Gyvenimas šiaurinėje Žemės rutulio pusėje esančiose šalyse turi savų subtilumų. Žmonės čia darbštesni ir inovatyvesni, nes pietiečiams nereikia sukti galvos nei kaip nesušalti užklupus speigams, nei kaip užauginti daržoves ar sultingus vaisius. Saulė ten plieskia kiaurus metus, belieka tik prasimanyt vandens augalų laistymui, o derlius pats bręsta net kelis kartus per metus. Žuvys plaukioja šiltose jūrose, tad reikia tik užmesti tinklą. Ten beveik nereikia galvoti, kaip reikės išgyventi žiemą – užtenka ko nors užsigeisti, ir viskas beveik paduota ant lėkštutės arba kabo čia pat, ant kokio artimiausio medžio.
Mes gi geriau nei visi pietiečiai kartu sudėjus žinome apie visus įmanomus pastatų apšildymo būdus, išmanome apie žiemines padangas (pasakykite kokiam ispanui apie tai, kad mes dukart per metus keičiam padangas – jis liks labai nustebęs:)) ir storapadžius (neslidžius!!) žieminius batus, ir, be jokios abejonės, apie maisto konservavimą. Konservavimą turiu omeny ne vien uždarymą į stiklainius žiemai. Mes žinom kaip sūdyti lašinius, rūkyti dešras, džiovinti obuolius ir grybus ir dar begales gudrybių kaip tinkamai pasiruošti atsargas ilgai ir giliai žiemai.
Ir nors šiandieninis mano eksperimentas visai nesusijęs su žiema (nes šviežios lašišos, ačiū Dievui, jau galima įsigyti mano išganymu tapusioje parduotuvėje „Šiaurės jūra”), jis susijęs su lengvu ir paprastu būdu kaip sutaupyti pinigų ir kaip turėti gardžios sūdytos lašišos ne vieniems šeimos pusryčiams! O juk žuvies sūdymas – vienas konservavimo būdų, kurį mes, lietuviai, puikiai išmanome dar nuo tų laikų, kai mūsų žemėse prasidėdavo sūdytų silkių kelionė į Europos ir Rusijos platumas.
Eilinį kartą nardydama tarp „Šiaurės jūros” lentynų nusipirkau bene jau trečią išdorotos lašišos file, ir užuot iškepusi ją tradiciškai lengviems pietums, sugalvojau užsūdyti. Parduotuvės šeimininkas Žilvinas pasidalino patirtimi kaip tai geriausia padaryti. Aš pati pradžioje netikėjau, kad lašišos sūdymas – toks paprastas darbas su garantuotu sėkmingu rezultatu. Tačiau svarbu ir tai, kad parduotuvėje pirkta sūdyta lašiša, kuri būna supakuota 100g porcijomis (ir ta porcija išgaruoja vos tik ją pradarai) kainuoja daugiau nei dukart brangiau, nei pasigaminant nė kiek neprastesnę patiems namuose! Išmėginkite bent kartą patys ir įsitikinsite, kad turėti sūdytos lašišos šaldytuve nuo šiol galėsite kada tik užsigeidę.
Tad štai už kiek daugiau nei 20Lt jūs jau turite pusę kilogramo sūdytos lašišos pusrytiniams sumuštiniams su balta duona ir sviestu!!! Geriau nebūna… Skanaus:)
- Šviežios lašišos file (už pusę kg file "Šiaurės jūroje" sumokėjau šiek tiek daugiau nei 20Lt)
- Rupios druskos (1 kg kainuoja gal 2 lt., tačiau jums prireiks tik 3-4 šaukštų)
- Krapų (nebūtina, bet skanu ir gražu)
- Lašišą nuplaukite ir nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Susiraskite indelį su dangčiu, į kurį telpa visas lašišos gabalas, jei tokio neturite, tada perpjaukite lašišos file į dvi dalis. Padenkite visą lašišos file storu sluoksniu rupios druskos (jos turi būti tiek, kad nesimatytų raudonos lašišos mėsos). Uždenkte indo dangtelį ir įdėkite į šaldytuvą. Po 12 val. (geriausia paruoškite lašišą iš vakaro, o ryte ji jau bus tinkama valgyti!) išimkite iš šaldytuvo, nuplaukite visą druską ir nusausinkite. Lašiša bus sukietėjusi, primins lietuviškus lašinius:)
- Griebkite labai aštrų peilį ir kuo ploniau įstrižai supjaustykite lašišą plonomis juostelėmis. Jas rikiuokite į lėkštę, kad persidengtų. Galite berikiuojant pabarstyti šviežiais krapais.
- Lėkštę su lašišos gabalėliais uždenkite plėvele ir laikykite šaldytuve - palaipsniui sūrumas pasiskirstyts tolygiai.
- Kuo ilgiau lašišą laikysite druskoje, tuo sūresnė ji bus!
Daiva, ačiū, kad pasidalinot savo pagerinimu! Nebandžiau arbatos dėti niekada…
Aš įmaišiau dar pora šaukštu rūkytos juodos arbatos . Priduoda įdomaus skonio. Dalį lašišos jau pagamintos tiesiog užšaldau. Taip išsilaiko žymiai ilgiau.
Renata – įdedu aktyvą nuorodą teksto pabaigoje, nes ne jūs viena nerandate:)
Miela Nida, bet taip ir neradau, iš ko Lietuvoje tą laukinę lašišą užsisakyti, pasufleruokite prašau 🙂
Pingback: Laukinė lašiša: viskas ką reikia žinoti ir ką gaminti – Nidos receptai
Pingback: Puikus užkandis prie vyno
Giedre, savaitę laikykite drąsiai. Ilgiau turbūt ir neišbus, nes bus suvalgyta:)
o kiek kaži tokią lašišą galima laikyt šaldytuve?
Labai geri patarimai, Artūrai! O cukrus išties labai pagerina skonį. Kaip ir cintrina:)
Cukrus būtina, proporcijos su druska 1×2 , ir jei pasisekė plonai supjaustyti neužmirškite išspausti kelis lašus citrinos . :))
Geras, Eurika,- būtinai kitąkart pabandysiu!! P.S. Su tokiu receptu sudalyvaukite Šiaurės Jūros konkurse – gal laimėsite vertingus prizus?:)
Sūdant pridėjus tarkuotų burokėlių žuvytė įgauna raudoną spalvą 🙂
Ačiū, Ingrida, čia naudingas patarimas!
As pries pilant druska su cukrumi butinai visa pavirsiu istepu su alyvu aliejumi,tada lasisa taip neisauseja
Dėkui, Vilija. Bus išbandyta būtinai!!! Ačiū:)
Nida, pabandykit 2 šaukštus rupios druskos sumašyti su tokiu pat kiekiu rudojo cukraus ir geru žiupsniu baltuju pipiru. Tik laikyti reiktu dvi paras. Gaunasi labai švelnaus skonio lašiša.
Net nežinau kokie ten buvo kukurūzai. Iš tėvų sodo buvo;-)
Dovile, gal tu tuos lietuviškus kietuosius virei? Yra tokia kukurūzų rūšis, kuri tinka tik pašarams. Dar Adamkienė kažkada pasakojo, kaip passilgusi tų kukurūzų virė tris valandas, bet jie nesuminkštėjo:) Iš tikrųjų tai kartais būna tų normaliųjų, gerųjų pirkt, tai tie per kelias minutes išverda:)
Geri patarimai. Oi, Nida, savaitgalį uždėjau kukurūzus virt. Verdu verdu ir sumaniau pagooglint kaip tuos kukurūzus gamint, nes gaminau, kaip man mama pasakė. Ir visažinis googlas išmeta man nuorodą iš tavo blogo ir perskaičius suprantu, kad padariau daugybė klaidų: verdu gal 30 min ir sūdytam vandenyje. Tada staigiai išgraibiau tas burbuoles, dar į keptuvę su svietu užmečiau. Vienžo, aš gal kokia pusė burbuolės sugraužiau, bet dar liko 3,5 burbuolės, kurias šiandien išmečiau;-(
Audriau, būtinai kitąkart su trupučiu cukraus išbandysiu.Ačiū:)
Viskas taip, tik dar keletą kruopelių cukraus užberkit. Dar sustiprina skonį. Patikrinta.
Va sitas klasikinis variantas ir musu naudojamas, zymiai smagiau patiems uzsisudyti, nes, kaip minejai, pirkta lasisa tiesiog isgaruoja :)))
Simona, reiktų aštraus peilio plonesne geležte. O susipjausto tikrai gana lengvai, nes pati lašiša po sūdymo sukietėja, neištęžta, kaip šviežia. Reikia pjauti įstrižai, kuo plačiau. Pamėgink, tikrai gausis. Tik atrodo, kad tai sunkiai įmanoma, iš tiesų – labai paprasta, ir visai nereikia ypatingų įgūdžių!
O kaip reikia taip plonai supjaustyti?
Taip, mergaitės, yra labai daug būdų kaip tą lašišą sūdyti. Šitas – klasikinis, pats paprasčiausias. Kad rezultatas gautųsi lygiai toks, koks parduotuvėje būna:) Žolėlėmis ir pipirais aš pabarstau po to, kai nuplaunu druską ir supjaustau – tada padedu į šaldytuvą ir lašiša toliau „marinuojasi”, kol būna suvalgoma:) O tą receptą, Odeta, būtinai pažiūrėsiu. Juk dabar bus daug eksperimentų su lašiša ir ne tik:)
Nida, aš irgi šiek tiek cukraus beriu, bet todėl, kad prieš 15 metų suomiai žvejai parodė kaip jie beria druskos, cukraus ir laaabai daug krapų. Man dar labai patiko ir dažnai marinuoju lašišą kaip Aušra iš vaikai-vanile ir Aguonėlė su morkomis svogūnais ir bulvėmis. Aš tik bulvių nededu. O parduotuvė, tai jėga:)
Aciu, Nida, as tai dar ir cukraus truputi uzberiu, bet va viso to proceso nezinojau 🙂 Elgiausi stichiskai, ragaudama 🙂
O zolyciu kokiu nors nereikia marinuojant deti ar bent juodo pipiro?