Perlinių kruopų ir lęšių salotos

Pastarąsias keletą dienų praleidau Sidnėjuje. Man tai ne tik gražiausias Australijos miestas, manau tai gražiausias didmiestis pasaulyje. Kad ir kiek kartų Sidnėjuje lankyčiausi, ten visada turiu ką veikti, ką aplankyti, kur nueiti, ką pamatyti…

Kai pernelyg nusikalu vaikščiodama po Sidnėjaus centrą arba po žygio vis į naują žydrąją miesto įlanką, atsipūsti visada mėgstu savo mylimiausiame Dymocs knygyne. Tokių knygynų, kokie yra Australijoje, Lietuvoje tikrai nerasite. Dažniausiai Australijoje knygynai užima kelis (2-3) erdvaus pastato aukštus, knygų gausa – nenupasakojama, jos surikiuotos itin aiškiai ir patraukliai, skaitytojų patogumui įrengti kompiuteriai, kur galima greitai susirasti tai, ko ieškai, vos keliais klavišų paspaudimais. Atskira knygyno dalis (arba net ir visas aukštas) skirtas taip vadinamoms „palydinčiosioms” prekėms, kurios yra taip estetiškai sudėliotos, jog visiškai neerzina jų buvimas tarp gausybės literatūros kūrinių. Stalo žaidimai, kelionių albumai, užrašinės, atvirutės, estetiškos ir prasmingos dovanos,- aš į knygyną ateinu pasisemti grožio, ne kitaip.

Na o kai jau prieinu prie kulinarinių knygų skyriaus, tai mano laikas sustoja. Užstringu ten ne vienai valandai… Susirandu kokį nors neužimtą foteliuką (nedaug jų knygyne, reikia būti budriai ir dairytis, gal koks nors yra laisvas), atsinešu iš lentynų kalną knygų ir su pasimėgavimu verčiu vieną puslapį po kito, čiupinėju popierių, stebiu šriftus, viršelio tekstūrą…

Mes, knygų leidėjai, labai specifiškai žiūrim į knygas… Kadaise, kai dirbau TV kanalo vadove, ir televizijos programas pripratau žiūrėti ne taip, kaip jas žiūri eilinis žiūrovas. Iki šiol stebiu kadruotes, skaičiuoju reklaminius intarpus, įsivaizduoju programų tinklelio dėliojimo niuansus… Taip ir vartydama kulinarines knygas pagaunu save ne tik skanuojant turinį, bet ir pastebint technines detales, įsivyraujančius trendus, naujoves, klausiu savęs, ar man patinka šitas, o gal anas…

Tokio ilgumo ir gausumo kulinarinių knygų lentynas esu mačiusi tik Australijos knygų parduotuvėse. Senokai bekeliavau Amerikoje, kadaise tenykščiai knygynai man darydavo įspūdį kulinarinės literatūros gausa. Galbūt tai susiję su milžinišku australų domėjimusi maistu, galbūt su itin išvystyta restoranų kultūra, o gal šiaip bendru estetiniu pojūčiu ir meile knygoms bendrąja prasme (antraip tokio dydžio knygynai niekaip neišsilaikytų… o Australijoje knygynuose visada reikia atstovėti eilę prie kasos, nors dirba ne mažiau kaip 3-4 kasininkai). Taigi, jei su D turime skirtingas programas, paskambinęs man jis neklausia, kur aš esu, bet klausia „tai turbūt knygyne?” 🙂

Išeiti be naujo pirkinio man irgi paprastai nesigauna. Nors dažnos naujos kulinarinės knygos recenziją jau būnu perskaičiusi kuriame nors iš mano prenumeruojamų kulinarinių žurnalų, labai knieti tą knygą pavartyti, susipažinti iš arčiau. Vienu metu bandžiau nusistatyti sau knygų pirkimo apribojimus, tačiau neprigijo man ta (ne)pirkimo sistema. Na kaip gali atsilaikyti pamatęs kurios nors savo dievaitės naują kūrinį, arba kažką, kas iškart užkabina nuotraukomis, tekstais ar receptais?… Tokiais atvejais prisimenu auksinius žodžius, kuriuos pasakė viena Vilniaus Knygų Mugės lankytoja, pirkusi mano knygą „Australijos skoniai”: „jei nusipirkusi kulinarinę knygą iš jos pasigaminu bent vieną puikią vakarienę, užskaitau, kad pirkinys man atsipirko. Juk norėdama šeimą nuvesti vakarienei į restoraną, sumokėčiau kur kas daugiau, nei kainuoja ši knyga!” Išties dažnai pati dabar taip pagalvoju – naminis maistas juk ne tik skanesnis ir sveikesnis, jis dar ir pigesnis! 🙂

Taigi, šios dienos receptas – iš mano pačios naujausios įsigytos knygos „Salata” (aut. Michael Rantissi & Kristy Frawely). Kaip teisingai supratote iš pavadinimo – knygoje publikuojami įvairiausių salotų receptai. Autorius gimęs Izraelyje, ten baigęs kulinarijos mokyklą, dirbo restoranuose Londone ir Niujorke, kol galiausiai 6 mėnesiams užstrigo Japonijoje, o vėliau patraukė į Australiją. Čia sutiko savo žmoną, čia atidarė savo pirmą restoraną (kuris iškart tapo viena madingiausių Sidnėjaus vietų, deja, per COVID pandemiją užsidaręs taip ir neatsidarė). Pandemijos metu autorius suprato, kad žmonėms nuolat reikia paprasto, skanaus, sezoninio, sveiko, lengvai transportuojamo maisto pietums ir vakarienėms, todėl startavo su nauju projektu, pavadintu savo mamos garbei – Salma’s Kitchen, ir šis projektas tapo dar viena didele sėkme. Dalinai prie to prisidėjo Salma’s Kitchen padalinys garsiąjame Sidnėjaus ūkininkų turguje (apie jį papasakosiu kitąkart), kur visos salotos ir užkandžiai gaminami iš tų daržovių, kurias užaugina ūkininkai, tad nuolatinio meniu čia net nėra. Prie Michael’io prekystalio visada būriuojasi eilės, jis pats tas salotas pakuoja į dėžutes, plepa su nuolatiniais pirkėjais ir buria aplink save bendraminčių bendruomenę.

Print