Nagi prisiminkit, kada pirmąkart patekote į rojų, kuris vadinasi IKEA?:) Mums, sovietinį vargą mačiusiems, ši parduotuvė (labiau gal koks nuostabiai įrengtas „miestas”) negalėjo nepalikti įspūdžio… Tas pirmas kartas tikrai turėjo įsiminti…..
Mano pirmas kartas buvo berods Lenkijoje. Ikėjos žurnalus, beje, vartydavau viešėdama pas savo bičiulius Švedijoje, bet kadangi pati parduotuvė buvo pernelyg toli nuo tos vietos, kur jie gyveno, tai mano vaizduotė tikrai nebuvo tokia beribė, kad galėčiau įsivaizduoti kaip ta buities harmonija atrodo prekybos salėje, ne žurnalo puslapiuose. Bet kai jau įžengiau į tikrą IKEA Lenkijoje, tai ne vienoje vietoje reikėjo įsižnybti, kad patikėčiau, jog nesapnuoju….. Ir kad čia yra VISKO…. Ir tas viskas taip suderinta, taip stilinga…
Man ir dabar patinka vaikščioti Ikėjos prekybos salėse. Žinoma, ne savaitgaliais, kuomet toje erdvėje būna didžiausios žmonių grūstys. Bet man patinka tyrinėti konceptą, man įdomios kai kurios dekoravimo idėjos, ir visai neslėpsiu – man labai faina atsisėsti Ikėjos valgykloje ir sukirsti lėkštę kjotbullar – švediškų mėsos kukuliukų:) Man tie kukuliukai ir šiaip labai nostalgiški, nes Švedija buvo pats pirmasis mano užsienis, į kurį patekau iš po geležinės uždangos (veiksmas vyko apie 1993-uosius…), ir būtent šie kukuliukai buvo pats pirmasis „vakarietiškas” patiekalas, kurį ten ragavau, ir kuris savo skoniu ir išvaizda man buvo absoliučiai nepakartojamas. Juk mūsų mamos, jei jau kepdavo kotletus, tai juos darydavo tokio dydžio, kad vieno ir pakakdavo vakarienei (na gerai, dviejų…), o čia – maži kaip graikiški riešutai kotletukai…. Ir dar kokioj gražioj dėžutėj supakuoti (o taip, bent jau toje šeimoje, kurioje aš viešėjau, niekas nesiterliojo su kotletukų gamyba – pirkdavo šaldytus, visai negailėdami dėžutės grožio, ją perplėšdavo, sudėdavo ledinius kotletukus į orkaitę, ir po pusvalandžio pietūs jau būdavo paruošti. Man tai tuomet atrodė neįtikėtinai pažangu:)). Prie tų kotletukų, pamenu, „pagamindavo” ir bulvių košės (man ir ta tuomet atrodė pats skaniausias pasaulyje dalykas, „nepalyginamas su mūsiške, kaimiška”:)) – sumaišydavo tokius miltelius su karštu vandeniu ir pagardindavo sviestu:) Tų miltelių parsivežiau, pamenu, ir į Lietuvą, ir taupiau didžiausiom šventėm:)) Tikriausiai nuo ten ir prasidėjo mano susižavėjimas kulinarija:) Tik evoliucionavo jis į kiek kitą kryptį :))
Bet visa tai buvo beveik prieš trisdešimt metų…. Šiandien mes gyvenam visai kitokioje realybėje, ir ta realybe aš be proto džiaugiuosi, o pažintį su švediška „kulinarija” prisimenu kaip juokingą, bet kartu ir labai nostalgišką, nuotykį:)
Sako, po švenčių maratono, po ančių ir kalakutų Kalėdoms, po kepsnių Naujiems, žmonės labiausiai pasiilgsta paties paprasčiausio, naminio, nostalgiško maisto…. Ir va užsimaniau nežmoniškai aš šiandien būten švediškų kukuliukų. Lygiai tokių, kokius aš skanavau savo pirmosios kelionės į užsienį metu, ir kuriuos jūs tikrai esate valgę Ikėjoj (tik namuose pagaminti tikrai kokybiškesni:)). Būtinai patiekite kukuliukus su padažu, bulvėmis (geriausia bulvių koše, tik ne ta, iš miltelių:)), bruknių uogiene ir raugintais agurkėliais. Nu pasaka, ne vakarienė!:)
Švediški mėsos kukuliukai
2-3 asm.
- 400g maltos mėsos*
- 1 nedidelis svogūnas, sutarkuotas (arba sumaltas, jei mėsą malsite patys)
- 1 kiaušinis
- 4 šaukštai džiūvėsių
- 1 šaukštas susmulkintų krapų (gali būti šaldyti), plius dar šiek tiek patiekimui
- aliejaus kepimui (apie 2 šaukštai)
- 1 šaukštas sviesto
- 2 šaukštai miltų
- 300-400ml sultinio (vištienos arba jautienos)
- Šlakas balto vyno (nebūtina, bet jei turit – labai pagerins padažo skonį:)
- Šaukštas grietinės arba šlakas grietinėlės (nebūtina, bet labai skanu:))
- Druskos, grūstų juodųjų pipirų
*Skaniausi kukuliukai bus, jei perpus sumaišysite kiaulieną ir jautieną arba veršieną. Kuo riebesnė bus kiauliena, tuo skanesni bus kukuliukai. Galite naudoti žvėrieną arba vien jautieną, tačiau tada į masę įmaišykite dar šaukštą aliejaus. Aš naudojau perpus kiaulieną ir elnieną.
Dideliame dubenyje sumaišykite mėsą su tarkuotu svogūnu, kiaušiniu, džiūvėsiais, krapais, paskaninkite druska ir pipirais. Šlapiomis rankomis suformuokite graikiško riešuto dydžio kukuliukus.
Gilesnėje keptuvėje įkaitinkite aliejų. Sudėkite kukuliukus ir kepinkite juos iš visų pusių vartydami, ant nedidelės ugnies, kol kukuliukai visiškai iškeps (gali prireikti kepti dviem porcijom, tuomet iškeptus kukuliukus atidėkite į šalį ir laikykite šiltai). Kukuliukai turėtų kepti apie 8-10 minučių, juos dažnai vartant, tačiau geriausia perpjaukite vieną pusiau ir įsitikinkite, kad mėsa iškepusi pilnai.
Išimkite iškepusius kukuliukus iš keptuvės, o į ją įdėkite šaukštą sviesto. Kai sviestas ištirps, suberkite miltus ir maišydami kepinkite apie minutę. Jei padažui naudosite vyną, įpilkite jo apie ⅓ stiklinės, visąlaik maišydami, kad nesusidarytų gumulai. Supilkite sultinį toliau maišydami. Sultinio pilkite tiek, kokio tirštumo norisi padažo. Paragaukite padažą, pagardinkite jį druska ir pipirais (jei norite, įpilkite šaukštą sojos padažo, taip padažas bus sodresnio skonio ir spalvos). Suberkite atgal į keptuvę iškeptus kukuliukus, ir dar pašildyktie viską, maišydami, padengdami kiekvieną kukuliuką padažu. Pabaigoje galite pagardinti grietine arba grietinėle. Patiekite pabarstę krapais, su bulvėmis (arba bulvių koše), bruknių uogiene ir raugintais agurkais.
Jums taip pat patiks:
Malonu, kad parašėte, Irena 🙂
Labai skanus
Lauryna, galima ir taip ir taip. Bet aš tikriausiai apkepčiau kukuliukus (maždaug pusę laiko iki jų pilno iškepimo) ir tada užšaldyčiau. Kai jau norėsite juos valgyti, beliks tik pabaigti apkepinti ir pasigaminti padažą. Žinoma, visada galima ir pilnai iškepti ir užšaldyti, tada apskritai tik pašildyt teliks.
Laba diena, norėčiau sužinoti, jei norima likutį užšaldyti, reikia pirma juos iškepti ar šaldyti žalią sumaišytą su viskuo mėsą.
Pingback: Korėjietiški mėsos kukuliukai lipniame čili padaže – Nidos receptai
Pingback: Įdarytos keptos bulvės: su varškės kremu ir ikrais – Nidos receptai
Į sveikatą. Gintare:)
Niamy! Neturejau nei sultinio, nei vyno 😂 tai tiesiog su vandeniu padaziuka dariau ir grietines sauktu. Vis tiek skanu! Dar šalia bruknių uogienės ir pasaka. Ačiu 🙂
Tikrai, Siesta, tas paprastų dalykų balansas labai žavus.
Labai gardūs kukuliukai. Taip paprasta ir taip skanu. Kai tas padažas susimaišo su bruknių uogiene, tai aš net nežinau kaip apibūdinti tą skanumą 😀
Dovile!! Kaip faina!! Ačiū, kad vieni kitus susirandam:)
Nida, as atradus Jūsų receptus varau jau ketvirta diena vis naujus patiekalus ir jie gaunasi SUPER!!! ir draugems rekomendavau 👏👏👏 aciu, uz tai, ka darot🙏
Labai džiaugiuosi, Dovile:)
Tobulo skonio gavosi, viska pagal recepra gaminau tik slakeli raudono vyno ipyliau, kuris suteike padaziukui sodresnio skonio, o garnyrui saldziosios bulves ir morkos orkaiteje pakeptos, tobulas derinys! Dekui uz paprasai neprasta recepta!
Skanus patiekalas, ypac su bulviu kose ir raugintais agurkais, bet tas miltu padazas toks paprastokas skonio prasme…:) Be to, pabandziau but didvyre ir dziuveselius uzpilt pienu, kaip rasyta komentaruose, tai gavau kieta tesla, kuri labai sunkiai isiminke i mesa:) Ir vis dar lieka mistika kaip su 2 saukstais aliejaus is visu pusiu apkepti apvalius rutuliukus.
Aišku galima, Agne! Spalva tik bus kiek „murzina”, bet užtai skonis bus super:)
O galima bandyti raudono vyno truputį įpilti? 🤔😉
Aldona, tikrai vardai pasako šį bei tą ir apie žmogaus kilmę… Juk to meto dauguma mergaičių buvo Marijonos ir kokios nors Onutės geriausiu atveju, o šie tikrai skamba dvariškai! Net neabejoju, kad kaimiečių stalas ir dvarininkų stalas buvo skirtingas… O mes juk daug ką atsinešame kartu su šaknimis. Jums tikrai su šakmnim pasisekė! 🙂
Aciu Nida uz atsakyma i mano komentara, o as prisiminiau ta fakta, kad mano mociutes Ursules jaunyste praejo Latvijoje kazkokiame dvare, ten tarnavo jos mama Filomena ir tetis Julijonas (mano proseneliai), o ir jinai jaunysteje dirbo to dvaro virtuveje, paskui istekejo uz mano senelio Nikodemo ir apsigyveno nedideliame ukyje Lietuvoje, todel manau, kad mano mociutes patirtis maisto gaminime ir patiekime ir buvo visai kitokia nei kitu seimininkiu… Ta patirti ji perdave savo dukroms Emilijai ir Rozalijai… Kodel parasiau vardus, todel, kad tai seni ir man labai grazus vardai- dabar tokiu labai reta …
Cha cha cha cha, Brigita, kaip faina, kad tokie paprasti dalykai mus sugeba taip nudžiugint:) Svarbiausia – laiku:)
Sėdžiu su savo lėkšte kukulių ir dėkoju už super receptą – bus dažnai kartojamas 🙂
Joana, taip, arba užmerkia sultiniu. Beje, jei mėsa liesesnė, tikrai nepamaišys užmerkti (pienu arba sultiniu arba net vandeniu).
Sveiki,
Švedai dažnai džiuvėsėlius pirmiausiai užmerkia su pienu, o jau tada deda į maltą mėsą. Gaunasi dar sultingesni kukuliukai 🙂
Pamenu vaikų kavinėje „Pasaka” buvo „Buratino” kotletai, mažesni mėsos rutuliukai negu švediškų kotletų.
Kepiau orkaitėje 30 min, valgėm be padažo. Labai skanu!
Aldona, geras, kaip įdomu, kokios skirtingos patirtys!!! Dėl kukuliukų – faina, kad jūsų šeimoje taip subtiliai juos gamino! O dėl Ikea – jei aš ją pamatyčiau dabar, tai manęs tikrai ji nenustebintų, bet kadangi mano pirmas pamatymas vyko kokiais 1993-1994 metais, tai aš alpėjau nuo visko, nes pas mus tada jokių normalių baldų nei interjero detalių nebuvo… O dabar tai aišku, yra gražesnių parduotuvių, bet konceptualiai man Ikea visvien yra absoliučiai genialu.
Kiek pamenu mano mociute dar man vaikui esant (o man jau 60 metu) kaime gamino tokius mazus mesos kukulius (taip juos ir vadino: kepti-tusinti mazi mesos kukuliai su padazu), darydavo juos mazus, ne didelius, kaip jus kad aprasote, apkepdavo ir tada juos patroskindavo pieno-miltu-grietines padaze, o kaimiskoje duonkepeje krosnyje apkepindavo sugrustas virtas bulves su sviestu, garnyrui padedavo raugintu agurku, kopustu, burokeliu… Visi produktai buvo is savo ukio-darzo… Taip mesos mazus kukulius-kotletus gamino mano mama, taip gaminu as, o dabar ir mano dukros taip pat gamina… Taigi nelabai sutinku, kad tai svediski mesos kukuliai… O kalbant apie IKEA ji man nepaliko didelio ispudzio, sakyciau netgi nuvyle, is kitu zmoniu kalbu apie IKEA tikejausi tenais kazko daugiau… kazko tai idomesnio… o kai apsilankiau… nu kazkaip tai kazko tai pritruko iki tos euforijos, kad o wow…
Labai ačiū, Virginija:) Gražios Trijų Karalių šventės!
Genialumas – paprastume. Tobuli pietūs. Ačiū, Nida, už priminimą, „įvyniotą” į tokį gražų pošventinį atsiminimų popierių. Norėjau kaip visada, o gausis tikra Trijų Karalių šventė. Virginija.