Turiu vieną keistą būdo savybę – jei jau susižaviu kokia nors šalimi, gyvenu ja kasdien prisiminimuose, svajodama, kurdama planus kaip vėl į ją nuvykti, kaip vėl išgyventi pačias maloniausias akimirkas. Nenuilsamai domiuosi tenykšte kultūra, ir visų pirma maistu.

Portugalija mano gyvenime atsirado ne taip ir seniai. Galima sakyti, ji kryptingai pas mane ėjo… Visų pirma per mano mylimą Nandos viščiuką Pietų Afrikoje, kuris buvo mano pirmasis “susidūrimas” su Portugališku skoniu, ir be kurio neapsieina nei vienas mano vizitas į kitą pusę Žemės Rutulio. Vėliau – Mozambikas su šimtmečius puoselėta portugališko maisto kultūra. O tada, kai jau “patikrinau” Portugaliją toli nuo jos pačios, atėjo laikas keliauti ir į patį piečiausią Europos pakraštį. Ir kažkaip natūraliai viskas gavosi, kai vos išėjusi iš požeminio metro stoties is pamačiusi saulės nutviekstus spalvingus Lisabonos pastatų fasadus, žinojau iš karto, kad tai naujoji mano meilė.

Man pasisekė, kad Portugalją mačiau ne vien kaip žioplinėjantis turistas, bet buvau vietinių portugalų svečiu. Negana to, ypatingai susijusių su kulinarija žmonių svečiu, tad ką jau ką, o maistą Portugalijoje man pasisekė pažinti labiau nei kitas sferas. Dalis tos pažinties nugulė į knygos „Žuvis pasaulio virtuvėse” puslapius. Ir galiu pasakyti, kad vien dėl jo, dėl portugališko maisto verta tuo pat pirkti lėktuvo bilietus ir leistis į kelionę.

Jei man reikėtų apibūdinti portugališką virtuvę vos keliais žodžiais, tai tas apibūdinimas apsiribotų patiekalų paprastumu, labai šviežiais ingredientais ir išsaugotomis tradicijomis.

Alfama Lisabonoje – tai rajonas, kuriame jūs praleisie daugiausia laiko…. klaidžiosite siauromis gatvelėmis, kaskart pasiklįsdami ir vėl atrasdami save pačius…. Vietas kur pavalgyti išsirinkti nėra paprasta, nes mažiausiai ko norisi Lisabonoje – patekti į turistams skirtą vietelę… Todėl nepatingėkite susirasti Pateo 13 (toks ir adresas, ir restorano pavadinimas, netoli Fado muziejaus) , ir tikrai nenusivilsite šviežutėlėmis sardinėmis tiesiai nuo griliaus grotelių. Turėkite omeny, kad pietų metas Portigalijoje trunka iki maždaug 14:00, vėliau, kad ir kaip maldausite, niekas maisto jums negamins (čia ir atskirsite, kurie restoranai orientuoti į turistus, ir kurie ne:) Turistinėse vietose maisto rasit visada, tik tas maistas bus….. kaip čia pasakius…). Atsisėdus prie stalelio jums iškart atneš duonos (Lisabonoje tai greičiausiai bus kukurūzų duona), alyvuogių, užtepėlių, sūrio, Jūs viso šito galite atsisakyti (arba pasirinkti tik tai, ką mėgstate) – kiekvienas iš šių priedų, jei juos valgysite, bus įskaičiuotas į sąskaitą. Kadangi man dažnai nesinori užkimšti skrandžio duona ir užtepėlėmis (kurios tikrai nėra niekuo ypatingos, dažniausiai iš artimiausio supermarketo), o verčiau knieti palaukti šviežio kokybiško maisto, tai šių gėrybių paprastai atsisakau (tai normalu ir mandagu, beje, parodykite arba pasakykite, kad šių dalykų nepagiedaujate). Jei užsakinėsite vyną, verčiau prašykite “vino a presao” – taip gausite namų vyno ąsotėlį, kuris nesikandžios kaina, ir greičiausiai bus puikaus skonio.

Jei turėsite kokį nors laisvesnį vakarą, patariu sėsti į keltą, plaukiantį Cacilhas kryptimi, kurio sustojimas prie pat centrinio miesto turgaus, paversto didžiuliu restoranu, apie kurį papasakosiu vėliau, ir po 10 minučių išlipti kitoje įlankos pusėje, Almadoje. Sumokėjus už bilietą į vieną pusę 1.2 euro, jums ne tik atsivers fantastiška Lisabonos panorama, tačiau turėsite galimybę patekti į visiškai nekomercinę aplinką ir vakarieniauti drauge su vietiniais. Turistai pagrindinėje Almados pėščiųjų gatvėje – retas atvejis, o vienas prie kito įsikūrę restoranai turi beveik vienodą meniu. Dažniausiai tai ant grotelių keptos žuvys, jūros gėrybės arba rečiau – mėsos kepsniai. Norite mano rekomendacijos? Susiraskite Cova Funda ir užsisakykite polvo a lagarreiro – ant grotelių keptą aštuonkojį, pateiktą su aliejuje apkeptomis bulvėmis ir česnakais. Kita opcija, nedaug nusileidžianti pirmąjai – calderada de peixe (žuvies troškinys, kurio autentiškas receptas yra ir mano knygoje ”Žuvis”). Jei sugalvosite sugrįžti čia dar ir išragauti viską, ką šis restoranas gamina (visai nenustebsiu, jei taip nutiks – mes net apsistoti pasirenkame Almadoje, kad visi restoranai būtų vos nusileidus laiptais į gatvę:)), griebkite espetada de peixe – žuvies “šašlykas”, keptas ant žarijų. Tik prisiminkite, kad pirmadieniais šis restoranas nedirba. Antrųjų paitekalų kainos neturėtų peržengti 10 eurų ribos….

Na o dabar apie garsųjį Time Out projektą Lisabonos turguje, kuriuo taip didžiuojasi Portugalijos sostinė. Išties fantastiškas projektas senojo turgaus erdvę paverčiant milžinišku restoranu. Koncepcija čia labai paprasta: aplink didžiulę salę – bent 20 garsiausių Lisabonos šefų restoranėlių, kuriuose galima paragauti tikrai moderniai pateiktos, fusion stiliaus Portugališkos virtuvės. Tačiau neapsigaukite ir neikite į Time Out alkani – porcijos čia juokngai mažos, tad pavalgyti vienam žmogui kažin ar užteks 20-30 eurų (jei su vynu – tikrai ne mažiau 30). Maistas skanus, įdomiai pateiktas, atmosfera fantastiška, bet projektas aiškiai orientuotas labiau į turistus, nei vietinius. Palyginus su Almados kainomis, Time Out jūs mokėsite mažiausiai dvigubai. 

Jei keliausite pajūriu Algarvės link, užsukite į Sines, į visiškai niekuo neišsiskiriančią iš išorės, bet visuomet pilnai užkimštą restoranėlį “O Beisinho”. Čia neieškokite nei angliško meniu, nei padavėjų, suprantančių angliškai. Rodykite pirštais, prašykite salės pagalbos, ir verčiau griebkite ką virtuvė turi šviežiausio iš žvejų laimikio. Su vino a presao, savaime suprantama. Beje, sako, kad ten reikia užsisakyti percebes, kurių, kai mes lankėmės, deja, nebuvo. Paragaukite ir parašykite, ar patiko!:) 

Algarvė su savo žaviais kaimeliais turi aibę unikalių nedidelių vietelių, vertų jūsų vizito ir visai kitokios nei Lisabonos virtuvės paragavimo. Jei tik turite automobilį, nuvažiuokite į Algoz, kaimelį, apsuptą nesibaigiančių apelsinmedžių plantacijų, ir būtinai paragaukite vištienos ir apelsinų kataplanos (troškinio) Ribalta restorane. Neišsigąskite kičo interjere – tai dalis stiliaus ir šarmo:) Maistas ten – vertas kelionės!! (beje, drąsesni galės paragauti ir laukinio šerno kataplanos…)

O jei pavargote nuo žuvies ir pasiilgote “tikro maisto”, maldauju, nuvažiuokite į Rosa Dos Leitois! Nenusiminkite pamatę kažkokią neišvaizdžią užeigą 86 kilometre šalia mašinų pilno 125 kelio, pasiparkuokite ir užeikite įvidų. Prisiekiu, dėkosite man iki gyvenimo pabaigos. Tokių pečiuje keptų pieninių paršelių, kokius jau nuo 1930 metų kepa ši šeima, jūs neragavote iki šiol, ir kitur tikrai neparagausite. Su paršeliais (kuriuos jums mielai supakuos į sandariai šilumą laikančią dėžutę, arba net pristatys ten kur pageidausite), būtinai paimkite vietinių bulvių čipsų (taip taip, vietiniai tik taip paršiukus valgo… darykite taip ir jūs) ir būtinai vietinio namų vyno – vino verde (vėlgi, būtent balto vyno, kad ir kaip jums atrodųtų, kad labiau čia tiks raudonas). Tai bus skaniausia jūsų vakarienė, prižadu.

Algarvės saldumynai- visiškai kitokie nei Lisabonos. Lisabonoje karaliauja pasteis de nata – ir apie juos mažumėlę vėliau,- o štai Algarvė specializuojasi migdoluose ir figose. Todėl jei norite itin autentiškų saldžių iki negalėjimo potyrių, jūsų GPS’as privalo surasti Quinta dos Avos netoli Algoz miestelio. Tai irgi legendinis šeimos verslas, kavinė ir nedidelė parduotuvėlė, iš kurios tuščiomis jūs tikrai neišeisite. Ir lauktuvės bus pasakiškos namiškiams.

Na o dabar – saldžioji Portugalijos dalis. Legendiniai pasteis de nata. Šilti pyragėliai su geltonu pudingo kremu, dėl kurių alpsta patys portugalai, jau nekalbant apie turistus. Senoji Belem kavinė, sako, kepa pyragėlius pagal autentiškiausią receptą, ir būtent šalia jos kiaurą vinguriuoja eilės (daugiausia turistų:)). Man tie pyragėliai tokie skanūs visur, kad negaliu jiems atisispirti, kad ir kaip su savimi kovoju. Tačiau svarbiausia, kad pasteis de nata jūs galite išsikepti ir patys, net neįsivaizduojate kaip tai paprasta:). Štai jums ir idėja smagiam portugališkam vakarėliui:).

Svarbiausia, perskaitykite atidžiai kaip šie pyragėliai formuojami, nes jei kas nors iš svečių, žinantys šių pyragėlių autentiškumo paslaptį, ims ir patikrins jų dugną, privalote būti ramūs, kad tame dugne ras gražią spiralę, bet ne kokį nors iškočiotą iškeptą blyną:) Smulmmena, bet labai svarbi! Kaip ir orkaitės temperatūra – ji turi būti velniškai karšta!!! Tad nieko nelaukę imamės darbo!

Pasteis de Nata

24 vnt.

• 2 pak po 400g šaldytos sviestinės sluoksniuotos tešlos
• Truputis tirpinto sviesto formelių patepimui
• 3/4 stiklinės (165 g) cukraus
• 3/4 stiklinės (180ml) vandens
• 1 ekologiškos citrinos žievelė
• 1 šaukštelis vanilės ekstrsakto arba 1 vanilės ankštis
• 1/4 stiklinės (35g) krakmolo (tiks ir kukurūzų, ir bulvių)
• 1 stiklinė (250 ml) pieno 
• 1/2 stiklinės (125 ml) grietinėlės
• 3 kiaušinio tryniai

Nedideliame puode užkaiskite cukrų su vandeniu ir maišykite kaitindami, kol cukrus iširps. Įmeskite citrinos žievę ir supilkite vanilę, ir kaitinkite 4 minutes, kol sirupas šiek tiek sutirštės. Iškimkite citrinos žievę (ir vanilės ankštį, jei naudojate), ir palikite pilnai atvėsti. 

Sumaišykite dubenyje 1/2 stiklinės pieno su krakmolu, tada sudėkite kiaušinio trynius ir suplakite iki vientisos masės. Supilkite likusį pieną ir grietinėlę bei cukraus sirupą ir viską gerai išmaišykite. Užkaiskite šią masę ir kaitinkite ant vidutinės ugnies, nuolatos maišydami. Kaitinkite apie 6 minutes, arba tol, kol masė labai sutirštės, taps kremu. Palikite pilnai atvėsti. 

Įkaitinkite orkaitę iki 230-240C. Keksiukams skirtos kepimo skardos ertmes ištepkite trupučiu tirpinto sviesto. 

Kiekvieną sluoksniuotos tešlos plokštelę susukite į trumpą „cigarą”, tada supjaustykite jį į 3 dalis, kad gautumėte maždaug 2.5 cm tešlos gabalėlius. Pasivilgę abu nykščius šaltame vandenyje spauskite sytatmenai pasiatyto gabalėlio centrą, tuo pat metu praplėsdami jį ir įtalpindami į paruoštą ertmę kepimo skardoje taip, kad gautumėte tešlos „dubenėlį”. Nesistenkite tobulai išlyginti kraštų (tą padaryti galėtumėte ir iškočioję tešlos apskritimą kočėlu, bet kočėlas čia tikrai nereilaingas, nes sugadinsite susuktą tešlos spiralę apačioje:)). Šio tešlos „dubenėlio”ertmę pirpildykite iki viršaus paruoštu kremu. 

Keplkite apie 18-20 minučių, arba kol tešla išsipūs, o visas viršus (kremas) gerai apkeps, karamelizuojasis. Nepergyvenikte, jei kremo viršus šiek tiek apdegs – būtent tokie Portugalijoje tikrieji Nata pyragėliai!

Patiekite šiltus (o ant rytojaus trumpam įkiškite į įkaitusią orkaitę ir atšviežinkite, kad vėl būtų šilti ir traškūs), pabarstę cinamonu.