Tasmanija: come for a fresh air!

Taip taip, būtent taip skamba Tasmanijos reklaminis klipas. Neįprastai, tiesa? Bet ką jau ką, o oro šviežumą Tasmanijoje pajauti įkvėpęs patį pirmą jo gurkšnį, tik tik išvažiavęs iš patogaus jūrų kelto 6 valandą ryte, visą naktį švelniai išsuptas nedidelių jūros bangų… 

Tasmanija yra perlas, kurio, pasirodo, nėra pačiupinėjusi labai didelė dalis pačių australų!! Vieniems kelionė į Tasmaniją atrodo pernelyg tolima, kitiems – brangi (apie kainas Australijoje šįkart nė nekalbėsiu, taip, joms reikia nusiteikti ir su skaičiais susitaikyti;)), dar kiti baidosi minties, jog Tasmanijoje gali būti nepakeliamai šalta. Taip, šalta tikrai gali būti (ir būna tiek vasarą, tiek žiemą!! tiesa, sniego čia būna labai retai), nes nuo pietinio salos krašo iki Antarktidos krantų – maždaug tiek, kiek nuo Vilniaus iki Paryžiaus… 

Tačiau su orais mums pasisekė ypatingai. Maloni +20-23C šiluma, giedras dangus ir nė lašelio lietaus. Tiesa, svarbiau nei orai, mums buvo apkeliauti Tasmaniją dar prieš prasidedant moklso metų pabaigos atostgoms ir visuotino australių keliavimo bumo, mat nuo gruodžio pabaigos iki pat vasario visa Australija tiesiog išsikrausto iš savo namų į automobilius, palapines, pležus, vasarnamius, namelius ant ratų ir…. gyvendami gamtoje mėgaujasi visais iki vieno vasaros malonumais. Kalėdas jie paprastai švenčia visą gruodį (tikrai nebūtinai gruodžio 25!!), kaskart su šventiškais valgiais nukrautais stalais, vis kitose kompanijose, vis kituose formatuose. Tad vos tik uždaro ofisų duris ir pakabina visam mėnesiui ant jų spyną (dažniausiai apie gruodžio 20d.), iškart ir dumia kur nors, kur dar iki šiol nėra buvę, arba kaip tik ten, kur būti pripratę kasmet. 

Skrydžio bilietų į Hobartą arba juolab kelto iš Australijos į Tasmaniją galimybių gruodžio pabaigai ir sausiui neverta net ieškoti, šie dalykai rezervuojami mažiausiai prieš metus. Didžiąjai daliai australų būtent kelionė jūra ir yra vienas laukiamiausių nuotykių, mat keltais šiame dideliame žemyne niekur kitur ir nepakeliausi – tenka arba dardėti tūkstančius kilometrų savo automobiliu, arba skraidyti… „Spirit of Tasmania” – išties patogus ir modernus keltas su restoranais, miegui skirtomis kajutėmis, keliais aukštais priparkuotų automobilių, kino salėmis ir net vykstančiais koncertais. Kelionė vyksta tik nakties metu (išplaukiama 6 vakare, atplaukiama 6 ryte, kuria kryptimi bekeliautum), todėl vos išvažiavus iš laivo galima iškart nerti į nuotykius bene švariausio pasaulyje oro erdvėje!

Švarus oras, sako, ir yra svarbiausias faktorius, kodėl Tasmanijos vaisiai ir daržovės, pieno produktai, viskiai, džinai ir alūs yra ypatingo skonio. Čionykštė gamta kažkiek primena Naująją Zelandiją, o sala labai patogaus didumo keliauti mašina: jos teritorija maždaug tokia, kaip Lietuvos, tuo tarpu žmonių čia gyvena tiek pat, kiek jų gyvena….. Vilniuje!! Tad tik įsivaizduokit, jei visoje Lietuvoje gyventų vos 600 tūkstančių gyventojų… 

Tasmanijos nacionaliniai parkai yra kažkas, ko nesu mačiusi jokioje kitoje savo kelionėje… Jie sutvarkyti su milžiniška pagarba abiems – gamtai ir žmogui. Lankytojams – neparėpiamo dydžio parkingai, turizmo centrai su visa reikiama informacija ir infrastruktūra (švariais tualetais, vandeniu, pikniko vietomis, viešam naudojimui skirtais elektriniais griliais), į kai kurių žygių vietas žygeivius veža kas keliasdešimt minučių kursuojantis shuttle autobusas, todėl jokio maklinėjimo su mašina ir mėginimo rasti patogiausią parkavimo vietą pačiame parke. Keliai ir takeliai suformuoti ir pažymėti taip, kad pasiklysti neįmanoma, o eiti patogu: čia pašlifuoti akmenys, kad paviršius būtų lygesnis, čia sukalti mediniai takai, kad kojos nešlaptų nuo pelkėto paviršiaus, o ant medžio užtemptas metalinis tinklas užtikrina, kad nebūtų slidu, čia į uolas sukalti metaliniai strypai su tvirtomis grandinėmis, kad leidžiantis ar kylant pernelyg stačiais paviršiais nenudardėtum žemyn. Žygių trukmę ir sunkumą galima pasirinkti pagal poreikius, galimybes ir fizinę formą – nuo lengvų pasivaikščiojimų grožintis nepaprasta gamta, iki keletos dienų kopimo į daugiau nei 1,5km aukščio kalnų viršūnes. 

Ne mažiau tvarkingi ir parkų lankytojai. Numestos šiukšlės, obuolio griaužto čia nepamatysite, įeinant į parko teritoriją visi specialiais šepečiais nusivalo batų padus, o batus išsipurškia specialiais dezinfektoriais. Įsigijus visos šalies parkų lankymo abonementą (galiojantį tris mėnesius), patogu kaskart keliauti vis į kitą vietą, tereikia už mašinos lango stiklo palikti abonemento sumokėjimo čekį. 

Tasmanijos sostinė Hobartas – miestelis tarsi iš pasakos. Būdama labai jauna šalis (vos 200 metų!!), Australija neturi mums Europoje įprastos istorijos, kurią seka akmenimis grįstos gatvės ir puošnūs pastatai. Retas Australijos miestas apskritai gali pasigirti kokia nors į „senamiestį” panašia erdve… O štai Hobartas, bent man pasirodė, turi turbūt geriausia išlaikytą istorinio mieselio dvasią… Vaikščiodama po bet kurį man nepažįstamą miestą aš paprastai netraukiu kameros tam, kad nufotografuočiau gyvenamuosius namus, bet Tasmanijos sostinėje negalėjau sustoti pliaukšėjusi foto aparato mygtuku… Kiekvienas Salamanca rajono namas tiek išpuoselėtas, jog norisi stabtelėti ir ilgiau pasigrožėti puikiai išlaikytu kolonijiniu paveldu. 

Man dar pasirodė, kad visa Tasmanija, o ypatingai Hobartas – itin kūrybingų ir meną jaučiančių žmonių vieta. Nepaprastai daug vaizdingų piešinių ant pastatų sienų (ne, ne grafiti nuterliotų sienų, bet kvapą užimančio 3D meno!), labai daug vietos menininkų keramikos, medžio dirbinių, paveikslų ir fotografijų, papuošalų… Visa tai geriausia pamatyti vienoje vietoje kiekvieną šeštadienį, garsiąjame Hobarto Salamanca market. Nepaisant koks sezonas, nepaisant lietaus, kaitros, šalčių ar vėjų, šeštadieniais nuo pat ankstyvo ryto visa pagrindinė Tasmanijos sostinės gatvė nuklojama prekyvietėmis, skėčiais ir stalais su kalnais pačių įvairiausių, tik Tasmanijoje pagamintų prekių. 

Nardant po ilgutėlės gatvės prekystalius negalėjau nustoti aikčioti nuo prekių pateikimo estetikos, nuo jas parduodančių prekeivių išradingumo pristatant savo rankomis pagamintus dirbinius, nuo žmonių (ir vietinių, ir turistų) gausos, nuo geros nuotaikos ore, ir svarbiausia, nuo skanaus šviežutėlio maisto, kurio itin gausu Salamankos mugėje. Ūžiantys kavos aparatai ir dar šilti pyragaičiai, kruasanai, spurgos, pusryčių burgeriai (norite tokio? atsiverskite mano knygą „Australjos skoniai„:)), taivenietiški garuose virti pyragėliai, įdaryti lėtai troškintos kiaulienos, jautienos ar vegetariškais įdarais (viskas nuo pradžios iki pabaigos užauginta ūkyje, kurio šeimininkas tuos pyragėlius ir kepa, ir pats turguje pardavinėja), įvairiausių prieskonių mišiniai (tų augalų, kurie nuo seno auga tik Tasmanijos saloje ir buvo naudojami aborigeniškoje virtuvėje), Tasmanijoje išgaunama ypatinga jūros druska, labiausiai Australijoje vertinamas Tasmanijos medus (letherwood honey), galybė džinų ir viskių, vynų ir alų, kuriuos visus paragauti vilioja patys linksmi jų gamintojai, čili padažai ir pagardai, šokoladai ir saloje užauginti skrudinti riešutai…. Suminėti visas prekes tiesiog neįmanoma, bet svarbus vienas pagrindinis niuansas: tiek pasididžiavimo Tasmanija ir sava produkcija man dar neteko jausti… Viskas, kas tasmaniška, turi tarsi kokybės ženklą – obuoliai, vyšnios, gėrimai, medus, mėsa, vilna, ledai, uogienės, sirupai… Jei tai ne Tasmanijoje užaugintas ar pagamintas produktas (pvz., kava) – tuomet tai su pasididžiavimu „Tasmanian roasted”, „Tasmanian cured” ar dar kitaip saloje paruoštas ir meniškai supakuotas dalykas! Net pavydu kiek mažutė (žmonių skaičiumi – Vilniaus dydžio) sala sugeba pagaminti kokybiškų suvenyrų, geidžiamų maisto produktų, už kuriuos visi nė nesvarstydami sutinka mokėti didesnę kainą, nes jie – iš Tasmanijos!!

Daug kas pasilieka Hobarte kelioms dienoms, kad aplankytų ne tik garsųjį Salamanca Market, bet ir visai dienai nukeliautų į MONA – pasaulinio lygio šiuolaikinio meno centrą, į kurį lankytojus nugabena specialūs keltai. Abejingų MONA ekspozicijai nelieka – vienus ji sužavi iki virpulio, kiti sprunka nė nenorėdami prisiminti, ką matė ekspozicijose (ypač salėje, skirtoje tik suaugusiems) 🙂 Tačiau visi sutinka, kad kas jau kas, bet maždaug 5 aukštų po žeme pastatytas pastatas, jo erdvių išplanavimas, šviesos, garsai, ir net vibracijos kai kuriose salėse yra pojūčiai, išliekantys visam gyvenimui. 

Turistai paprastai pasinaudoja proga ir dumia į Bruny Island, patį piečiausią Tasmanijos kraštą, kuriame vieni gražiausių paplūdimių, skaniausios austrės, geidžiamiausi sūriai ir labai kokybiški vynai. 

Bene labiausiai Tasmanija pasaulyje žinoma dėl savo gaminamų viskių ir džinų. Vairuojant vingiuojančiais salos keliukais ko ne kas porą kilometrų esi viliojamas užsukti į vis kitą bravorą, distileriją, mažesnę ar didesnę gamyklą, ten išragauti vietinę produkciją, nuspirkti paskanavimui vakare ar parsivežimui lauktuvių. Į vieną tokią distileriją mes patekom super atsitiktinai 🙂 Ogi išsiruošėm į dešimties kilometrų žygį Tasmanijos jūros pakrantės parke, tik per klaidą pradėjome tą žygį neteisingoje vietoje, tad nukeliavę apie 5km supratome, kad kažkas čia ne taip, ar tik nebūsime pasklydę…. Telefono signalo nėra, pažymėtų kelių taip pat nėra, gamtoje susigaudyti be detalaus žemėlapio beveik neįmanoma, o aplink nė gyvos dvasios… Tik staiga žiūrim – viename slėnyje pro medžių šakas boluoja trobelės stogas. Prieiname arčiau, o ten – viskio ir džinio distilerija McHenry! Pasirodo, tai piečiausia pasaulyje esantis džino ir viskio fabrikėlis, kur vanduo gėrimams atiteka iš kalno papėdėje esančio tyro vandens šaltinėlio, o pats bravoras įsikūręs ypatingo oro švarumo slėnyje, kas, pasak jo savininko William McHenry, ir sąlygoja unikalų gėrimų skonį. Išgirdęs, jog atklydome čia visai neplanuotai, William net pasisiūlė pavežėti mus iki paliktos mašinos (atsisakėme, nes lengviau buvo surasti kur ją palikom patiems, grįžtant pėščiomis), negana to, prikrovė į kuprinę džino su toniku skardinių vakarui („kai jau surasite mašiną”), paliko savo telefono numerį jei prireiktų pagalbos (ir jei kažkokiu stebuklingu būdu pagautumėm telefono signalą, galbūt įsiropštę į kokį eukaliptą), ir įsitikinęs, jog tikrai turime pakankamai vandens ir maisto atsargų, paleido mus iš gamyklos žygiuoti toliau. Paržygiavę mes, beje, susiradom tą Mchenry gamyklą žemėlapyje ir dabar jau mašina per aplinkui atvažiavom padėkoti už pagalbą, paragauti McHenry single malt’ų ir nuspirkti lauktuvių, kurios dar ir turi įdomią istoriją, ne tik kokybės ženklą 🙂 

