Kas man buvo netikėta, bet be proto žavu Australijoje, – tai pačių įvairiausių klubų kultūra. Žmonės buriasi į klubus bet kokiame amžiuje, turėdami bet kokius pomėgius, profesijas ir interesus, čia reikia ypatingai norėti su niekuo nebendrauti ir nesisocializuotis, kad nebūtum bent 3-4 klubų narys ir neturėtum progų susitikti su bičiuliais ir bendraminčiais. Dažnas toks klubas gyvuoja ne vieną dešimtmetį, keičiasi kartos, keičiasi nariai, bet lieka istorija ir idėjos ir labai preciziškas bei pagarbus taisyklių laikymasis. Apie taisykles Australijoje aš galėčiau parašyti paklodes. Čia nėra srities, nėra žingsnio, veiklos ar bet kokio gyvenimiško niuanso, kuriam nebūtų sukurtos (ir paviešintos) taisyklės. Australai tiesiog yra taisyklių visuomenė, o kai visi tų visiems žinomų taisyklių laikosi, tai kažkaip visai paprasta čia gyventi. Žinoma, jums apie tai kalba taisyklių fanė, tačiau jei apie taisykles paklaustumėte taisyklių nemgėstančio mano vyro, jis jums pateiktų visiškai priešingą nuomonę 🙂 

Taigi, kiekvienas klubas turi savo įsikūrimo istoriją ir savo konstituciją (taisyklių rinkinį). Dažniausiai klubai yra privačios organizacijos su legaliai veikiančia (renkama, skiriama) valdymo struktūra, dažnai net ir valdomu turtu, kasmet tvirtinamais biudžetais ir ataskaitomis… Dažnas klubas veikia savanoriškos veiklos principu – vieneriems metams išrenkama klubo valdyba, kuri rūpinasi visa veikla, programa ir kitais dalykais. Pavyzdžiui, aš priklausau net keliems klubams – diplomatų sutuoktinių klubui, tarptautiniam moterų klubui, Commonwealth klubui, turiu „garbės narystę“ Sidnėjaus, Melburno ir Kanberos lietuvių klubuose, jei tik turėčiau daugiau laiko, prisijungčiau prie dar viso ilgo sąrašo klubų – nuo sportinių iki meninių pakraipų. Į klubus Australijoje vienijasi, pvz., gatvelės kaimynai (taip, kas mėnesį randu į savo pašto dėžutę įmestą smulkią ataskaitą atliktų klubo valdybos darbų, su kokiais miesto vadovais susitiko, ką aptarė (pvz., kad reikia daugiau šiukšlių dėžių pastatyti, arba kad taksi aikštelę perkeltį 5 metrais toliau ir tas parkingo vietas atiduoti sustojantiems apsipirkti… labai žemiški, paprasti ūkiški klausimai:)), mane informuoja kokie numatomi pasikeitimai ar įvykiai (štai kitą mėnesį vienoje gretimų gatvelių vyks specialiųjų gelbėjimo tarnybų pratybos, tad nuo valandos x iki valandos y tam tikrą dieną reiktų neišsigąsti pamačius kelias greitąsias ar gaisrines…). Ypatingai populiarūs čia vaikščiojimo klubai („pirmadienio pasivaikščiojimo klubas“, „šiaurinių lazdų klubas“, „intensyvaus ėjimo penktadienio klubas“ ir kt), dviračių būreliai (pagal sportinę formą, pagal važiuojamus atstumus, pagal dviračių tipus), kur po geros treniruotės sustojama puodeliui kavos ir pabendravimui, galerijų lankymo klubai, kur savanoriai ekskursijų vadovai pasakoja apie meno pardodas ir kitus įdomius renginius (beje, Kanberoje visi muziejai nemokami). Vien mano moterų klube yra daugiau nei 300 narių, kas mėnesį visas šitas pulkas susirenka kavos puodeliui su visai įdomia programa (paskaita, koncertu ar kokiu kitokiu renginiu), o tarp tų bendrų susitikimų veikia apie 40 būrelių – nuo knygų skaitymo iki bridžo, nuo lauko teniso iki hiking’o, nuo filmų peržiūrų iki turistavimo, pokalbių užsienio kalba (prancūzų, ispanų) ar grojimo ukulelėmis … Pagal konstituciją kiekviena narė privalo lankyti bent du būrelius, ir kasmet, pageidautina, vis kitokius. Tokiu būdu susipažįsti su daugiau žmonių, kažko išmoksti, prisidedi prie sėkmingos būrelių veiklos (viskas čia daroma savanoriavimo principu). 

Turbūt galvojate, prie ko gi aš čia dabar lenkiu su tais klubais? Ogi prie tokios paprastutės istorijos, kurios dėka atsitiktinai tapau vieno visiškai neoficialaus „klubo“ dalimi. Kai mes keliaujame iš Kanberos į Melburną (o keliaujame mažiausiai kartą per mėnesį), mano vyras turi kalnus savo darbinių susitikimų, o aš tuo metu susigalvoju sau pačių įvairiausių veklų, per kurias neturiu dažnai laiko net atsikvėpti. Kiekvienąkart mano vyras susitinka su tokių džentelmenų kompanija, kurie tam tikrą savaitės dieną vienoje ir toje pačioje vietoje jau ne vieną dešimtmetį pasimato papietauti ir aptarti susiklosčiusios politinės situacijos. Kadangi vienas tokių susitikimų prieš keletą mėnesių vyko likus kelioms valandoms iki mūsų skrydžio į Kanberą, mudviems pakeliuj į oro uostą, mano vyrui nebuvo kur palikti manęs (čia kaip vaikų darželyje, kai vaikų nebūna kur palikti:)), ir tokiu būdu aš atsidūriau prie tų džentelmenų politologų stalo. Ir čia gimė tikrų tikriausia tradicija, galima sakyti net naujas „klubas“: kaskart išskrendant iš Melburno mes važiuojam susitikti su tais pačiais „klubo“ nariais į tą pačią vietą pietums. Ta vieta – tai vienas seniausių visame Melburne itališkų restoranų, kurį iki šios dienos valdo vienos ir tos pačios šeimos palikuonys. Ir tas restoranas, nepaisant visiškai neišvaizdaus jo interjero ar kokios įspūdingos lokacijos, visuomet pilnutėlis. Toks pilnutėlis, kad net ir savaitės dienos pietų staliuką būtina rezervuoti iš anksto, antraip liksi nevalgęs. Restorano savininkas, kuris visada pats aptarnauja svečius, su svečiais kalbasi tik itališkai (tai kas, kad aš nei bū nei mė itališkai, bet man labai patinka, kai jis čiauška šita gražiausia pasaulyje kalba), ir jo virtuvėje gaminami tik itališki patiekalai. Todėl kaskart išvažiuoju iš Melburno nusiteikusi itališkai, sukirtusi kokį nors fainą nesudėtingą dienos patiekalą (kurio pavadinimą, savaime suprantama, esu priversta išmokti italų kalba:)), ir užsidegusi tokį pat pasigaminti namuose:) 

Ši pasta a la melanzane, arba tiesiog pasta alla norma yra vienas tų Melburne neseniai valgytų  patiekalų – tai paprastutė vegetariška pomidorų ir baklažanų pasta. Pasigaminti ją užtruksite maksimum pusvalandį, o jei nepatingėsite padažo pasiruošti daugiau, būsite išsprendę vakarienės klausimą net kelioms dienoms į priekį! Labai subalansuotas patiekalas vasarai. 

Pasta alla norma
Pasta su pomidorais ir baklažanais
Pasta melanzana
Itališka vegetariška pasta – mėgstamiausias vasaros sezono pietų patiekalas
Print Recipe
Pasta alla norma
Itališa pomidorų pasta su baklažanais
Virtuvė Italian
Raktažodis baklažanai, pasta
Porcijos
porc
Ingredientai
Virtuvė Italian
Raktažodis baklažanai, pasta
Porcijos
porc
Ingredientai
Procesas
  1. Gilioje keptuvėje įkaitinkite gerą šlaką aliejaus (3-4 šaukštus). Suberkite baklažano gabalėlius ir kepinkite, vis pamaišydami, apie 15 minučių, kol baklažanai suminkštės ir mažumėlę apskrus. Galite kepant įpilti dar aliejaus, tačiau prisiminkite, kad kiek jo bepiltumėt, baklažanai visą sugers, tad nepersistenkite, antraip padažas bus pernelyg riebus.
  2. Suberkite į keptuvę česnakus, įberkite čili pipirų dribsnius ir dar minutę pakepinkite. Įpilkite balzamiko actą, supilkite pomidorus kartu su sultimis, įberkite cukraus, druskos, pipirų, patrinkite pomidorus mentele ar mediniu šaukštu, ir palikite troškintis geras 15 minučių, arba kol baklažanai taps visiškai minkšti. Jei matote, kad padažas tirštėja labiau nei norėtųsi, įpilkite vandens (arba geriausia - vandens, kuriame verda pasta).
  3. Atskirame puode išvirkite pastą pagal pakelio instrukcijas, iki al dente konsistencijos. Nupilkite vandenį, bet pasilikite apie puodelį pastos vandens padažui praskiesti.
  4. Bebaigiant virti padažui suberkite susmulkintus bazilikus (kelis lapelius pasilikite patiekimui), patikrinkite ar netrūksta sūrumo, saldumo. Praskieskite padažą iki norimos konsistencijos su atidėtu pastos vandeniu. Sumaišykite virtą pastą su padažu, sudėkite į lėkštes, pabarstykite tarkuotu parmezano sūriu ir baziliko lapeliais. Patiekite iškart.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.