Neseniai mūsų rezidencijoje vyko paskutiniai darbiniai pietūs, kuriems ruošiau patiekalus. Kaip visuomet, pakvietus svečius, pasiteiravome apie tai, ar jie neturi kokių nors maisto ribojimų. Paaiškėjo, kad ribojimų neturi niekas, išskyrus vieną viešnią – ji nevartoja alkoholio ir yra veganė.
Čia man buvo šioks toks iššūkis, mat pietums buvau sugalvojusi tiekti vištienos kepsnius, o desertui planavau gaminti porte troškintas kriaušes su creme chantilly ir pistacijų riešutais… Supratau, kad 8 valgytojai gaus tą, ką suplanavau, o tam devintam teks gaminti visiškai atskirą meniu.
Su pagrindiniu patiekalu klausimą išsprendžiau gana greitai – pagaminau deginto baklažano šnicelį su apkepintais brokoliniais (tik gal mažiau traškus tas šnicelis gavosi, nes negalėjau vartoti kiaušinio plakinio traškiai plutelei išgauti). Na o galvodama apie desertą kankinausi kelias dienas… Suprantu, kad galėjau eiti lengviausiu keliu – tiesiog patiekti šviežių vaisių. Tačiau pas mus dabar gana vėsus oras, australiška žiema, tad norėjosi kokio nors sotesnio deserto, kuris būtų ne tik skanus, bet ir patrauklus akiai.
Aš net pasikviečiau išgerti kavos konditerį šefą iš savo restorano RAKU – juk azijiečiai tikrai turės gerų idėjų, ką saldaus ir gardaus galimą pagaminti veganui. Mano draugas, tiesa, patirties su veganiškais desertais (apart sorbeto) taip pat nelabai turi, bet jis puikiai užvedė mane ant kelio, primindamas apie… tapiokos perlus! Ar esate apie tokius girdėję?
Tapioka – tai krakmolas, kuris išgaunamas iš kasavos (cassawa) augalo. Tapioką masiškai valgo Afrikoje, Brazilijoje, ir jau tikrai visame Pietryčių Azijos regione. Tapiokos krakmolas dažnai naudojamas kepiniams ir desertams, tačiau užvis labiausiai visiems pažįstami tapiokos perlai – jais gardinamos šiuo metu be galo populiarios „burbulinės arbatos”.
Tapiokos perlai Azijoje dažniausiai vadinami sago, jie tiekiami ne tik desertams, bet ir pusryčiams! Jie būna skirtingų dydžių, desertams geriausia rinktis didesnius. Baltos spalvos krakmolingus žirnelius pradžioje reikia išvirti vandenyje. Vandens nereikėtų pagailėti, mat verdant (dėl krakmolo) tas vanduo labai sutirštės. Vandenį, kuriame viriau tapiokos perlus, pasaldinau ruduoju cukrumi ir žiupsniu druskos. Tapiokos perlus reikia virti tol, kol iš baltos spalvos jie pavirsta skaidriais permatomais žirniukais. Tada perlus reikia nukošti ir suberti į šalto vandens dubenį, kad žirneliai nesuliptų.
Paruošusi sago, ėmiausi kokosų pieno: puode užkaičiau lygiomis dalimis sumaišytą kokosų pieną ir kokosų grietinėlę. Įbėriau rudojo cukraus (jis man labiau patinka, nes turi karamelės poskonį) ir pakaitinau, kol cukrus ištirpo. Tada į puodą su kokosų pienu subėriau nusunktus tapiokos perlus, skonį subalansavau laimų sultimis ir žiupsneliu druskos. Tirštumą čia galima pasireguliuoti taip, kaip norisi – nuo „sriubos” iki tiršto šaukšteliu kabinamo deserto.
Termiškai apdoroti maloniai „guminiai” perlai labiausiai dera su kokosų pienu ir šviežiais mangais, tačiau šiuo metu Australijoje ne mangų sezonas, tad teko pasukti galvą, kokia skonių kombinacija tiktų šiam metų laikui geriausiai. Nutariau desertą pagardinti ananasais.
Sausoje keptuvėje pakepinau kokosų drožles su žiupsneliu cinamono – taip paruošiau traškius pabarstus. Išėmusi iš keptuvės kokosus, į ją sudėjau supjaustyto ananaso gabalėlius – pakepinau juos tol, kol gražiai karamelizavosi (taip pat sausoje keptuvėje). Viską atidėjau į šalį.
Patiekiau tirštą sago su šaukšteliu kokosų jogurto (veganiško), šlakeliu klevų sirupo, pabarsčiusi keptais ananasais ir traškiomis pakepintomis kokosų drožlėmis su cinamonu. Deserto pasigaminau daugiau, todėl sudėliojau į stiklinius indelius ir su dideliu malonumu suvalgėme kitos dienos pusryčiams.
Jums taip pat patiks:
