Kažkada leipau iš juoko, kai mano bičiulis ir kulinarinis bendramintis Gian Luca Demarco pasipiktinęs pasakojo, kad jis niekaip nesupranta, kaip čia taip nutko, jog Lietuvoje dar yra namų, kuriuose, tik pagalvokit, nėra pastos gaminimo mašinėlės!:) Jis, žinoma, vadovaujasi savo paties patirtimi iš Italijos, kai išties nerasit namų, kuriuose bent kelis kartus per savaitę (je ne kasdien) nėra kočiojama šviežia pasta!:) O jei rimtai, kada paskutinį kartą pastą namuose gaminot jūs?:)

Tai va italai, žinokit, ne tik (beveik) kasdien gamina savo šviežią pastą, bet net ir turi pavadinimą toms nupjautoms iškočiotos tešlos dalims, likusioms nuo kokių raviolių karpymo, pavadinti. Maltagliati – reiškia „bet kaip supjaustytą pastą”:) Aš net neabejoju, kad tokių likučių kiekvienuose namuose Italijoje pilna kasdien, bet aš, žinokit, specialiai tuos kreivai papjaustytus „skrylius” gaminau:) Kad imituoti tikrą sriubos (o gal labiau troškinio), kurios receptą tuoj pristatysiu, prigimtį ir idėją:) Tai aišku, kad šiam receptui galima naudoti ir pirktus makaronus (tik virimo laiką reikės gerokai pailginti, lyginant su šviežia pasta), ir jau tikrai – taisyklingai, bet ne kreivai supjaustytą pastą, bet man visame kame norisi autentikos, tai vienas du ir padariau kelias saujas tų gražių beformių plokštelių…

Bepigu, aišku, man tą pastą viens-du pasidaryti! Gian Lucai mano namai patiktų tikrai, nes aš turiu net ne vieną, o dvi pastos gaminimo mašinėles:) Vieną rankinę, su gal 5 pastos rūšim ir dar raviolių priedu (tokiu labai retai naudojamu (skaityti – „niekada nendaudojamu”:)), o kitą – elektrinę, pastos gaminimo priedą prie savo kombaino Bosch OptiMUM. Aš kurį laiką, žinokit, truputį bijojau to elektrinio priedo… Man atrodė, kad gal ta mašina mano pačios nevaldoma „valgys” tešlą, aš nespėsiu jos prilaikyti… Bet oi oi kaip aš klydau…. Taigi kai volelį suka ne mano pačios ranka, o kombaino variklis, man darbui lieka abi mano rankos, o tai toks palengvinimas, kai reikia nulaikyti iki pusmetrio ištįsusią pastos tešlos juostą…:) Tad jei iki šiol dvejojot ir nedrįsot, nerkit į pastos gaminimo pasaulį pasitelkdami techniką nedelsdami. Užtruksite kokias 5 minutes tešlai užminkyti (žinoma, tą už jus padarys Bosch OptiMUM), o paskui dar 5 minutes ploniems pastos lakštams (lazanijai, tagliatelle ar ravioliams skirtiems) iškočioti… Tai maždaug tiek, kiek užtruks užvirti jūsų didelis puodas vandens tai pastai virti…:) O be to, visada galėsit turėti namuose sočiai maltagliati!! 🙂

Su Bosch kombainu joks virtuvės darbas nebaisus:) Gaminame rankų darbo pastą.
Plonai iškočiotą lakštą man beliko tik supjaustyti
Maltagliati – bet kaip kreivai supjaustyta pasta:)

Tai va, kai jau išsprendėm reikalus su pastos likučiais, galim imtis sriubos. Tai toks paprastas receptas iš tokių paprastų produktų, kad jūs tikrai juos visus turite savo virtuvės spintelėse. Tiršta sriuba (labiau troškinys) labai tiks, kai norėsis kažko sotaus, bet kartu ir ne mėsiško. O juk pupelės – tikras baltymų fabrikas, labai tinkantis mėsos nebuvimą kompensuoti!

Tik nepamirškit pupeles iš vakaro užmerkti, antraip įklimsit į patiekalo gaminimą kokioms 3 valandoms….

Pupelių sriuba su pasta – sotus vegetariškas patiekalas
Patiekite šią pupelių sriubą (labiau troškinį) su tarkuotu pecorino sūriu.

Tiršta pupelių sriuba su pastos likučiais

4-6 asm.

  • 300g pupelių (geriausia tiks tos margos „borlotti„, bet aš panaudojau įvairių pupelių mišinį)
  • 60ml (¼ stiklinės) tyro alyvuogių aliejaus
  • 1 svogūnas, labai smulkiai supjaustytas
  • 1 saliero stiebas, labai smulkiai supjaustytas
  • 1 morka, labai smulkiai supjaustyta
  • Druskos
  • 1 šaukštas pomidorų pastos (arba 1 šviežias pomidoras jų sezono metu)
  • Žiupsnis čili pipirų
  • 1 rozmarino šakelė
  • 2 česnako skiltelės, susmulkintos
  • 1,5l daržovių sultinio arba vandens
  • Tarkuoto pecorino sūrio patiekimui

Pastai maltagliati:

  • 100g kvietinių miltų (plius pabarstyti darbastaliui)
  • žiupsnis druskos
  • 1 kiaušinis

Pupeles užmerkite iš vakaro dubenyje šalto vandens.

Pasigaminkite pastą: visus ingredientus sudėkite į kombaino indą ir suminkykite elastingą tešlą. Suvyniokite tešlą į maistinę plėvelę ir palikite bent 30 minučių pabrinkti. Vėliau pagaminkite pastą – iškočiokite iki maždaug 3mm plonumo ir supjaustykite netaisyklingais gabalėliais.

Dideliame puode storu dugnu įkaitinkite aliejų. Suberkite svogūnus, salierus ir morkas, įberkite žiupsnį druskos ir kepinkite ant mažos ugnies apie 10-15 minučių, kol visiškai suminkštės. Sudėkite pomidorų pastą, čili, rozmarinus ir česnaką ir sumaišykite dar šiek tiek pakepindami.

Nupilkite vandenį nuo išbrinkusių pupelių. Suberkite pupeles į puodą, supilkite sultinį (arba vandenį), užvirinkite, sumažinkite ugnį iki minimumo ir virkite viską, kol pupelės taps visiškai minkštos. Užtruksite apie 1 valandą (bet jei pupelės labiau padžiūvę, gali trukti ir ilgiau). Pabaigoje sumeskite pastą (nuo jos skystis dar sutirštės, tad jei reikia, įpilkite dar šiek tiek vandens ar sultinio), ir virkite dar 5 minutes, arba kol pasta išvirs iki al dente konsistencijos. Pabaigoje pasūdykite, galite įberti pipirų, jei trūksta aštrumo.

Išpilstykite sriubą į dubenėlius, pabarstykite tarkuotu sūriu, galite pašlakstyti aliejumi ir pagardinti šviežiomis žolelėmis.

Recpeto šaltinis – Julia Busuttil Nishimura, Ostro.

Vienas komentaras apie straipsnį "Tiršta pupelių sriuba su pastos likučiais"

  1. Aras:

    Luca demarko yra Lietuvos juokdarys. Jis net nesugeba pagaminti sūrio, o dedasi Italas. Gėda.

  2. Nida:

    Bravo Inga!! Renkatės, matau, ne tas pačias paprasčiausias sriubas! Super. Man ši irgi labai prie širdies, patinka kai sriuba atstoja ir pagrindinį patiekalą….

  3. Inga:

    Nuostabi sriuba išeina, viriau jau keletą kartų. Štai jau trečia sriuba, kurią moku išvirti 😀

  4. Nida:

    Rita, žinoma!! Ir dar kaip tiktų! P.S. aš apskritai virtuvėje kitokių nei speltų miltai nenaudoju….

  5. Rita:

    Nida, ar tiktų pastai pilnagrūdžiai kvietiniai arba speltų miltai?

  6. Nida:

    Cha cha cha – šitas tikrai geras argumentuotas atsakymas:) Iš tiesų – kiekvienam savo:). O dėl tų raviolių grįžtant – nemanau, kad aparatu galima daugiau to įdaro įdėti… Bet kaip sakau – pamėginsiu dar kartą. Man, beje, irgi tešlos kočiojimas yra pats didžiausias vargas (apskritai kočėlas nėra „mano” įrankis, tai jau kai šis darbas padarytas, sulipdyti raviolius (ar kokius kitokius koldūnus) jau būna vienas malonumas:)

  7. Jurga:

    P. S. Lucai galima pasakyti: įsivaizduokit, Italijoje yra namų, kuriuose nerasi bulvių tarkavimo mašinos! :DDD

  8. Jurga:

    Nida, sveikintina mintis 😀 arba reikia tiesiog gerai pasvarstyt, ar įmanoma su tuo priedu kažkaip paįtakoti vidun patenkančio įdaro kiekį? jei ne, tada viskas aišku, nėra net ko bandyti 😐 matyt, teks rankomis ir toliau sukti 🙂 kol 100-ais nereikia, tiek ir to darbo! didžiausias darbas – tešlos kočiojimas- būna atliktas 🙂

  9. Nida:

    Jurga, išbandžiau (aš viską linkusi išbandyti, antraip neturėčiau pagrįstos nuomonės:)), bet gal neišvysčiau pakankamai reikiamų įgūdžių, bet būtent tas priedas prie rankinnės mašinos (kuri yra SUPER ir padarė ypač daug pastos) man neprigijo. Pagrinde dėl to, kad labai nedaug patenka įdaro į tuos raviolius, ir jie tampa tokai truputį raviolių parodija… Bet va po šito jūsų komentaro pagalvojau, kad gal reiktų duoti dar vieną šansą?:)

  10. Jurga:

    Nida, perskaičiau „…ir su raviolių priedu” – nejau niekada neišbandėte? Man vis knieti, ar verta pirkti tokį daiktą ir nėra ko paklausti 🙁 Pati turiu Marcato Atlas ranka sukamą mašinėlę ir kol kas žiauriai patenkinta 🙂 Jau ir spagečiai gaunasi, nesulimpa 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *