Galiu tik įsivaizduoti, kaip jūs visi esate pavargę nuo žiemos ir šalčio. Vasaris, nors pats trumpiausias mėnuo, man paprastai sudarydavo „nesibaigiančio” mėnesio įspūdį, mat sunku būdavo sulaukti pavasario, pirmųjų žalumynų, prasikalančių daigų, dažnesnės saulės ir to ypatingo bundančios gamtos kvapo…

Australijoje vasaris yra paskutinis vasaros mėnuo, tačiau man asmeniškai Australijoje labiausiai patinka kovas – tada oras šiltas, žemė įkaitusi, džiugina pats gausiausas derliaus metas, naktys vėsesnės, dienos vis dar šiltos, tik kas rytą vis tankiau mezgasi voratinkliai ir ima kvėpėti rudeniu… Tačiau ką Australija visus metus turi – tai žalumynus. Špinatai, kale, mangoldai (kaip, beje, ir rabarbarai, moliūgai, cukinijos) čia dera kiaurus metus ir jiems nėra sezono. Tačiau visus šviežius špinatus ir mangoldus tikrai labai sėkmingai keičia šaldyti žalėsiai, tereikia juos palaikyti kambario temperatūroje ir stipriai nuspausti skystį, kad masė liktų kuo sausesnė.

Vasarį, kai akys ir skrandis išsiilgę žalumos, jums turėtų patikti šis itališkas sūrių ir špinatų pyragas. Sultingas įdaras pripakuotas žalios spalvos ir skonių, tačiau užvis gardžiausias čia trapios tešlos „apjuosimas”. Tas tešlos trapumas išgaunamas įpilant aliejaus ir palaikant tešlą šaldytuve. 

Su dideliu malonumu dalinuosi receptu ir kviečiu išbandyti. 

Pikantiškas pyragas su žalumynais ir sūriais
Efektingiausia čia – trapi plonytė tešla ir ypatingai sultingas pikantiško pyrago įdaras
Print Recipe
Pikantiškas Ligurijos pyragas su špinatais ir trimis sūriais
Traškios plonytės tešlos paslaptis - alyvuogių aliejus ir pastovėjimas pernakt šaldytuve. Puikus vegetariškas pyragas, tiks vakarienei ar užkandžiui gamtoje
Virtuvė Italian
Raktažodis vegetariški
Pasiruošimas 30 min
Laikas 1 val
Porcijos
porc
Ingredientai
Tešlai
Įdarui
Virtuvė Italian
Raktažodis vegetariški
Pasiruošimas 30 min
Laikas 1 val
Porcijos
porc
Ingredientai
Tešlai
Įdarui
Procesas
  1. Pasigaminkite tešlą: dubenyje sumaišykite miltus ir druską. Supilkite alyvuogių aliejų ir vandenį ir rankomis užminkykite labai elastingą minkštą tešlą, tik kol visi ingredientai susijungs ir nesimatys nesusimaišiusių miltų (užtruksite porą minučių). Suformuokite iš tešlos rutulį, susukite į maistinę plėvelę ir padėkite į šaldytuvą bent jau 3 valandom, bet geriausia, jei paliksit pernakt.
  2. Pasigaminkite įdarą: įkaitinkite labai didelę keptuvę, įpilkite aliejaus, apkepinkite svogūnus, pabarstę žiupsniu druskos, kol suminkštės (apie 3 min.) Sudėkite špinatų ir mangoldų lapus (jei visi iškart netelpa, sudėkit kiek telpa, o kai pirmieji suglebs, įdėsite dar). Kepinkite kol visi žalumynai suglebs ir suminkštės. Nukelkite nuo ugnies ir sudėkite žalumynus į skardelę, palikite pravėsti.
  3. Kol žalumynai vėsta, dubenyje sumaišykite likusius įdaro ingredientus, išskyrus stracchino sūrį, įberkite du gerus žiupsnius druskos ir šiek tiek pipirų.
  4. Kai kepti žalumynai bus pravėsę, nuspauskite kiek įmanoma daugiau skysčio, tada kuo smulkiau viską sukapokite ir įmaišykite į įdarą.
  5. Įkaitinkite orkaitę iki 180 (su apipūtimu). Apvalią negilią (geriausia skirtą kepti picoms) skardelę (28-30cm skersmens) gerai ištepkite aliejumi. Miltais pabarstykite stalviršį ir iš tešlos iškočiokite ploną didelį apskritimą taip, kad apie 10-12 cm tešlos išsikištų iš už kepimo skardelės ribų. Atsargiai įklokite tešlą į skardelę, išsikišusius kraštus palikite kaboti išorėje. Sudėkite visą įdarą, sulyginkite paviršių. Suplėšykite gabalėliais stracchino sūrį ir išdėliokite ant viso įdaro paviršiaus. Užlenkite išsikišusius tešlos galus link pyrago centro (tešla neuždengs pyrago pilnai, bet taip ir turi būti). Visą tešlos paviršių patepkite alyguogių aliejumi.
  6. Kepkite pyragą apie 1 valandą, kol tešla paruduos ir taps traški. Išimkite iš orkaitės ir iškart perkelkite pyragą ant grotelių, kad pyrago apačia išliktų traški (jei kepate picos skardoje, tiesiog pavertus skardelę kampu, pyragas išvažiuos ant šalia padėtų grotelių). Patiekite šiltą arba kambario temperatūros.
Pastabos

*stracchino sūrio ieškokite itališkų produktų parduotuvėlėse ir deli. Šis sūris šviežio karvės pieno, kreminės konsistencijos. 

Receptas - Danielle Alvarez, Good Food

Tiems, kas seka mano Portugalijos istoriją….

Praeituose įrašuose papasakojau kaip mes atsiradome Portugalijoje ir kaip kilo mintis įsigyti ten sodybą. 

Pirmiausias darbas, kurį reikėjo „nudirbti” – tai susirasti architektą, kuris sutvarkytų visus reikalingus dokumentus: paruoštų rekonstrukcijos projektą, suderintų jį su savivaldybe, suburtų komandą inžinierių, elektros specialistų ir kitų savo srities žinovų, kurie suruoštų inžinerinius dokumentus, tada gautų statybos leidimą, po kurio sektų darbų vykdytojo paieškos, statybų prižiūrėtojo funkcijos ir kiti su tuo susiję klausimai. Nesijuokite, tačiau visas šis procesas užtruko… 5 metus. Portugalijoje laikas skaičiuojasi kitaip… Tai, kas Lietuvoje būtų atlikta per dvi savaites, ten tenka laukti pusmetį. Trys mėnesiai Portugalijoje virsta dviem metais, o ir laikas ištirpsta kažkur visiškai nepastebėtas ir nesukontroliuotas…. 

Tačiau kadangi mums nebuvo aktualu viską žūtbūt skubinti ir judėti pirmyn, nė kiek dėl to ištęsto laiko nesinervinom. Be to, eigoje pasipainiojo dar ir pora metų kovido, tai visi mūsų planai natūraliai ir nusitęsė tuo penkmečiu pirmyn, ir mes dėl to nė kiek nepergyvenom. Atvirkščiai – ko ne kasmet nuskrisdavom į savo kaimuką, žodeliu kitu persimesdavom su kaimynais (vienas šiek tiek kalba angliškai, kitų senukų pora – tik portugališkai, tačiau susikalbam ženklais arba šypsenomis), ir vėl iš naujo užsidegdavom savo būsimų vasaros namų kūrimu. 

Praeitą vasarą į Portugaliją skridau jau pasirašyti statybų kontrakto, o kai užvažiavau į kaimą pažiūrėti kiek per metus įgriuvo pastato stogas ir kaip kieme stovinčią akmeninę krosnį „prarijo” piktžolių miškas, žinojau, jog po mėnesio kito čia burgs statybinės mašinos, kurios pradės mano tikrąją portugališką sagą 🙂

Mano namas, kaip ir visi tipiški portugalų namai, turi dailų dekoratyvinš kaminėlį 🙂
Jaučiuosi, tarsi atstatinėtumėm viduramžių pilį… 🙂

Įdomiausia buvo, kuomet atvykusi griovėjų brigada ėmėsi darbų – nuo sienų lupo tinką, vidury kiemo degino aptrūnijusias medines pastato konstrukcijas, pjovė per tiek metų ne vietoje išaugusius krūmus ir medžius, o bedirbdami visus darbus vyrai, pasirodo, atrado…. lobį!! Užuot išmetę su visomis šiukšlėmis (arba gal ir pasisavinę) jie seną cigarų dėžutę su rastu „turtu” perdavė man. Toje dėžutėje – portugališkų pinigų kupiūros (tų pinigų, kurie buvo prieš įvedant eurą), o taip pat senos kažkieno nuotraukos… Man taip jautru buvo gauti žinią apie išlikusius senųjų gyventojų daiktus, jog paprašiau, kad tą dėžutę saugiai iki man atvažiuojant priglaustų, o aš pamėginsiu surasti senukų, iš kurių pirkau namus, palikuonis ir perduosiu radinį jų vaikaičiams ar provaikaičiams.

Ar nenorėtumėt gauti tokios „dovanos” jūs, jei staiga paaiškėtų, kad ardant jūsų senolių namus, kažkas atrado daiktų, kurie priklausė jūsų mylimiems protėviams?…

Begriaunant seną sodybą darbininkai atrado lobį…
Štai šią seną cigarų dėžutę su pinigais ir senomis nuotraukomis būtinai atiduosiu buvusių savininkų palikuonims
Argi negražūs seno dizaino Sagres alaus buteliai?:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *