ULURU: magiškas Australijos centras

Uluru, daugeliui atpažįstama pačiame Australijos centre esanti raudonoji uola, – bene kiekvieno, keliaujančio po Australiją, TOP3 lankytinų vietų sąraše. Uluru mano sąraše buvo taip pat, dar nė neįkėlus kojos į tolimąjį žemyną. Svajonė aplankyti šią magišką vietą pagaliau išsipildė, o kol įspūdžiai švieži, jais dalinuosi su tais, kurie mėgsta pasakojimus vaizdais ir jausmais…

Pamatyti ikoninę Australijos vietą neprikalbinau savo vyro, todėl į tikrąjį Australijos centrą nutariau keliauti viena. Svarbu buvo tinkamai suplanuoti kelionės laiką, mat vasaros mėnesiais (nuo spalio iki pat balandžio) dykumoje išbūti sudėtinga, kartais net pavojinga. Parką, kuriame stūgso du įstabūs gamtos paminklai, vasaros metu visiems griežtai privaloma palikti ne vėliau, nei 11 valandą ryto – po to temperatūros stulpelis grėsmingai ima artėti link +40C, būna, kad ir dešimčia laipsnių daugiau. Svilinantis sausas karštis dykumoje gali baigtis mirtimi. 

Užtai žiemą (gegužės- rugsėjo mėn) viskas kitaip – naktys ganėtinai žvarbios, tačiau įdienojus saulė orą sušildo iki +25-27C, todėl gėrėtis Uluru vaizdais leidžiama visą dieną. 

Netoli garsiosios uolos yra įsikūręs nedidelis kurortinis miestelis Yulara. Anuomet kalno prieigose glaudęsi čiabuviai dabar yra šio miestelio nuolatiniai gyventojai, tačiau pačią didžiausią žmonių dalį sudaro trumpam pasigėrėti į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą įtrauktais gamtos stebuklais atvykstantys turistai ir juos aptarnaujantis personalas. 

Australijoje įprasta, jog kiekvienoje situacijoje apie visus ir viską yra pagalvota, pasirūpinta tinkama infrastruktūra, nė vienam keliautojui nereikia spręsti galvosūkių kaip nukakti, kur apsistoti, kaip keliauti ar kuo užsiimti atvykus, čia visur yra įrengti švarutėliai tualetai, visur be išimties verdama puiki kava. Į vietos oro uostą ko ne kasdien leidžiasi australiškų avialinijų lėktuvai, visi keleiviai nemokamai patogiais autobusais nugabenami į kurorte esančius viešbučius (o keliaujant atgal atgabenami į oro uostą), po miestelį nuolat ratus suka nemokamas shuttle, į parką pasigėrėti garsiąja uola nuveža ir parveža HopOn-HopOff autobusiukas, yra visas sąrašas mokamų ir nemokamų veiklų, kurios neleidžia nuobodžiauti, veikia restoranai, parke įrengtos geriamo vandens stotelės ir nepriekaištingai sutvarkyti tualetai. 

Tiems, kurie pamtyti Uluru išsiruošia automobiliu, iš Sidnėjaus ar Melburno tenka važiuoti apie 3 paras, nakčiai sustojant pakelės moteliuose arba susirangant palapinėje (dažniausiai įtaisytoje ant mašinos stogo). Važiavusieji teigia, jog trijų parų vairavimas Australijos outback’u – tikrai ne pats maloniausias nei romantiškiausias užsiėmimas, mat tiesutėliu keliu iriantis per raudonąją dykumą vaizdai nesikeičia šimtus kilometrų, nėra mobilaus ryšio, neveikia radijas, kuru tenka užpildyti ne tik mašinos baką bet ir papildomus kanistrus ir pageidautina turėti specialų palydovinį telefoną, kuris praverstų nutikus bėdai. Sutemus visame Australijos žemyne patariama nevairuoti – į kelią netikėtai gali įšokti kengūra, arba atsitrenkti galima į ant asfalto snaudžiantį laukinį kupranugarį…

Skrydis iš Sidnėjaus ar Melburno trunka kiek ilgiau nei 3 valandas, tad nespėji nė apsidairyti, kai leidiesi Yulara apylinkėse ir iškart gali nerti į nuotykius. 

Yulara kurortas tikrai nėra pigi vieta, tačiau tai nė kiek nestebina, juk šis miestelis yra visiška civilizacija (nuo šalto ir karšto vandens iki elektros ir interneto) in the middle of nowhere. Dauguma viešbučių čia tikrai brangūs (už naktį tenka mokėti nuo 280-500AUD), tačiau juose išties galima pasijusti tarsi romantiškoje kelionėje: laisvai liejasi šampanas, saulės kaitrą nugesinti padeda dideli baseinai, miegoti komfortabilu stipriai vėsinamuose erdviuose kambariuose, pusryčių patiekalų gausa ir šviežumas atima kvapą. Atokiau nuo didžiųjų viešbučių galima rasti ir pigesnių nakvynės opcijų – lovą daugiaviečiame mišriame kambaryje su bendrais tualetais ir dušais (būtent tokiam apsistojau aš pati – vos už 40AUD už naktį, užtai kitas lėšas galėjau leisti ekskursijoms ir pramogoms), parkingo vietą mobiliam nameliui ar mažytį iš šakų suręstą namelį (beveik) be patogumų su terasa, kurioje įsisukus į miegmaišį galima gėrėtis žvaigždėmis nusėtu dangumi. 

Visų atvykėlių tikslas Uluru pamatyti saulei tekant ir jai leidžiantis. Diena Yularoje prasideda apie 5 valandą ryte (vasarą – dar anksčiau), prieš patekant saulei. Autobusai surenka turistus iš viešbučių ir iki saulės patekėjimo likus geram pusvalandžiui atveža į specialiai įrengtas platformas, iš kurių geriausia matosi dykumoje brėkštantis rytas ir švelniai kylančios saulės laižoma raudonoji uola. 

Iš tiesų ta uola – visai ne raudona, bet… pilkai melsva! Tačiau kiekvieną paros minutę vis skirtingu kampu ją apšviečianti saulė sukuria vis kitokį raudonumo toną ir išties sudaro įspūdį, jog akmuo tarsi liepsnoja. Pats raudoniausias uolos atspalvis būna saulei leidžiantis. Saulėlydžio pasitikti vėl į parką skuba turistiniai autobusai ir pavieniai lankytojai savais automobiliais. Tai bene romantiškiausias laikas, čia kai kas gurkšnoja šampaną, kiti mėgaujasi ištaiginga vakariene prie specialiai išdėstytų ir skoningai padekoruotų stalų, treti renkasi pasimėgauti spengiančia dykumos tyla arba mistinio aborigenų instrumento didžeridu (didgeridoo) gausmu… Vietos dykumoje tiek, kad niekas vieni kitiems netrukdo, neužstoja vaizdo, netriukšmauja… kiekvienas mėgaujasi sava meditacija ir erdvės pojūčiu. 

Daug kas brėkštant pasitikęs dykumoje saulę iškart traukia arčiau Uluru uolos ir išsiruošia į žygį aplink visiškoje lygumoje pūpsantį akmeninį milžiną. Kiti gi renkasi atokesnę aikštelę, kurioje į virtinę surikiuoti kupranugariai, ir Uluru gėrisi patogiai įsitaisę tarp dviejų dykumos gyvūno kuprų. Siekiantys išskirtinių pojūčių kyla malūnsparniu į dangų ir uolą stebi sukdami ratus giedrame danguje. Kadaise į tą uolą žmonės kopdavo, prisilaikydami į akmenį sukaltais geležiniais turėklais, aborigenams tiesiog plyšo širdis, kad jiems šventą vietą mindžioja toks kiekis kojų… Dabar bet koks laipiojimas uola griežtai draudžiamas ir būtų visiškas akibrokštas, jei kas nors pamėgintų…

Prieš maždaug 550 milijonų metų susiformavusios Uluru uolos aukštis – 350 metrų, tačiau tai tik maža matoma šio gamtos stebuklo dalis. Po žeme slepiasi dar 2-4 km didumo masyvas. Norint apeiti aplink visą uolą reikia sukarti beveik 10km. Kai kas šį atstumą bėga, kai kas važiuoja dviračiu ar segway (abu galima išsinuomoti), vieni eina palei laikrodžio rodyklę, kiti – prieš (aš apėjau du kartus, ir taip, ir taip). Kiekviena kalno briauna savaip ypatinga – nuo vienos stipriai spinduliuoja šiluma, o paėjėjus kelis metrus į priekį dvelkteli vėsuma, tarsi šalia kažkas atidarė šaldytuvo dureles. Kai kurių uolos briaunų negalima fotografuoti nei filmuoti – jose gamta įamžinusi aborigenų bendruomenei svarbius ženklus, kurių nevalia viešinti ir matyti kitur, nei fiziškai žiūrint į garsiąją uolą. Iki šių dienų tam tikrose vietose vyksta čiabuvių ritualai ir šventės. Vienos erdvės svarbios moterims, kitos – vyrams. Kiekviena akmens įbraiža, kiekvienas elementas turi prasmę ir reikšmę, tiesa, šiomis žiniomis čiabuviai nėra linkę dalintis.

Viskas, ką apie Uluru jie yra atskleidę baltiesiems žmonėms, tai trys paprastutės sakmės: istorijos, kurias čiabuviai pasakoja savo vaikams. Anot pirmųjų Australijos gyventojų, tokios informacijos pakanka bendram supratimui, o tai, kas yra svarbiau ir giliau, perduodama iš lūpų į lūpas tik savo bendruomenės nariams, prašalaičiams nėra būtina apie tai žinoti… 

Tame pačiame parke, netoli Uluru (maždaug už 30km) stūgsto mažiau žinomas, tačiau savo grožiu nė kiek nenusileidžiantis (kai kas sako, kad net lenkiantis) kalnas – Kata Juta. Išvertus iš vietinių kalbos, jo pavadinimas reiškia Daug Galvų. Išties, Kata Juta kalną sudaro net 36 kauburiai (‘galvos’), o jo perimetras – net 25 kilometrai. Vietos aborigenų kalboje yra tik 5 skaičiai: vienas, du, trys, du-du (=keturi), du-trys (=penki), o tada jau „juta” (daug). Štai iš čia ir pavadinimas 🙂 Kata Juta yra taip pat itin svarbi čiabuviams vieta, kurioje vyksta berniukų įšventinimo į vyrus apeigos, jie mokomi pasigaminti medžioklės įrankius ir nudobti laimikį, mergaitėms jų mamos ir močiutės įskiepija vietinės floros gydomąsias savybes, jos išmoksta atpažinti valgomus ir nuodingus augalus, pasirūpinti vandeniu, išmoksta visų reikalingų gyvenimiškų įgūdžių bei vietos genčių tradicijų. 

Man pasisekė, jog pamačiau du Uluru saulėtekius, saulę nuleidau ir Uluru, ir Kata Juta. Per trejetą dienų pėsčiomis apėjau daugiau nei 50km, tai buvo puiki meditacija, pabuvimas su savimi ir susiliejimas su magiška Australijos gamta.