Mano svajonė Tasmanijoje buvo pamatyti garsiuosius Tasmanijos velnius – nedidelio šuns dydžio kailėtus gyvūnėlius, kurie likusiame Australijos žemyne išnyko maždaug prieš 3,5 tūkstančio metų, ir juos sutikti galima tik Tasmanijoje… Beveik nieko šviesiu paros metu nematantys padarėliai turi puikiai išlavintą uoslę, yra didžiausi Žemėje mėsėdžiai sterbliniai gyvūnai, ir beje, turi stipriausius pagal savo kūno masę dantis! Nemažai Tasmanijos velnių, deja, žūva po automobilių ratais, todėl reikia vairuoti ypatingai atsargiai, kuomet pradeda temti….

Dar vienas Tasmanijos pasididžiavimas – subtilaus švelnumo vilną sugebančios užsiauginti merino avys. Mes beveik prieš metus susipažinom su vienu Tasmanijos ūkininku, škotų kilmės Simonu, kuris pažadėjo mums kada nors aprodyti savo avių ūkį. Nutolusias nuo artimiausių kaimynių maždaug per 10km ūkio žemes kadaise įsigijo dar Simono senelis, dabar ūkininkauti čia mėgina pats Simonas. Vyras avininkyste pradėjo domėtis tik sulaukęs 60 metų, ir jo ūkis, kaip pats sako, „vidutinio dydžio, tik… 5,5 tūkstančio avių” 🙂 (palyginimui, dauguma ūkių Tasmanijoje augina apie 10-15 tūkstančių avių). Tačiau darbų ūkyje Simonui netrūksta kiekvieną ištisų metų dieną. Jam padeda pagalbininkas Andrew ir 3 draugiški darbininkai šunys – jie patikimiausi avių varovai! Kiekviena avis per sezoną užsiaugina apie 4kg merino vilnos, tos vilnos švelnumas ir kokybė priklauso nuo labai daug dalykų  – oro, vandens, žolės sodrumo… Tūkstančius hektarų žolės reikia laistyti, norint kad ji vešėtų, o avis vis pervaryti iš vienos vietos į kitą. Tasmanijoje (ir Australijoje) nėra plėšrūnų (vilkų), tad avys ganosi laisvai milžiniškose teritorijose, žiemomis nėra pernelyg šalta, kad jas reikėtų parginti į uždaras patalpas ar pasirūpinti dirbtiniais pašarais. Beje, šiemet Simono ūkis gavo patį aukščiausią savo auginamų avių vilnos įvertinimą: garsus Italijos vyriškų drabužių prekinis ženklas „Ermenegildo Zegna” išrinko Simono ūkio vilną kaip pačią kokybiškiausią 2023 metais ir pasirašė specialų tiekimo kontraktą. Nuo šiol vilna iš nedidelio Simono ūkio Tasmanijoje bus naudojama vyriškų kostiumų audiniams austi, kurie keliaus į Zegna siuvyklas, o vėliau – pasaulio parduotuves aukščiausios klasės vyriškų kostiumų pavidalu. 

Grįžom iš Tasmanijos su pilnutėle bagažine sūrių, gėrimų, prieskonių ir gardėsių, bet svarbiausia – su begaliniu noru čia dar kada nors sugrįžti 🙂