Nemanau, kad kam nors reiktų priminti mūsų Portugalijos nuotykį, kuris prasidėjo 2017 metais ir tęsiasi iki šiol (jei apie tai girdite pirmąkart, daugiau skaitykite ČIA). Kai beveik visą savo laiką paskutiniais gyvenimo Australijoje mėnesiais skyriau daiktų pakavimui, dalis mano širdies jau gyveno Portugalijos planais. Juk net penkerius metus „dirigavau” statyboms iš kito pasaulio krašto ir pagaliau atėjo metas tas statybas finalizuoti.

Statybos – toks labai savotiškas žanras, kuris visur, nepaisant geografinės lokacijos, susijęs su neplanuotais rūpesčiais, vėlavimais, nervais, dažnai pritrūkus kantrybės net retoriniais klausimais sau „kam man viso to reikėjo?” (šiaip tai yra viena šalis, kurioje statybos, atrodo, nėra joks galvos skausmas, o ta šalis yra Japonija. Kiek teko bendrauti su ten statybas išgyvenusiais bičiuliais, viskas vyksta pagal planą, nevėluojant ir nedidėjant biudžetui bei griežtai laikantis kokybės standartų. Dar ir dabar prieš akis man stovi vaizdai, kuomet einant didmiesčio gatve matai remontuojamus namus su išorinėje durų pusėje paliktais surikiuotais statybininkų batais…). Nerdami į statybinius rūpesčius pietinėje Europos dalyje tikrai nesitikėjom, kad viskas eisis tarsi sviestu patepta, tačiau drąsinom save, kad viską ištversim. O tverti teko nemažai ir, svarbiausia, netrumpai.

Andrė

Kuomet šių metų pradžioje mūsų statybos, pagal visus grafikus turėję pasibaigti prieš pusantrų metų, ėmė ir įstrigo visiškai neišjudiname mirties taške, aš desperatiškai ėmiausi ieškoti žmonių, kurie man galėtų patarti kaip išspręsti teisinius, buitinius ir biurokratinius klausimus, kaip sužinoti apie galiojančias tvarkas bet dar svarbiau, suprasti portugališką mentalitetą ir būdus kaip su juo tvarkytis. Tuomet guodžiausi visiems, su kuo bekalbėčiau, dažnai tiesiog norėdama nuleisti garą… Ir vieno tokio pokalbio metu mano buvusi kolegė sako: „aš turiu lietuvę draugę Andrę, ji Portugalijoje sukūrusi šeimą, manau jums reiktų susipažinti, galbūt ji galės duoti tau patarimų”.

Neilgai trukus mudvi jau jungėmės zoom’u: Andrė – ankstyvą portugališko žiemos ryto valandą, aš – šiltutėlio australiško vakaro sutemose. Mudviejų pokalbis užsimezgė neįprastai greitai ir natūraliai, tarsi kažkas mus sietų. „Bet juk dažnai taip būna, kuomet būdamas užsieniuose netikėtai sutinki (kad ir virtualiai) tautietį” – tąkart pagalvojau. Andrė išties apipylė mane ne tik paguodos žodžiais, bet ir naudingais patarimais. Bet mane ir toliau kuteno tas keistas jausmas, tarsi ją būčiau kažkada kažkur sutikusi…

Paklausiau Andrės, iš kur ji. „Iš Druskininkų” – išgirdau atsakymą. Mano veidą iškart papuošė šypsena – tai štai kaip, mes, druskininkiečiai, visada vieni kitus „jaučiam” iš tolo:) Ėmėme abi aiškintis, ar galėjo kada susikirsti mūsų keliai, juk abi esm panašaus amžiaus. Andrė vis tikino, kad gyveno šalia Druskininkų esančiame kaime, tad vargu ar būtumėm turėję daug progų susitikti.

Vardo ir pavardės „eilėraštis”

O dabar turiu jums klausimą. Ar kada susimąstėte, kaip mums į smegenis gerai įsikalę vaikystėje (dažniausiai mokykloje) turėtų draugų vardai kartu su pavardėmis? Jie tarsi išmoktas mintinai eilėraštis, kuris atsigamina vos pamačius buvusio klasioko nuotrauką ar apie jį pagalvojus. „Nida Indziulaitė” – matyt daugeliui mane vaikystėje/jaunystėje pažinojusių žmonių šis vardo ir pavardės komplektas skamba kur kas labiau pažįstamai, nei mano du dešimtmečius nešiojama dabartinė pavardė.

Štai toks „išmokto eilėraščio” efektas mane nuo pat pirmos minutės kankino kalbantis su Andre. Kažkoks iki kaulų smegenų pažįstamas man buvo jos vardo ir pavardės (mergautinės) sąskambis. Ir staiga tarsi žaibu kirto eureka momentas! „Andre, ar tavo pirmoji mokytoja kartais nebuvo Mankauskienė?”- paklausiau.

Abi netekom žado. Pasirodo, mudvi kartu ėjom į pirmas tris mokyklos klases, buvom labai geros draugės, tačiau po trečios klasės Andrei išsikrausčius į kitą mokyklą, mūsų keliai tiesiog išsiskyrė…. Ir štai dabar, po 45  metų pertraukos, mus suvedė… Portugalija!!

Klumpės

Tarsi nukirptų karolių žirniukai mano galvoje pažiro prisiminimai…

Vienais metais Druskininkus tiesiog užvaldė medinių klumpių mada. Jas gamino vienas nagingas meistras, o mes, visos mokyklos mergaitės, apie tokias svajojome. Medinėmis klumpėmis avėjo mūsų mamos, kelios mano klasiokės taip pat mandravojo kaukšėdamos aukštakulnėmis klumpėmis per asfaltą… Aš nežinia kiek laiko maldavau mamos, kad ir man klumpes įtaisytų. Vasarą, kuomet baigėsi mokslo metai, mama sutiko.

Važiavom kažkur už miesto į kaimą, sėdėjau ant mamos dviračio bagažinės, kol kratėmės keletą kilometrų iki Mizarų. Ten, senos trobos priestate, kuriame ant lentynų buvo surikiuotos didelių ir mažų dydžių medinės „kojų pėdos”, simpatiškas vyras parinko tą, kuri dydžiu ir forma buvo artimiausia mano, antrokės, kojai. Laukiau ištisą amžinybę (bent tada man taip atrodė :)), kol ir vėl mama mane užsodino ant dviračio bagažinės ir mudvi važiavom jau pagamintų klumpių pasiimti. Prie dailiai išdrožtų medžio „platformų” išraižytais vinukais buvo pritaisytas raudono dermantino viršus, o kad labai nekaukšėtų vaikštant, klumpių padai buvo pakalti gumomis. Iš apdairumo ir taupumo mano mama liepė pagaminti dydžiu ar dviem didesnį apavą, kad klumpių užtektų keliems sezonams!

Keletą dienų mokiausi vaikščioti tomis klumpėmis, mano kojos krypo į visus šonus, juk antrokės dar nebūna įgudę vaikščioti aukštakulniais 🙂 Netrukus tos klumpės tapo mano „antra oda”, nenorėjau jų nusiauti net atslinkus rudenininėms šalnoms…

Tas klumpių gamintojas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo…. Andrės tėtis!

Rudos spalvos burtai

Pradinėse klasėse buvome susibūrę į artimiausių draugių trijulę: aš, Ronata ir Andrė. Mes kasdien kartu žingsniuodavom po pamokų namo. Mano namai nuo mokyklos buvo arčiausiai, toliausiai kulniuoti tekdavo Andrei.

Vienąkart einant kažkuri prasitarė girdėjusi, jog jei turi kokį nors norą, tereikia paprašyti rudos spalvos, ir jis išsipildys. „Ruda spalva yra laiminga”, – buvo įsitikinusi kažkuri iš mano draugių. Kadangi rytojaus dieną mūsų laukė kontrolinis darbas, užuot skubėję mokytis, mes nusprendėm pasikliauti burtais: visą kelią iš mokyklos mes nesustodamos kartojome „ruda spalva, padėk!” ir kaskart pabučiuodavome savo mokyklinės (rudos!) uniformos rankovę 🙂

Kai po dienos visos trys iš kontrolinio gavom dvejetus, ėjom ašarodamos namo ir niekaip nesupratom, kodėl tie mūsų burtai nesuveikė? 🙂

Aš tąkart kaip reikiant nuo mamos gavau į kailį, man rodos, toks pats likimas ištiko ir mano drauges 🙂

Pirma pažintis su kulinarija?

Tačiau užvis įdomiausia, kad mano vienas pirmųjų kulinarinių atradimų nutiko būtent su Andre! Mane vasarą atvežė į Andrės kaimą pusdieniui pasibūti, mūsų tėvai, kiek pamenu, išvyko uogauti ar grybauti. Veiklos ir žaidimų mums, paliktoms vienoms kaime, buvo iki soties. Tačiau atėjo laikas, kai abi gerokai išalkome. Ir čia Andrė greitai sugalvojo išeitį! Iš virtuvės pagriebusi kelias riekes juodos duonos, atsinešė jas prie šulinio. Mudvi abi pakaitomis sukdamos sunkią šulinio rankeną prisisėmėme ledinio vandens, Andrė tuo vandeniu sušlapinio duoną ir storu sluoksniu užbarstė cukrumi. Oi kad aš jums nusakyčiau, kokio skanumo buvo tas „patiekalas”!! Mes tąkart suvalgėm visas Andrės namuose buvusias duonos atsargas 🙂

Grįžusi namo (į miestą) aš net klausiau mamos, kodėl ji taip skaniai valgio neruošia, kaip pas Andrę? 🙂 Mama man lygiai tokį „užkandį”, beje, tąkart paruošė, bet jis nė iš tolo nebuvo toks skanus, kaip pas Andrę… 🙂

Susitikimas po 45 metų

Ir štai po 45 metų, man atsikrausčius iš Australijos į Lietuvą ir atskridus į Portugaliją, ir iš Lisabonos nuvairavus 150 kilometrų į įspūdingą Coimbros miestelį, mes su Andre pagaliau susitikom gyvai!

Jaučiuosi, tarsi po daugelio metų atradusi „pasimetusią” seserį dvynę (apie kokią visada svajojau)… Iki graudulio brangus ir stebuklingas šis mūsų susitikimas, kuris, esu tikra, virs brandžia ilgamete draugyste.

Nuo šiol dar tvirčiau tikėsiu gyvenime nutinkančiais stebuklais!