Trinta pastarnokų sriuba su krienais ir įspūdžiai po kelionės į Singapūrą

Ganėtinai spontaniškai šįkart susikroviau daiktus kelionei į Singapūrą. Esu buvusi toje šalyje berods prieš 25 metus (vaje kaip baisiai skamba, kai garsiai tą skaičių pasakau, o atrodo, kad tai buvo užvakar…), man ji paliko tikrai labai šviesų įspūdį, iki šiol gerai pamenu kiekvieną išlandžiotą siaurą gatvelę, miesto didybę ir skirtumus dienos šviesoje ir sutemus, užsidegus tūkstančiams šviesų švieselių… Jei žiūrint iš Lietuvos Singapūras atrodo siaubingai tolima valstybė (iki jos skristi iš Frankfurto ar Stambulo tektų apie 13-14 valandų), tai gyvenant Australijoje Singapūras yra palyginti netoli. Na, netoli australiškais matais matuojant – „vos” 8 valandos skrydžio ir tik 3 laiko zonų skirtumu. Tad čiupau pačius pigiausius bilietus ir išsiruošiau į neilgą, 3,5 dienų kelionę.

Miestas-valstybė Singapūras gyventojų skaičiumi tokio pat dydžio kaip Lietuva, vos 2,8 mln žmonių. Tiesa, visi jie gyvena viename didmiestyje, ir žemėje, kurios didžioji dalis „atkovota” iš vandenyno. Šalis, kuri beveik neturi jokio žemės ūkio, neužsiaugina jokių gyvulių, jokių grūdų, vaisių nei daržovių. Visa tai turi būti importuota iš užsienio. Tiesa, singapūriečiai puikiai išnaudoję vertikalias erdves ir high-tec pagalba sugeba užauginti stulbinančio dydžio žaliuojančius sodus, net ištisus parkus kokioje dangų remiančio pastato terasoje ar ant stogo, tad žalumos šiame mieste tikrai nestinga.

Kaip ir nestinga saulės bei karščio. Su amžiumi, matyt, kiekvienam ateina NEtolerancija karščiui:) Aš visą gyvenimą buvau ta, kuri gaudydavo kiekvieną saulės spindulį, per karšta man nebūdavo niekur. Tačiau Singapūras parodė, kad tie laikai jau, deja, praeityje, ir jėgos slampinėjant gatvėje, kuomet spigina apie +35C karštis, senka greičiau, nei norėtųsi. Štai todėl praeivių gatvėse šiame mieste beveik nesimato, visi po miestą juda automobiliais ir metro, o nusileidus į pastatų požemius atsiveria visiškai kitas pasaulis, pilnas veiksmo ir, savaime suprantama, vėsumos.

Singapūre gyvenančios kinų, malajų ir indų tautos kiekviena įnešė savo indėlį į itin turtingą skoniais šios Pietryčių Azijos šalies virtuvę. Aš dar iš praeitos kelionės pamenu viešbučio pusryčius, kurie mane tiesiog apstulbino neįprastų patiekalų gausa: azijietiški nūdlai, kepinti ryžiai, indiški kariai, skaidrūs sultiniai ir kokosų pienu prigardintos tirštos sriubos, garuose troškinti ir apkepinti dumpling’ai… mano skonio receptorių džiaugsmui nebuvo ribų. Dabar, pagyvenus Australijoje, mane nustebinti jau būtų kur kas sunkiau, kad ir kur pasaulyje nukeliaučiau 🙂

Singapūre – pavydėtinas skaičius restoranų, apdovanotų Mišelino žvaigždėmis. Jų šalyje-mieste net 42! Be taip geidžiamų žvaigždučių, net 89 restoranai apdovanoti Michelin Bib įvertinimais. Pietauti tokiuose restoranuose galima kad ir kasdien, dviejų asortimentą išragavau vienu prisėdimu: tie du „vieno patiekalo” restoranėliai įsikūrę vieno prekybos centro food court’e. Pažinti juos nesunku – prie tų langelių driekiasi didžiausios eilės, tačiau ir aptarnavimas ten itin efektyvus. Mažytėje erdvėje vienas šalia kito net suprakaitavę pluša žmonės, jie tarsi robotai mikliai kartoja vieną ir tą pačią funkciją: kas į lėkštę įdeda kliento užsakytos rūšies nūdlus, kas pripila sultinio, kas įdeda likusius pagardus… Viskas švaru, estetiška, greita ir be proto skanu. Kitoje Michelin Bib vietoje – ekspertų ir gurmanų įvertinta BBQ kiauliena. Och kad turėčiau žodžių nusakyti jos skanumui….

Daugelis Singapūro gatvėse ir restoranuose gaminamų valgių man puikiai pažįstami, nekart išragauti ir pamėgti, nors buvo ir tokių, kurie visai nustebino! Pvz., tradiciniai Singapūro pusryčiai – kaya toast ir labai skystai virtas kiaušinis. Šiuos pusryčius patį pirmą rytmetį valgiau su Renata, Lietuvos ambasadoriaus Singapūre žmona, gurmane ir maisto žinove, tad turėjau labai gerą įvadą į kasdienį šios šalies žmonių gyvenimą. Savo labai sąžiningus tiesioginius įspūdžius ragaujant saldžiu kiaušinių kremu (custard) ir storu sluoksniu sviesto perteptas paskrudintos baltos duonos riekeles kartu su vos vos pradėjusiais tvirtėti skystutėliais apvirtais kiaušiniais ir lašeliu sojų padažo nufilmavau ir įkėliau į savo Instagram highlights.

Singapūras išties įspūdingas savo nesuvokiamo aukštumo pastatais, per miestą vinguriuojančia upe, palei kurią stūgso kolonijinius laikus primenantys istoriniai pastatai, spindinčiais šoping cetrais, sodria tropikų žaluma, idealia švara, o labiausiai – gardžiu maistu. Geriausia, įdomiausia, autentiškiausia ir pigiausia tą maistą valgyti hawker centruose, tokiuose a la turgeliuose, kurie pažirę po skirtingus miesto rajonus. Priklausomai nuo paros laiko, čia kunkuliuoja pusryčių, pietų ar vakarienės valgiai, ir būtent čia valgo visi vietiniai (bei turistai, kurie mėgsta ieškoti gurmaniškų nuotykių gatvėse, o ne restoranuose). Maistas čia paprastas, bet visada labai šviežias, tikrai labai skanus, porcijos sąžiningos, kainos labai nedidelės. Paprastai pusryčiams visi čia valgo arba tuos mano aprašytus kaya toasts, arba super skanią, tirštą maistingą laksą, viščiuką su sultinyje virtais ryžiais (hainaneese chicken), būtinai geria stiprią kavą su pienu (na, po Australijos mano lūkesčiai kavai gana aukšti, tai man ta jų vietinė kopi (coffee :)), prisipažinsiu, nelabai suėjo :)) Kai kurie valgiai neturi priskirto paros laiko, jų galima gauti bet kada. Dažniausiai tie valgiai – tirštos aromatingos sriubos su ryžių ar kviečių nūdlais arba tiršti kariai.

Daugelis turistų Singapūre būtiniausiai eina ragauti krabo – tai vienas ikoninių šalies valgių. Mane Renata supažindino su Paul Liew, legendinio Singapūro restorano „KEK Seafood” savininku. Šį verslą kadaise pradėjo Paul’o senelis, vėliau tęsė tėvai, o ir pats Paul’as užaugo restorano virtuvėje, kurioje dabar kartu su savo sese ir darbuojasi. Dabar KEK Seafood didžiuojasi ilgu sąrašu įvertinimų iš didžiausių kulinarinio pasaulio žvaigždžių – nuo A. Bourdain’o reportažo iki Netflix serijų… Vietas čia reikia užsirezervuoti, antraip net savaitės pradžioje teks rymoti karštyje laukiant atsilaisvinančio stalelio. Šiame restorane per mėnesį pagaminama apie 800-1000 krabų, jie patiekiami tirštame, saldžiarūgščiais prieskoniais prigardintame padaže. Lankytojams išdalinami celofano seilinukai, vienkartinės pirštinės, ir jie paliekami terliotis su didelėje lėkštėje pūpsančiu jūrų milžinu, sugautu Filipinuose. Mane, kaip „industrijos kolegę”, Paulas net nusivedė į pačią restorano virtuvės gilumą… Oho, kokia armija šefų ten darbuojasi nuo ryto iki vakaro, čirškindami didžiulius wok’us… Visas reportažas taip pat mano IG paskyroje.

Beje, Paulas papasakojo ir apie kelis Singapūro maisto ypatumus, apie kuriuos nebuvau girdėjusi. Kaip daugelis keliavusių po Azijos šalis (Vietnamą, Indoneziją, Tailandą, Mianmarą ir kt) žino, šiame regione ypač populiarūs yra taip vadinami wet markets. Juose, be kita ko, prekiaujama šviežiomis jūrų gėrybėmis bei mėsa. Kadangi skurdesnėse šalyse didelė problema yra šaldymo įranga, gyvūnai, skirti maistui (vištos ir kt), į turgų atvežami gyvi, čia pat vietoje nugalabijami ir pirkėjai į namus parsineša šviežią skerdieną. Tuo tarpu Singapūre visa visutėlė mėsa yra parduodama tik šaldyta, šaldyti yra ir kiti produktai, laikantis itin griežtų saugaus maisto rekalavimų. Štai todėl, pasak Paulo, tradicinėje Singapūro virtuvėje naudojama tiek prieskonių padažuose, kad būtų kompensuojamas šaldytų produktų (dažniausiai – mėsos) skonis.

Prisivalgiau per tas kelionės dienas iki soties egzotikos, tiek jos buvo daug, kad grįžusi į jokias Azijos virtuves nenorėjau net pažiūrėt, todėl išsikepiau…. visą skardą kugelio 🙂 Na o paskui pradėjau kulinarines repeticijas prieš Kalėdas. Jas šiemet švęsime paskutinįkart vasarą, paskutinįkart Australijoje. Kūčias ir Kalėdas švęsime dviese, o antrą Kalėdų dieną į mūsų terasą sugužės kalnas svečių. O ką per Naujus vis dar nežinau 🙂

Na o jei ir jūs šventes švęsite nedidelėje kompanijoje, gal sugundysiu jus štai tokia elegantiška trinta pastarnokų sriuba su krienais ir čiobreliais pagardintais šventiškais duonos krutonais?

Print