Ši Provanco Fokačia yra lygiai tokia pat skani, kaip ir graži! Sprendimas ją iškepti buvo spontaniškas: tą vakarą gaminau prancūzišką Bouillabaisse, o prie šio Viduržemio jūros troškinio reikėjo ko nors išraiškingo – traškaus, šviežio, kvapnaus… Pesaho savaitę Izraelyje duona nei duonos gaminiais neprekiaujama – visas 7 dienas žydai maitinasi tik maca. Todėl neliko kitos išeities – duoną kepti pačiai:)

Fokačios kepimo procesas toks nesudėtingas, kad neverta ilgai svarstyti, ar imtis darbo. Kol sukatės virtuvėje šeimininkaudami, tešla spės pakilti, o iškeps duona per 20 minučių. Ši Provanso fokačia skani ir viena – pagardinta česnakais, rozmarinais, čiobreliais ir oreganu ji gali būti puikus užkandis vasros išvykai. Jau nekalbant apie tai, kad ji puikiai tiks su šviežiomis salotomis ir taure vyno lengviems pietums. O jei į svečius pakvietėte draugų, būtinai parodykite jiems šį meno kūrinį prieš sulaužydami gabalėliais:)

Provencal Focaccia (2 plokščios duonelės)

3 česnako skiltelės, sukapotos

1 šaukštas rozmarino spygliukų, sukapotų

1 šaukštas šviežio oregano, sukapoto

1 šauštas šviežių čiobrelių, sukapotų

60ml (1/4 puodelio) alyvuogių aliejaus

1 pakelis (2.5 šaukštelio) aktyvių sausų mielių arba 1.5 šaukštelio šviežių mielių

430ml (1 3/4 puodelio) drungno vandens (40-45C)

705g (4.5 puodelio) miltų

1 šaukštas druskos

Manų kruopų skardos pabarstymui

Mažame puode ant silpnos ugnies pakaitiname aliejų ir jame 1 minutę pakepame česnaką, rozmarinus, oreganą, čiobrelius. Nuimame nuo ugnies ir leidžiame atvėsti iki kambario temperatūros.

Dideliame dubenyje (arba kombaino inde, jei tešlą gaminsite kombainu) mieles užpilame vandeniu ir paliekame 5 minutėm, kad suputotų. Supilame aliejų su jame pakepintais česnakais ir prieskoninėm žolėm, supilame miltus, druską ir minkome tešlą, kol ji tampa vientisa ir elastinga.

Tešlą suformuojame į rutulį, aptepame aliejumi ir padedame šiltai, kad pakiltų, kad tūris maždaug padvigubėtų.

Iškilusią tešlą padaliname į du rutulius. Iš kiekvieno jų iškočiojame po didelį lvadratą (tokio dydžio, kokio dydžio skardoje kepsite). Skardą gausiai pabarstom manų kruopom. Perkeliam iškočiotos tešlos kvadratą į skardą, patampom kraštus, jei jie susitraukė. Tada aštriu peiliu arba picai skirtu peiliu įpjaunam įstrižai centrinės ašies keletą kartų ir gautus įpjovimus pirštasi praskečiam, kad gautųsi didelės skylės. Paliekame abi duoneles dar šiek tiek pakilti (apie 20-30 min).

Per tą laiką įkaitiname orkaitę iki 200C. Kepame duoneles atskirai kiekvieną apatinėje orkaitės dalyje apie 20 minučių, arba kol viršus gražiai pagels. Pateikiame iškart, arba atvėsintas duoneles susukame į aliuminio foliją ir pašildome karštoje orkaitėje (190C) 10 minučių, prieš pat pateikiant. Iškeptą fokačią galima dieną laikyti šaldytuve arba užšaldžius laikyti iki 2 savaičių.

Receptas iš Williams-Sonoma „Essentials of Baking”

 

Vienas komentaras apie straipsnį "Provencal Focaccia"

  1. Nida:

    Duona nebuvo minksta – tikrai i baranka panasesne:) O jau kitai dienai verciau jos neliktu:) Arba kaip nors minkstint orkaiteje reiktu pries valgant:)

  2. Nida:

    Priklause nuo skardos dydzio. Mano skarda didesne, tai tesla gavosi plonesne. Bet kai kepiau pas drauge, jos skardos buvo mazesnes, tad ir duona gavosi storesne…

  3. Nida:

    Mindaugai, gali būti! Neturėjau galimybės pasigilinti į itališkų duonų subtilumus… Bet tikiuosi, kad to laiko atsiras. O mes Lietuvoje kepėm šią fokačia! Naudojom džiovintas prieskonines daržoves, puikiai gavosi! Buvo gražus akcentas ant stalo:) Visi klausinėjo, kaip tas skyles padarėm:)

  4. Mindaugas:

    Nida, dabar skaitinėju internete, pasirodo fougasse yra kietesnės konsistencijos nei fokačia…?? Nes į fokačia reikia daugiau aliejaus.

  5. Mindaugas:

    Nida, kažkas netaip, mano fokačia gavosi kaip plyta 🙁 nors aš kepiau 35 min, nes po 20 min atrodė lyg pusžalė…??? Reikia salės pagalbos. Nors minkėsi taip maloniai, ir pakilo dvigubai. 🙂

  6. Nida:

    Na ką jau padarysi, Mindaugai, kad tos žolės pas mus kiaurus metus žaliuoja… Lietuvoj daržo gėrybės užtai tokios išlauktos, išsiilgtos… Ši fokačia gimė ekspromtu, kadangi susivokiau, kad duonos nėra ir nėra kur nusipirkti (per žydų velykas jie visą savaitę neprekiauja nei miltais, nei duona), tad pats supranti kaip tai paprasta, greita, ir patikima! Laukiu tavo bandymų:)

  7. Mindaugas:

    Nu brač, pagaminai provanso fokačia – šaunuolė, o aš vis atidėliojau jos kepima, mat laukiu kol užderės visokios daržo gėrybės ir va tuomet… aplenkei mane 😉 Bet gerai, kad pagaminai, dabar įsitikinau, jog ją bus tikrai nesunku iškepti. Liuks;)

    Skanios dienos!

  8. Nida:

    Dėkui, Grita! Būnant Lietuvoj reikės užsukti į vaistinę apynių. Nė susapnavusi nebūčiau, kad taip gimsta duona…….

  9. grita:

    Mergaites,tas raugo gaminimas visai nebaisus; imam puses litro stiklaini dedam du didelius saukstus apiniu,buna vaistinese pirkt,uzpilam pakankamai karstu vandeniu ir laikom kokias 2-3 val.P0 to nukosiam ,i gauta skysti dedam pora saukstu medaus arba cukraus,truputi druskos ir dedam miltu tiek ,kad gautusi grietines konsistencijos tesla.Dedam siltai ir rauginam tol kol atsiras daug burbuliuku ir pasklis duonos kvapas.Sekmes visoms.

  10. Aiste:

    Įsikūrėm prie miškelio ir tvenkinio, dabar skaičiuojam paukščiukus už lango ir laukiam kada sužaliuos maumedžiai:) O Karolis tai raugą darė iš pačių miltų ir vandens, iš šono kažkaip labai paprasta viskas atrodė, nors aš pati nieko apie tai nesuprantu ir man duonos kepimas vis dar atrodo kažkoks „šventas” ir dėl to tarsi nedrąsu prie to liestis…:)

  11. Nida:

    Aiste, sveika! Smagu tave girdeti:) Reiks paklaust Antano, ar dar turi tuos miltus:) Jei kaip nors raugo is LT susiorganizuociau, gal kas ir gautusi:) Nors del duonos kepimo atsirado „vaikystes trauma”, po tu visu nesekmingu bandymu… 😉 Tikiuosi judu gerai isikurete Vilniuje?

  12. Aiste:

    Nida, o Karolis Antanui paliko gal kokius 5 kg. tikrų ruginių miltų iš Lietuvos kaimo… Nežinau, ar Antanas neišmetė, bet jei nekepė duonos, tai tikrai turi turėti ir nesu tikra, ar jam reikia..

  13. Nida:

    Grita, tu visuomet turi įdomių pasiūlymų! Svogūnų į fokačią nebandžiau dėti, bet tikiu, kad skonis gaunasi geras. Aš su kepintais svogūnais prancūziškus batonus kepu – tikras gardumėlis! O su tom bulkutėm gera mintis – vis paįvarinimas formos:) Aš kartais taip darau su paprastomis tradicinėmis vakarienės bandelėmis… Ech, kaip smagu namuose turėti savo pagamintis duonos, ar ne?:)

  14. grita:

    Nida,as dedu i fokoca pakepintu svogunu, labai idomus skonis gaunasi,o kartais as is pakildintos teslos aliejum sutepu rankas irformuoju mazus rutuliukus,kuriuos dedu i skarda viena salia kito.Kai iskepa gaunasi visa skarda mazu apvalainu bulkyciu,kurios labai gerai atsiskiria viena nuo kitos.Puikus uzkandis!

  15. Nida:

    Tie tamsesni taškeliai – tai ne aguonos, o rozmarinai ir kitos prieskoninės žolės, kurių į šią fokačią dedasi nemažai! O pagaminama ši duonelė labai paprastai, nedėliojant jokių lakštų: iškočioji pusę tešlos į kvadratą, maždaug tokio pat dydžio kaip skarda, kurioje kepsi. Perkeli atsargiai šį iškočiotą plokščią gabalą į skardą (pabarstytą manais), ir įsitrižai peiliu įpjauni keliose vietose. Tie įpjovimai ir patys „išsižioja”, bet aš dar pirštais juos labiau atidariau. Viskas tikrai labai paprasta! Kitąkart nufotografuosiu visus žingsnius, kad būtų aiškiau:)

  16. anonimas:

    labai graziai atrodo,bet niekaip nesuprantu kas ten juoduoja,tai aguonos ar dar kas?o gal tie lakstai vienas ant kito susideda?

  17. Anonimas:

    labai graziai atrodo,bet niekaip nesuprantu kas ten juoduoja,tai aguonos ar dar kas?o gal tie lakstai vienas ant kito susideda?

  18. Nida:

    Aguonėle, žinau, kad tu – tikra duonos ekspertė:) Tad su tavim nepalenktyniausi…;) Aš kepu tik miėlėmis kildinamą duoną, fokačias, prancūziškus batonus, vakarienei skirtas bandeles, žodžiu tai, kas be galo paprasta ir negali nesigauti! Bet vienąkart sugalvojau išsikepti tą dabar labai madingą lietuvišką duoną su raugu. Iš pradžių, nusipirkusi ruginių miltų, raugą bandžiau gamintis pati. Supuvo ir supelijo, bet nesurūgo:( Tada parsigabenau raugo iš Lietuvos. Kadangi tas raugas paskraidė lėktuvu, susidarė toks spaudimas buteliuke, kuriame jis buvo gabenamas, kad bandant man jį atidaryti, skystis kaip šovė į lubas (gerai, kad kamštis akių neišmušė niekam:)), tai du mėnesius šveičiau sienas nuo prilipusių kmynų ir raugo likučių. Bet visvien nenuleidau rankų, iš Lietuvos atvežė dar vieną patikimo raugo porciją. Užminkiau tešlą… ir….. Nieko nesigavo. Net nepakilo duona. Tarsi akmuo sukepė. Išmečiau su visa forma, nes nebuvau įklojusi pergamento, tad sukepė su visu metalu neatidalomai…:) Ir padariau tada išvadą, kad matyt miltai čia ne tokie, ir nėra ko bandyti – visvien nesigaus. Gal kada nors Lietuvoje ir vėl imsiuosi šio malonaus proceso…
    O šią fokačią siūlau išbandyti – česnakai ir žolelės puikiai tinka jos skoniui!

  19. aguonele:

    Atrodo liuks 😉 Turiu knygą, ant kurios viršelio būtent focaccia akį žavi ♥ Nu bet niekaip pati nesugebu jos išsikepti, nes greičiau kokiomis duonos juostelėmis susigundau nei šia…mistika. P.S. tikiuos nepaskutinis čia tavo duonos kepimas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *