Mokykloje aš buvau gana pažangi mokinė. Įrašiau žodį „gana”, nes per visus 12 mokyklinių metų turėjau vos dvi, tiesa dideles, problemas: elgesį ir… istoriją. Dėl netinkamo mano elgesio (labiausiai dėl perteklinės energijos ir nesugebėjimo nustygti vietoje) labiausiai raudonavo mano mama, kuri turėdavo išklausyti mokytojų nusiskundimus tėvų susirinkimuose, o štai istorijos nemokėjimas (ir nesižavėjimas) pasibaigė sidabro, bet ne aukso medaliu kartu su mano mokyklos baigimo atestatu ir tuo vieninteliu ketvertu tarp apvalių penketukų… 

Istorija man visuomet buvo tikras galvos skausmas. Man verkt norėdavosi skaitant vadovėlį, nerasdavau nieko, kas mane sudomintų…. Verčiau būčiau išsprendusi penkias matematikos lygtis, ir šešis olimpiadinius chemijos uždvinius, bet sudėti į galvą dešimtis datų ir susieti istorinius įvykius man iki šiol atrodo visiškai neįmanoma. 

Neįmanoma, tiesa, tol, kol į rankas nepapuola gera knyga, kuri ima ir užkabina! Taip man įvyko su Jolitos Bernotienės ir Ingridos Jakubavičienės knyga „Ponios Smetonienės virtuvė”. Apie šią knygą autorės man pranešė gerokai prieš jai pasirodant knygynuose – aš turėjau galimybę pavartyti net PDF formatu paruoštą juodraštį, ir jau nuo tada laukiau, kada galėsiu versti popierinį puslapį po puslapio ir skaityti… Gal todėl, kad istorija persipina su kulinarija, gal todėl, kad tiesiog su amžiumi tampa įdomu kapstytis giliau savose ištakose, gal todėl, kad tai laikmetis, kuriuo gyveno mano pačios močiutė, ir man įdomus tapo kontekstas – aš tiesiog nesulaukiau, kada skaitysiu skirsnį po skirsnio, ir gal net išmėginsiu vieną ar kitą patiekalą, kuris yra visos Smetonų šeimos istorijos sudedamoji dalis.

Dėl patiekalų išmėginimo – aiškumas atėjo gana greitai: tai bus Napoleonas. Tikras, smetoniškas, nė kiek nesumodernintas (aš neretai mėgstu receptus „pritaikyti” šių dienų gyvensenai – dedu mažiau cukraus, naudoju mažiau riebalų ir pan., bet šiuo atveju pasišoviau padaryti viską pagal knygą). Kai perskaičiau recepto aprašymą, supratau, kad teks palaukti švenčių, nes tokiam tortui reikia progos…. Šiaip kasdien tokie dalykai mūsų namuose nekepami:) Mes tiesiog vengiam tokių saldžių pagundų po nosimi turėti, o šventinis laikotarpis – tai jau visai kitas reikalas! 

Bet knyga buvo tik mano istorijos pažinimo per Smetonienę ir jos Napoleoną pradžia. Nuo to pirmojo kontakto su knygos autorėmis atsitiko visa virtinė įdomių nutikimų, kurie vienaip arba kitaip sukosi apie istoriją ir šį kultinį kepinį… Tad nekantrauju tomis istorijomis pasidalinti ir su jumis…

Kai vieną dieną į mano pašto dėžutę įkrito el. laiškas nuo nepažįstamo adresato, pamaniau, kad tai eilinis spam’as. Tačiau ėmus skaityti laiško tekstą paaiškėjo, kad man rašo žurnalistė iš Pietų Afrikos. Ji, pasirodo, tyrinėja įdomų reiškinį ir mėgina atnarplioti vieną rebusą, todėl pažįstamų paraginta kreipasi į mane pagalbos. Pasirodo, Pietų Afrikoje gyvenančioje afrikaans bendruomenėje (tai skaičiumi nedidelė baltaodžių bendruomenė, kaip taisyklė žmonės, kurių šaknys – Olandijoje, ir jie kalba afrikaans kalba) yra be galo populiarus kepinys, kuris vadinasi „Žydų tortas” (Jodetert). Tačiau kadangi Pietų Afrikos žydai, kurie beveik visi kilę iš Lietuvos, tokio torto nei žino, nei kepa, žurnalistei parūpo sužinoti – kas čia galėtų būti per sąsaja tarp litvakų ir to žydiško torto, apie kurį žydai ne ką žino… 

Jau buvau beatrašanti, kad aš tikrai nesu tas žmogus, kuris išmanyčiau istoriją (!!) ir kažin ar galėsiu jai padėti, tačiau perskaičiusi to torto receptą net išsižiojau: tai juk mūsiškis Napoleonas!! Pagalvojau, jog iš Lietuvos 20 amžiaus pradžioje emigravę iš Lietuvos į PAR žydai tikrai galėjo Napoleono receptą nusivežti į kitą pasaulio galą, o jį adaptuoti galėjo ir ten jau gyvenę afrikaans kalba kalbantys tautiečiai. Vėliau receptas galbūt nunyko Pietų Afrikos žydiškose virtuvėse, bet pasiliko afrikaans’ų namuose! Tačiau nesijausdama labai kompetetinga darydama tokias istorines įžvalgas, dėl visa ko paskambinau profesoriui Rimvydui Laužikui, pasitikrinti ar mano prielaidos gali būti teisingos. Tuo pačiu iš Rimvydo sužinojau ir Napoleono atsiradimo (galimą) istoriją! Pasirodo, šis tortas buvo sukurtas Rusijoje ten dirbusio prancūzo šefo 1912 metais, minint  Rusijos pergalės kare prieš prancūzus 100 metų sukaktį. Tai buvo prancūziškojo mille feuille pagrindu kepamas tortas, negailint sviesto, o ir pavadintas visiškai neatsitiktinai – Napoleonu! Receptas netrukus išplito ir atkeliavo iki Lietuvos, o štai spanguolių sluoksnis tarp plonų torto lakštų – jau lietuviškas torto patobulinimas, iš jo buvimo (ar nebuvimo) greičiausiai galima spręsti ar naudojama originalioji rusiška, ar lietuviška recepto versija.

Taigi, gavusi padrąsinimą iš garsiausio Lietuvos kulinarijos istorijos žinovo, pasidalinau šia informacija su žurnaliste iš Johanesburgo, o jos išnarpliota Napoleono istorija nugulė vietos spaudoje 🙂 

Man neliko nieko kitko, tik sulaukti Kalėdų laikotarpio ir imtis Napoleono kepimo. Dar paskambinau savo tetukei, mano močiutės sesei, kuriai virš 90 metų, ir kuri visoje giminėje garsėjo savuoju Napoleonu, kad susitikrintumėm užrašus. Tetukės receptas panašus, tačiau kremui ji naudoja kondensuotą pieną, ir kremą gardina cirtinos sutimis. Dar tetukei pažadėjau, jog saugiai pristatysiu paskaitymui knygą apie Smetonienę ir jos virtuvę, nes tetukė kuo puikiausiai pamena dar savo tėtį kalbant, kad Lietuvą valdo ne Smetona, bet Smetonienė:)

Dabar jau man smalsu sužinoti –  kokios jūsų kepamo/ragauto Napoleono formos ir receptai? Jaučiuosi tarsi kulinarinė detektyvė, kuriai parūpo išnarplioti šį rebusą po siūlelį…:) O tuomkart dalinuosi Napoleono receptu iš Smetonienės repertuaro, išsaugotu vienos iš ponios giminaičių…

Iškepti tikrą Smetonišką Napoleoną mane įkvėpė knyga apie ponios Smetonienės virtuvę
Tortas skirtas didesniam valgytojų kiekiui, todėl nusprendžiau iš to kiekio padaryti du tortus
Kiekvienas Napoleonas turi 8 sluoksnius, iš kurių du – su spanguolių džemo pertepimu
Vienas torčiukas iškeliavo kaip saldi dovana
Kitas buvo skirtas pačių šventėms ir pavaišinti kaimynus:)
Šis tortas pagamintas pagal autentišką Smetonos laikų receptą
Be Napoleono sunku įsivaizdoti kokią nors rimtą lietuvišką šventę
Napoleonas – mūsų kulinarinių tradicijų skonis.
Print Recipe
Ponios Smetonienės Napoleonas
Sviestinės tešlos sluoksnių tortas, perteptas saikingai saldžiu kremu ir rūgščiu spanguolių pagardu. Kultinis šventiškas kepinys. Tortas gana didelis, standartiniam dydžiui pakaktų ⅔ kiekio produktų.
Course Desertai
Virtuvė Lietuvos
Raktažodis kepiniai, tortai
Porcijos
porc
Ingredientai
Torto lakštams
Kremui ir pertepimui
Course Desertai
Virtuvė Lietuvos
Raktažodis kepiniai, tortai
Porcijos
porc
Ingredientai
Torto lakštams
Kremui ir pertepimui
Procesas
  1. Dubenėlyje sumaišykite grietinę su kiaušiniais ir druska. Dideliame dubenyje sumaišykite miltus su sutarkuotu arba nedideliais gabalėliais supjaustytu šaltu sviestu. Ištrinkite (mikseriu arba rankomis. tačiau užvis geriausia - sukapokite peiliu), kol gausite šlapio smėlio konsistenciją. Supilkite grietinės mišinį ir greitai užminkykite tešlą. Tešlą padalinkite į 8 dalis, suformuokite rutuliukus, įsukite į maistinę plėvelę ir padėkite į šaldytuvą bent pusvalandžiui.
  2. Įkaitinkite orkaitę iki 180C. Kelias kepimo skardas išklokite pergamentiniu popieriumi. Kiekvieną tešlos gabalėlį iškočiokite į kuo plonesnį lakštą. To lakšto dydis turėtų būti apie 1-2cm didesnis, nei jūsų būsimo torto forma. Ta torto forma gali būti didelės lėkštės dydžio, jos prireiks apipjaustant kiekvieną torto lakštą. Tortas taip pat gali būti ir kvadratinis, tuomet reikės kokios nors kvadrato formos, pagal kurią formuosite iškeptus lakštus. Subadykite iškočiotą tešlos lakštą šakute ir perkelkite ant kepimo skardos. Pašaukite į orkaitę ir kepkite apie 15 min., arba kol tas lakštas gražiai paruduos. Ištraukus iš orkaitės kuo skubiau apipjaukite lakštą iki norimos formos, likusius kraštelius atidėkite į šalį, jų prireiks tortui puošti. Nesijaudinkite, jei pjaunant lakštas suskilo - pertepant kremu tie suskilimai nesimatys. Atvėskinkite iškeptus lakštus pilnai. Kol kepa vienas lakštas, kočiokite kitą, taip iškepkite visus 8 torto lakštus. Surinkę visus nupjautus kraštelius sudėkite į skardą ir galite juos dar pakepinti, kad įgautų tamsesnę spalvą - taip tortas atrodys gražesnis.
  3. Pasigaminkite kremą: Puode užkaiskite pieną su cukrumi, neleisdami pienui užvirti, tik maišykite kad ištirptų cukrus ir pienas sušiltų. Kitame puode ištirpinkite sviestą. Suberkite miltus ir gerai išsukite. Pamažu šiltą pieną pilkite į sviesto ir miltų mišinšį ir nuolat maišykite, geriausia šluotele, kad masė gautųsi vienalytė, be trupinėlių. Jei matote, kad kremas labai tirštas ir neprimena tirštos grietinės konsistencijos, įpilkite dar truputį pieno. Tačiau kremas turi išlikti gana tirštas, bet tolygus, tepamas. Šiek tiek atvėsinkite, tada įmaišykite kiaušinio trynius. Kuo geriau išsukite.
  4. Tokiu dar ne visai atvėsusiu kremu sutepkite torto lakštus. Kas trečią lakštą tepkite spanguolių uogiene (gausite 2 spanguolių sluoksnius). Sutepę visus torto lakštus, gerai ištepkite kremu torto viršų ir šonus, paslėdami visus nelygumus. Tada sutrupinkite atpjautus keptų lakštų gabalėlius ir šiais trupiniais aplipdykite pyrago viršų bei šonus. Padėkite šaltai, kad visi skoniai susigertų, susidraugautų, bent jau nakčiai, bet galite laikyti ir kelias dienas, nuo to Napoleonas taps tik skanesnis.

 

Vienas komentaras apie straipsnį "Ponios Smetonienės Napoleonas"

  1. Nida Degutienė:

    Oi Sigita, tokie iš rankų į rankas perduoti receptai yra lobis…. Saugokite, tik nepamirškite atėjus laiko kažkam irgi jį patikėti, kad neprapultų… 🙂

  2. Sigita:

    O Dieve! Mano skaniausias Napoleonas 😁 receptą gavau iš konditerijos cecho, iš konditerės su pažadu, kad niekam nedalinsiu recepto🤞🤞kai tuo metu atlikinėjau konditerijos praktiką prieš 29m 😊

  3. Nida:

    Giedre, kaip nuostabu, kad išliko šis šeimos kulinarinės istorijos lobynas , ir kad jūs jį taip nuoširdžiai puoselėjat… Be galo žavu.

  4. Giedrė:

    Sveiki,
    mūsų šeima taip pat turi savo Napoleono receptą atėjusį iš mano promočiutės (1888 m. gimimo), kuri buvo virėja pas to meto ponus Rusijoje. Pagal šį receptą Napoleono tortus gamino (beje, ji gamino pagal užsakymus proginius tortus šventėms) ir mano močiutė (1913 m. gimimo), tešla turėjo būti kapojama, kremas tik plikytas su daug sviesto, taip pat tortas būdavo pertepamas bruknių uogiene.
    Mes ir toliau gaminame ir skanaujame Napoleono tortą pagal mums perduotą senelių receptą:)

  5. Nida:

    Sandra, tikiuosi jūsiškis, namuose keptas, bus dar skanesnis nei tas, kurį parveždavo iš Gariūnų 🙂

  6. Sandra:

    Panašu, kad visi turi atsiminimą su Napoleonu 🙂 Mama seniau iš Gariūnų turgaus parveždavo, kur gabaliukais kioske buvo galima nusipirkt 🙂 Kaip patikdavo! Dėkui už receptą, Kalėdoms bus išbandyta!

  7. pastele:

    Cia yra ne tikras Napaleonas,ir ne Smetonienes tarp kitko-cia improvizacija -turiu omenyje panaudota spanguoliu uogiene.Napaleonas siaip jau vadinamas buvo simtalapiu ir kitokiais pavadinimais-kaip kokioje salyje. Pirma kart simtalapis padarytas 1733 metais vakaru europoje.Iki 1876 metu tortas buvo pertepamas uogiene ,o ne virtu kremu.O 1876 ais Urbenom Diubua padare klasikini varianta simtalapio su virtu kremu.Be jokiu uogieniu.O 1912 metais buvo pagamintas simtalalapis su virtu kremu be jokiu uogieniu 100-meciui pergalei prie NAPALEONA ir pavadintas jo vardu ir buvo daromas trikampio formos,o verngrijoje kubo formos.Tik veliau atsirado ivairus sio torto receptai ir variantai.Ir auksciau isvardintas receptas yra toli grazu ne Smetonienes kurinys-Deja deja.

  8. Nida:

    Rita, net įdomu kaip jums gausis:) Kremas tikrai susigers į lakštus, sukietės, viskas bus gerai. Smalsu visgi, ar pasiteisino mėginimas, ar patiko 🙂

  9. Rita:

    Sveiki, šiandien gaminau šį tortą, įdomu buvo, naudojau pieno apie 1l,kremas gavosi nuostabus, naudojau juodųjų serbentų uogienę, o sutepus tai toks drebantis gavosi, tikiuosi nenugrius, bet įsivaizduoju, kad bus labai skanu, ačiū už istoriją, užvedė.

  10. Nida:

    Giedre, kaip miela, kad parašėt… Išties, skoniai, sako, yra stipriausiai mūsų prisiminimus veikiančios emocijos… O tų tortų „anais laikais” labai daug nebūdavo – tai labai smagu, kai yra tie keli, kurie mus vienaip ar kitaip vienija:) P.S. o jūs man priminėt žele tortą – tas irgi iškart nukelia į vaikystę…. Ačiū 🙂

  11. Giedre:

    Labai buvo idomu paskaityti! Visas vaikystės šventes lydėjo šis tortas…kaip aš jo nemėgau …domėjausi tik želė :)ji kepė mamos geriausia drauge (1928 m.gimimo) Kaune. Jis irgi buvo be uogienės.
    Gal po 40 metu išbandysiu pati:) Aciu, kad grazinot į vaikyste.

  12. Nida:

    Patricija, jei jūs įsivaizdavot, kad gausis a la prancūziškos tešlos 100 sluoksnių konsistencija, tai jos tikrai čia nebus. Visiškai kitoks tešlos darymo būdas (tą reikia lankstyti ir kočioti perklojant sluoksniais sviesto). Ši – kapota tešla, ji trapi, nuimant nuo skardos man keli lakštai subyrėjo, bet jau šlapumo tai lakštuose nė kvapo. Aišku, kai pabūna pertepti kremu, sudrėksta, bet tai to ir reikia!! Specialiai kelias dienas laikau, kad daugiau sudrėktų. Nebent jūs kokią kitokią viziją turėjot…

  13. Patricija:

    Iš foto neatrodo, kad torto lakstai butu susisluoksniave, atrodo nedakepti slapi blynai ir tiek. Panasiai man buvo kazkada iseje, supykau ant saves ir ilgam pamirsau si recepta.

  14. Lina:

    Labai keista, kad jums, Monika, išėjo skystas kremas. Mano senelės recepte – 1l pieno – dvigubai daugiau, o miltų dvigubai mažiau – 150g (trynių 6, cukraus 150g) ir kremas verdamas lygiai taip kaip šiame Smetonienės recepte ir man išėjo normaliai tirštas, koks ir turi būti plikytas kremas. Sviestas, tiesa, vienu momentu, įdėjus trynius, atsiskirti bandė, bet sukau ramiai šaukštu ir susijungė.

  15. Nida:

    Monika, aš tekste ne vieną kartą pabrėžiau, kad dariau šį tortą pagal originalų SMETONIENĖS (ne mano!!) receptą, nė kiek jo nemodifikuodama, netaisydama, taip kaip parašyta knygoje. Taip pat ir aš aprašiau, nes dariau pagal instrukcijas. Tad jūsų pastabos turėtų eiti recepto autorei, ne man. Aš, pvz., sviestą su miltais pakepinau max 2 minutes. Ar tai ilgai? O gal jūs dar ilgiau kepinot? Knygoje apskritai apie tai nebuvo nieko parašyta, tad dariau taip, kaip man atrodė tinkamiausia. Ar tai tesinga? Neturiu supratimo. Man kremas gavosi net per tirštas, turėjau jį papildomu pienu skiesti! Kur mes su jumis ką skirtingai darėm? Neįsivaizduoju, tikrai nežinau.

  16. Nida:

    Lina, Andrėja, ačiū, kad parašėte. Lina, – nežinojau dėl trikampės formos, kas tikrai yra logiška! Kaip nuostabu ir kaip įdomu!!!

  17. Monika:

    Krema dariau pagal recepta, o kremas gavosi skystas.Kaitinau, maisiau…blogai aprašete kažka. Nepaminėjote, kad miltus reikia ilgiau pakepti su sviestu ir kad galima deti dar miltu. Nes kremas turi buti tirstas, kad ant sauksto laikytusi? O gavosi skystas kaip blynu tesla:/

  18. Andrėja:

    Laba diena, gerb. Nida, ačiū už viską kuo dalijatės! Turiu paveldėtą Napaleono receptą iš savo močiutės, gimusios ir užaugusios Kaune, jai dabar 98 metai. Tad maniškiame recepte kremas tik plikytas, be sviesto, o pertepant yra ir uogienės sluoksnių😊

  19. Lina:

    Sveiki, man Napoleonas labai asmeniškas tortas:) Mano senelė (1928 gimimo) kaunietė, puiki kulinarė, receptą paveldėjusi iš tetos, kepdavo šį tortą ypatingom progom, jis buvo vienintelis kurį valgė jos vyras, mano senelis, nes jis buvo ypatingai nesaldus, o senelis nemėgo jokių saldumynų. Receptas panašus labai, tik kremo dvigubai daugiau ir mano senelė pabrėždavo – JOKIOS UOGIENĖS. Tik vanilinis plikytas kremas su sviestu. Ir cukraus visam torto kiekiui ji dėdavo 0,5 stiklinės. Ir ji darydavo 4 stačiakampius tešlos lakštus, galą nupjaudavo, kad išeitų kvadratas, o nupjautąją dalį sutrupindavo, kas antrą sluoksnį. Aš pati pagal jos receptą šį tortą esu kepusi daug kartų – jis nuostabus. Ir pati esu ieškojus ir gilinusis į šio kepinio istoriją, tai galiu tik paantrinti, dėl pergalės prieš Napoleoną metinių Rusijoje ir prancūzo šefo, tik dar pridursiu, kad tas tortas buvo trikampis, simbolizuojantis Napoleono kepurę. Apie Tulpės firminį tortą irgi esu girdėjusi iš močiučių, bet jos man tvirtino, kad jis vistik buvo be uogienės ir jokių papuošimų – tik raštas iš trupinių. Orginalus Mille feuille, beje, irgi yra be priedų. Tai aš esu iš tų “be uogienių” šalininkų:) bet manau, kad visos versijos turi savo asmeninės patirties patvirtinimų, todėl yra tikros ir teisingos.

  20. Nida:

    Rima, pirmas įtarimas – kiekiai blogi, nes su tiek miltų skystas negali gautis. Arba gal nepakepinot gerai miltų svieste, bet irgi skystumas ne iš čia. Bet tai verdant turėtų sutirštėt. Visada galima ir miltais sutirštinti.

  21. Rima:

    Aš turiu klausymą. Man kremas gana skystas gaunasi. Ką ne taip darau?

  22. Nida:

    Daiva, koks įdomus tas kremo receptas… Būtų įdomu išmėginti ir sužinoti ingredientų kiekius. Bet jau pagal aprašymą skamba tikrai viliojančiai. Ach, kiek istorijų, kiek patirčių susiję su šiuo konkrečiu kepiniu, ir su kitais senoviškais tradiciniais receptais… Be galo įdomu skaityti kiekvieno iš jūsų patirtis ir prisiminimus, traukiamus iš savo šeimos senų spintų…

  23. Daiva:

    Kaip smagu pasiskaityti originalu recepta. Aciu, Nida! Dalinuos savo mamos variantu. Ji senu laiku konditere jau kepa pakeista Napoleona. Lakstai panasiai ir cia jau jau kaip profesionalui nereikia peilio, ji puikiai geba pirstais sujungti tesla (sviestas sutarkuojamas tarka), bet galima ir kombainu, ka darau as, nepatyrus :). Del kapojimo peiliu tai ji net pasakojo istorija, kaip jos jaunos konditeres atlikinejo praktika pas meistra zyda ir jis pajuokaudamas liepe mokinems kapoti vienus miltus peiliu :). O kremas jau matyt patobulintas: plaka kiausiniu baltymus, verda cukraus sirupa, iveda karsta sirupa i baltymus kaip beze kremas, atskirai sviestas isplakamas ir tos dvi mases sujungiamos atsargiai, tada pabarsto zaliu spanguoliu ant kremo sluoksniuojant.

  24. Nida:

    Edita, dėkoju, kad parašėt. Jūs visiškai teisi dėl kapojimo peiliu – tai teisingiausia technika, kad išeitų išgauti sluoksniuotos tešlos tipo kepinius. Ir patarimas atvėsinti lentelę, ant kurios kapojama, ir tą daryti vėsioje patalpoje – puikūs!! O dėl pyrago laikymo -jūs este dar labiau teisi, aš vis galvoju – kas čia ne taip tame mano Napoleone, neturiu prie ko prisikabint kai jį skanauju, bet kietumas man nelabai patinka. Ir tas kietumas tikrai sąlygotas šaldytuvo šalčio (ypač žinant kiek sviesto sudėta į kremą:)). Tad ačiū už visas pastabas ir patrimus, tikrai naudinga ir man ir visiems kitiems skaitantiems.

  25. Renata:

    Su šventėmis Jus Nida, ačiū už pasidalinta receptą su tokiu gražiu aprašymų. Kaip norėjau iskepti napaleona, ieskodama internete radau labai panašų receptą, autorė ir kapoti su peiliu patarė as tai ir darau tik peilį ir lentele idedu i šaldykli kad butu šalčiau sviestukui

  26. Edita:

    Miela Nida, su sventemis Jus!!! Dekui jums, kad dalinates ne tik receptais, bet ir ivairiomis istorijomis – taip tikrai idomiau 🤩 Pati kepu Napoleona, kuri ismokau is savo mamos, o mama is savo mamos (gimusios 1907m). Tiek mano mama tiek as gauname daug pagyru. Buvo idomu perskaityti si recepta ir palyginti su savuoju. Tik siek tiek skiriasi produktu proporcijos, bet irman uzkliuvo gaminimo technika, tiek lakstu, tiek kremo. As irgi tesla kapoju iki vienalytes mases tik peiliu, o kremas tik plikytas. Ir niekados pagaminto torto nededu labai saltai (pvz i saldytuva), o tik vesiai. Pabandykit – pamatysit skirtuma. Sviestinis kremas saldytuve labai sutvirteja ir dingsta dalis torto skonio ,zavesio’. Atradau tai atsitiktinai ir nuo karto tik taip ir laikau – vesiai.

  27. Nida:

    Rasa, Lina, ačiū, kad pasidalinot jūsų šeimų kulinariniais lobiais… Kokie tai neįkainojami dalykai, tiesa?… Džiuljeta, sutinku, kad senoviškas metodas tikrai turėjo būti kapojimas peiliu, antraip pirštais minkant sviestas minkštėja, o to neturėtų būti. Šiais laikais aš patarčiau naudoti blenderį su S formos peiliu, tai labiausiai atkartoja peiliu kapojimo metodą. Deja, tokiam dideliam tešlos kiekiui turėjau panaudoti savo kombainą. Žinoma, buvo galima ir peiliais mėginti kapoti, kaip senovėje, tačiau nuėjau lengvesniu keliu. Beje, tešla gerai susisluoksniavo, gavosi tas prancūziškas „100 sluoksnių” efektas, tačiau virtuvė verčiau tegul būna vėsesnė, aš gaminau prie atidaryto balkono, kad taip tešla neminkštėtų…

  28. Rasa:

    Receptą perėmiau iš vyro močiutės, gimusi 1913. Tėvai turėjo stambų ūkį, dukra, berods pusmetį, Kaune lankė virėjų kursus. Kremas plikytas, bet… su daug sviesto. Lakštuose nededami kiaušiniai.
    Labai įdomu palyginti įvairius receptus ir natūralu, kad kiekviena šeimininkė receptą pritaiko savo šeimos skoniui. Taip pat natūralu, kad proporcijas bei gamybos procesą pakoreguoja laikas ar naujos nados. Taigi, vis dar atviras klausimas, koks gi tas tikrasis receptas.

  29. Lina:

    Mano teta, gimimo 1922m. buvo aukštas pareigas užimanti ponia Kaune ir visą laiką pasakodavo, kad tikras Napoleonas tai su plikytu kremu, o sviestinis pertrpimas yra “išmislas”. Ir kad geriausia desertai Kaune buvo Tulpėje ir tik toks Napoleonas ten tuomet buvo gaminamas. Draugės močiutė, dirbo visą gyvenimą kostiumininke teatruose, ir skanesnio nei jos keptas Napoleonas, aš nesu ragavusi. Ji taip pat tvirtino, kad Napoleonas pertepamas tik su plikytu kremu.

  30. Džiuljeta:

    Įdomu buvo paskaityti šį receptą, pati kepus Napoleoną daugybę kartų, receptas senutėlis, tešla sviestinė, bet esminis dalykas tešlos gaminime – ši tešla turi būti kapojama- kai peiliu sviestas su grietine ir miltais maišomas peiliu, kapojimo būdu, kol visi produktai susijungia į vieną masę. Taip lakštuose susidaro tie sluoksniai . O jei sviestas bus trinamas su miltais, tai jau bus smėlinė tešla, o tai visai kas kita. Napoleonui- tik kapotinė tešla. Tas tešlos gaminimas labiausiai užkliuvo perskaičius receptą.

  31. Nida:

    Inga, dėkoju, kad pasidalinot savo receptu! Skamba tikrai senoviškai, ypač kremo gaminimas tikrai neįprastas. Jei kada kepsiu Napolenoną kokiai didelei progai būtiniausiai jūsiškį išbandysiu!!

  32. Inga:

    Laba diena, gerb. Nida, turiu ” paveldėtą” Napoleono receptą iš vienos giminaitės, kuris taip pat buvo kepamas nuo senokų laikų🙂 Girdėjau šeimos legendą, kad šį receptą patikėjo tikras prancūzas, tarpukariu atvykęs į Lietuvą. Aš pati kepti nebandžiau, nesu įvaldžiusi tokių aukštumų, bet skanaut teko daug kartų, paskutinį kartą prieš kokių 15 metų, ir skanesnio Napoleono ragauti po to niekur neteko. Pats pačiausias dalykas buvo kremas, kiek skaičiau receptų, tokio aprašymo niekur nesutikau. Taip pat giminaitė, kepusi šį skanėstą, sakė, kad tešla ruošiama šaltoje patalpoje, ji pati ją darydavo balkone ir tik žiemą. Vasarą Napoleono niekada nekepdavo. Gal Jus sudomins šis receptas🙂
    Tortas ,,Napoleonas“
    Tešlai reikės: 700g miltų, 500g sviesto, 300g vandens (parūgštinti actu arba citrinos rūgštimi, truputį druskos), 1 kiaušinis (išmakaluoti ir supilti į vandenį).
    Gaminti: sviestą supjaustyti gabaliukais, sumaišyti su miltais ir vandeniu. Išminkyti ir padėti į šaldytuvą 2 val. (man atrodo, kad nereikia daug minkyti, tik tiek, kad suliptų visi produktai). Po to iškočioti keletą kartų sulankstant. Palikti pernakt šaldytuve. Padalinti į 6 gabalėlius, iškočioti kuo ploniau, subadyti ir kepti 15 min. karštoje orkaitėje. Išėmus karštą blyną apipjaustyti norima forma. Trupiniai liks papuošti.
    Kremas: 500g sviesto, 2l pieno, 3-4 tryniai, 2 stiklinės cukraus, 2 šaukštai miltų, vanilės.
    Pieną užvirti ir perpilti į kt . puodą (palikti 0,5 stiklinės, pabaigoje reikės sumaišyti su miltais). Virti toliau su cukrumi, virti ilgai (1,5 val.), kol pasidarys tįstanti masė. Puodą su kremu dėti ant kito su nuolat verdančiu vandeniu (kad nestipriai kunkuliuotų). Į kremą dėti gabaliukais supjaustytą sviestą. Kai visas bus sudėtas, dar pavirti 10 min. nuolat maišyti. Ištrintus, išmakaluotus trynius pilti srovele ir supilti piene išmaišytus miltus, dar pavirti 15 min. po to nuimti nuo verdančio puodo ir uždėti ant kito puodo su šaltu vandeniu. Aušinti maišant. Kai bus beveik atvėsęs, pertepti. Lengvai prispausti. Apibarstyti trupiniais.

  33. Lina:

    Sveiki,kazkaip pieno nematau recepte,o mano receptas su kondensuotu pienu ,ji man dave lenke ,jinai sake kad ju seimos receptas,laukiau daug laiko kol pasidalino

  34. Nida:

    Ach kaip ačiū, Kristina, akys vis nepamato tų nuslydusių nuo pirštų klavišų priveltų klaidų… Labai jums ačiū, sėdu taisyti.

  35. Kristina:

    Labai įdomus straipsnis! Tik pavadinime ir tekste netyčia Napoleonas virto Napolenoas ir Napolenas 🙂 Sėkmės Jums didžiausios!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *