Štai ir prašvilpė neatsisukdama puikioji vasara, įmetusi mus visus į rūkais apsigaubusį rudenišką gyvenimą su naujais rūpesčiais, nauju ritmu, naujais iššūkiais ir naujais startais… Šie metai tokie kitoki, kad viskas, kas iki šiol buvo tarsi savotiška sistema, šiemet griūna ir byra, ir viskas šiemet vyksta tiesiog kitaip.
Tačiau keli dalykai vyksta visiškai taip pat, nepaisant pandemijų ir jokių kitų negandų. Tai derliaus gėrybės, kurios prašyte prašosi priimamos į lėkštes. Labiausiai tokiu laiku man dar norisi mėgautis gražuolėmis cukinijomis, kol jų odelė minkšta, kol spalva skaisti, ir kol vis dar jų norisi:)
Kartais pakanka labai nedaug, kad paprastas ir pažįstamas patiekalas imtų ir virstų kažkuo nauju ir neįprastu:) Mane dažnai taip apžavėti mokėdavo mano močiutė, kuri ar kokį pavadinimą patiekalui mandrą sugalvodavo, ar kokiais neįprastais ornamentais daržoves supjaustydavo, ar virtinukus kitaip suformuodavo, ir man tada visiškai kitas apetitas būdavo prie stalo sėstis!
Su šiuo patiekalu – lygiai tas pats:) Tiesiog norėjosi įkorporuoti cukinijas į paprastą varškės apkepą, tačiau visi to įkorporavimo būdai (tokie kaip cukinijų sutarkavimas) jau išbandyti nekart. Tad beliko supjaustyti žalias gražuoles spiralėmis, pagaminant „makaronus”, ir tais makaronais išraizgyti tarsi siūlais visą apkepo paviršių:)
Todėl šįkart receptas bus netradicinis – tik nuoroda į ne vienąkart kepto apkepo receptą. Beje, naudojau šįkart kokosų palmių cukrų, kuris mažiau saldus, tačiau turi malonų karamelės prieskonį. Štai todėl mano apkepas gavosi kiek tamsesnis. O cukinijų makaronus (supjausčiau jas spiralaizeriu, bet lygiai taip pat galima supjaustyti bulvių skutikliu ir pasiaurinti gautas juosteles peiliu) aš išdėliojau ant apkepo viršaus ir dar uždėjau keliais sviesto gabalėliais, kad kepant sviestas apskrudintų cukinijas ir jie atrodytų tarsi siūlai.
Išbandykite, jei patiko tokia idėja:)


