bent dieną prieš patiekiant - ji bus tik skanesnė.
  3. Cannellini pupelių pastą gaminkite taip: puode storu dugnu įkaitinkite 50ml aliejaus. Sudėkite česnako skilteles ir svogūną, įberkite žiupsnį druskos, ir kepinkite lėtai apie 10-15 min, kol svogūnai ir česnakas bus minkšti, bet nepradės skrusti. Suberkite pupeles, įpilkite truputį vandens (tiks tas vanduo, kuriame virė pupelės), palikite troškintis viską uždengtame puode apie 10 minučių. Tada blenderiu arba įmerkiamu blenderiu masę sutrinkite iki vientisos konsistencijos, tirštumą reguliuokite įpildami dar papildomai virinto vandens (arba skysčio, kuriame virė pupelės). Paragaukite, ar netrūksta druskos, įpilkite dar aliejaus.
  4. Patiekite peperonatą su pupelių koše šiltą arba kambario temperatūros: į lėkštę dėkite pupelių košės ir šaukšto nugarėle paskirstykite masę po visą lėkštės dugną. Ant viršaus dėkite peperonatą, pabarstykite viską petražolėmis arba bazilikais.
Pastabos
Recepto šaltinis - Olivia Cavalli, Stagioni

Vienas komentaras apie straipsnį "Vienos vakarinės suknelės istorija ir vienas kuklus itališkas patiekalas – peperonata"

  1. Jūratė Šuopienė:

    Nuostabu !!! Jūs nuostabi,Jūsų patiekalai kažkas vauuu,paprasti bet neprasti 🙂,malonu skaityti, malonu gaminti,ačiū Jums 🤗

  2. Nida:

    Violeta, Giedre, Margarita – AČIŪ jums pats nuoširdžiausias už dar vieną glėbį komplimentų!! (negana to, kad nelauktai jų prisigaudžiau vakarėlio metu, tai dabar gavau dar vieną didžiulę porciją!! :))
    Tikrai visuomet pasisakau už tvarią madą, už kuo mažesnį, jei įmanoma, išlaidavimą ir duotą antrą šansą dar tinkamiems dėvėti drabužiams! Man visiškai priimtinas kažkieno anksčiau mylėtų (dėvėtų) drabužių pasirinkimas užuot krovus į spintą vis naujus, šuoliuojant sulig mada… Su metais, pastebėjau, ateina dar ir kompleksų atsisakymo laikotarpis, ypač kai aplink daug įkvepiančių pavyzdžių. Juk dažniausiai ne mus drabužiai, o mes drabužius puošiam savo pasirinkimais, detalėm, ir net elgesiu, vertybėmis ir gyvenimo būdu.
    PS. Vyrui jūsų komplimentus būtiniausiai perduosiu, jis tikrai labai pasidžiaugs ir bus dėkingas:) Esu laiminga, kad ko jau ko, o savo vyro stiliaus ir aprangos man nė iš tolo nereikia prižiūrėti, jis geriau nei aš jaučia stilių ir turi nepriekaištingą (bent mano akimis) skonį 🙂 Nežinau kaip būtų, jei man tektų nelengva dalia parinkti tinkamus drabužius dar ir jam 🙂

  3. Violeta:

    Nida, Jus tikrai puiki rasytoja. Pritariu Giedrei. Rasykit daznai ir daug!
    Labai daili pora, labai!!! Atrodote abu labai graziai ir is tiesu laimingi. Negaliu nepagirti Jusu vyro! Nepamenu, kada paskutini karta maciau taip graziai pasipuosusi grazu vyra! Nenutylekite, perduokite jam mano susizavejima!
    Bet dar labiau zaviuosi Jumis, Nida. Atrodote nuostabiai. Zarai plojimai! Bet ir Jums nemazesni: puikiai pasirinkta drabuzio spalva ir modelis, kaklo papuosalas labai dailus. Sukuosena, bateliai, delnine. O juk viena kokia nevykusi detale galejo ir visa ivaizdi sugadinti. Man labai patinka Jusu prabangus kuklumas- taip pavadinciau Jusu ivaizdi. Vyra aplenkete, bet taip ir turi buti: grazus vyras turi tik tinkamai atstovauti savo grazia zmona, bet jos neaplenkti.
    Ir dar man labai patiko, kad nebegote pirkti kazka naujo, o praverete savo mylimos spintos duris ir atradote toki prabangu Zaros lobi! Ir tikrai, ne viskas kas brangu, butinai atrodys prabangiai.
    Dabar spintoje kabedamas graziais zodziais ir gera energija prisodrintas Zaros kombinezonas nekantriai lauks kito isejimo!

  4. Giedrė:

    Nida, vau, jūs tikra rašytoja! Rasote puikiai, visuomet su malonumu skaitau jūsų tekstus. Dėl suknelių 100 proc. pritariu, tikrai ne vien tik vardiniai rūbai daro įspūdį, o tai kaip tas drabužis tinka moteriai ir be abejo , jei pritaikytas prie renginio aprangos kodo. Pati daug perku iš vinted dėvėtus rūbus ir tikrai susilaukiu komplimentų, o pati mintyse tik galvoji, jog jei jie žinotų, kad tas rūbas kainavo keliolika euru…

  5. Margarita Sriubienė:

    Nuostabu, aš irgi prašmatniai puošnią elegantišką suknelę iš Zaros esu pirkusi. Rūbas labai ilgaamžis nebuvo, bet visur elegantiškai be pretenzijų pasipuošt labai tiko. O apskritai su mano amžiumi brendai man jau neturi reikšmės, svarbu rūbas klasikinis, elegantiškas, o brendas tikrai nevaidina vaidmens.

  6. Nida:

    Gerai sakot, Monika, moterys Lietuvoje Zaroje kažin ar ką perka. O tikrai be reikalo!!! Man kad šį lūžį patirt reikėjo atvažiuot į Australiją, bet gal kažkams tereiks nueiti iki Zaros, kad pasikeistų požiūris 🙂

  7. Monika:

    Taaaip, Lietuvoje moteriai (ne merginai!) yra NE LYGIS 😀 pirkti drabužius iš Zaros. Todėl labai smagu žiūrėti kitų šalių stilisčių blogus, kuriose jos derina ne tik Zara, bet ir kitų paprastų prekių ženklų drabužius ir aksesuarus su vardiniais, prabangiais apdarais. Puiki istorija!

  8. Jūratė:

    Jėga. Labai teisingos mintys ir tikrai puikiai atrodote, kaip už tūkstantį 🙂 Ir taip paprastai, šiltai, be jokios pozos. Nepakenčiu tų snobų, kurie, jeigu galėtų, tai vaikščiotų su etiketėmis ant kaklo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *