Panakota – tai desertas, pažįstamas visiems, ir paprastai visų labai mėgiamas. Jei besiruošdami kokiam vakarėliui abejojate kokį patiekti desertą, rinkitės safe bet – arba šokoladą, arba panakotą! Labai paprastai paruošiamas, nereikalaujantis kokių nors ypatingų ingredientų ar virtuvinės technikos, neužimantis laiko ir svarbiausia, su garantuotu rezultatu.
Tačiau kaip bebūtų keista, iš vos 3 (pieno, cukraus ir želatinos) produktų ruošiama idealioji panakota nėra toks jau paprastas uždavinys. Jei įdėsite pernelyg daug želatinos – masė gausis it guminė. Jei pagaminsite per saldžią, tuomet iš gaivaus deserto jis virs pernelyg sočiu. Jei sugalvosite „pataupyti” ant grietinėlės riebumo (kas man labai įprasta – vis mėginu 36% grietinėlę pakeisti 10%, žinoma, jei jos nereikia suplakti iki standžių putų:)), tuomet vietoje kreminės konsistencijos gausis vaikiškos pieno žele masė.
Šįkart ruošiau ne klasikinę panakotą su vanile, bet egzotiškai atrodančią žalios spalvos pistacijų panakotą. Jai paruošti reikia turėti pistacijų tyrės (parduodama tik specializuotose konditerijos parduotuvėse). Vos šaukštas tos tyrės užtikrina skaisčiai žalsvą spalvą ir nuostabų pistacijų aromatą. Cinamono lazdelė šiame derinyje suteikia desertui gardų akcentą, o pistacijų riešutai patiekiant tarsi uždaro tobulybės ratą:)
- 3 lapeliai želatinos (arba 1.5 šaukštelio želatinos milteliais)
- 250 ml grietinėlės (36%)
- 250ml pieno (riebaus arba pusriebio)
- 2.5 šaukštai cukraus
- 1 šaukštas pistacijų pastos
- 1/2 cinamono lazdelės (apie 3 cm)
- Šlakelis augalinio arba kokosų aliejaus formelėms patepti
- Želatinos lapelius pamerkite į šaltą vandenį ir palikite išbrinkti. Jei naudojate sausos želatinos miltelius, juos užpilkite 1 - 1.5 šaukšto šalto vandens ir taip pat palikite išbrinkti.
- Supilkite grietinėlę ir pieną į puodą, suberkite cukrų ir užkaiskite. Kai pienas šiek tiek sušils, įmaišykite pistacijų pastą ir įmeskite cinamono lazdelę. Kai skystis pradės virti, tuoj pat nukelkite nuo ugnies ir uždenkite puodą dangčiu. Palaikykite 10 min., kad visi skoniai susimaišytų, prisigertų cinamono aromato. Tada išimkite cinamono lazdelę ir išmeskite. Įmaišykite želatiną (išbrinkusius lapelius nuspauskite rankomis, kad visas vanduo ištekėtų). Gerai išmaišykite ir įstatykite puodą į ledinio vandens vonelę, kad panakotos masė pravėstų. Kol ji vės, laikas nuo laiko pamaišykite, kad nesusidarytų viršuje plėvelė.
- Kol masė aušta, paruoškite formeles: jų vidų ištepkite augaliniu ar kokosų aliejumi. Kai panakotos masė atvės, supilstykite ją į indelius ir padėkite į šaldytuvą bent valandai, kol panakota sustings.
- Prieš patiekiant aštriu peiliu apipjaukite aplink kiekvieną indelį, atlaisvindami panakotos kraštelius. Tada trumpam įkiškite indelio apačią į karštą vandenį (tiks iš krano!) ir iškart apverskite indelio turinį į lėkštę. Patiekite pabarstę skaldytais pistacijų riešutais ir pabarstę cukraus pudra.
Pingback: Mangų, kokosų ir laimų panna cotta – Nidos receptai
Pingback: Matcha panna cotta – Nidos receptai
Kaip miela girdėti, Danguole!!! Labai džiaugiuosi, kad patiko!!!
Nepriekaištinga konsistencija, tobulas skonis ir žinoma nepartojamo grožio spalva!
Ačiū Nida, kad dalinatės gardžiais receptais.
Jūrate, FB paskyroje Monika pasidalino tokiu link’u, kur galima ieškoti pistacijų pastos : http://www.minordija.lt/produktai/ledu%20priedai
Labai graziai pistaciju pasta nuspalvina panakota. O kur Vilniuje galima jos isigyti?
Dovile, man irgi šie du skoniai – prioritetai, kai renkuosi desertus… Gal ta žalia spalva tokia apetitiška?:)
Evelina, reikalas tame, kad teisinga panakota neturėtų būti visiškai sustingusi, kietos žele konsistencijos. Tas jos „želiškumas” ir yra toks ant ribos… Neištęžta, bet ir vos laiko formą… Aš naudojau želatinos lapelius ir tikrai pilnai pakako standumo, kai sustingo.
Man tai labai skanūs pistacijų ir žaliosios arbatos ledai. Jai yra pasiūloje,tai visad renkuosi tokį desertą. Pistacijų panakotos dar neteko ragaut.
Sveiki, norėjau paklausti ar tikrai užtenka 1.5 šaukštelio želatino? Nes teko daryti baltojo šokolado Panakota ir su 2 šauksteliais želatino ji nesustingo pilnai, buvo tokia skystoka. Beje želatiną naudojau Lietuvišką.
Na, po tavo apibūdinimo užsimaniau šią pastą įsigyti iš išmėginti desertuose 🙂
Rūta, tikrai ši pasta – tai ne pistacijų sviestas. Ją sumaišius su sviestu, gal ir būtų galima teptis ant ko nors. Bet ta pasta – koncentruota tiek spalva, tiek skoniu (tiek saldumu). Ji būtent skirta kepiniams ir desertams. Gerai, kad ilgai nesensta, tai gali sau stovėti spintėlėj ir laukti eilės, kada vėl bus panaudota:)
Julija, ne tik žaismingai (neįprastai) atrodo, bet ir pistacijų skonis toks subtilus… Man viskas patinka, kas žalia – dievinu tiek pistacijų, tiek žaliosios arbatos desertus…
Ha, labai grazi spalva!! Yra toks Italiskas pistaciju sviestas kuris yra DIEVISKO skonio! Ir labai grazios spalvos :] idomu, ar ta pacia pasta naudojai, jei ja viena valgant ar ant ko nors tepant – skanu?
Buvo laikas, kai panakotą kasdien valgėm 🙂
Bet kitokios, išskyrus tą paprastąją, ragauti neteko. Tavoji labai žaismingai atrodo.