Pakeliui į Aziją

Jaučiuosi, tarsi būčiau užsikonservavusi žiemoj. Psichologinėj žiemoj, jokiu būdu ne tikroj:) Ir nors už lango šviečia saulė, nors oras šiltas ir malonus, jaučiuosi tarsi man reiktų kažkokio stipraus impulso, kad pagaliau pradėčiau gyventi pavasariu! 🙂 Manau, kad tokiu impulsu taps mūsų kelionė į mylimą Aziją, į Birmą.

Pasiruošimas kelionei man tiek pat pakilus, nei pati kelionė. Knygų vartymas, skaitymas, domėjimasis, viešbučių rinkimas, maršruto sudarymas – tai ištisos valandos gerų emocijų priešais kompiuterio ekraną. Į tokias keliones mėgstu keliauti be didelių įsipareigojimų, tačiau mano vyras, būdamas kurkas didesnis pedantas nei aš, neramiai miega, kol nežino, kuriame viešbutyje tą ar kitą kovo dieną jis miegos Myanmare:) Neseniai varčiau vieno kelionių blog’erio pasakojimus apie jo klaidžiojimus po įvairiausius Žemės kontinentus, ir toks man savas pasirodė jo suvokimas. Tas vaikinas, išsiruošęs į pirmąją savo trijų mėnesių kelionę po Artimuosius Rytus, susidarė smulkų kelionės planą, kuris užėmė net 38 puslapius!! Būdamas labai savimi patenkintas, kad nudirbo tokį sunkų darbą, po kelionės jis dievagojosi, kad niekada daugiau nedarys tokios klaidos. Pasak keliautojo (ir jam aš labai pritariu), kai savo kelionę įspraudi į tikslų maršrutą su dešimtimis lankytinų vietų, su tiksliu grafiku kada ir kur turi būti, su viešbučių rezervacijomis ir lėktuvų bilietais vidiniams skrydžiams, prarandi tą spontaniškumo džiaugsmą, kuris aplanko beveik kiekvienoje kelionėje. Vietoj to, kad džiaugtumeisi kiekviena minute laisvės ir poilsio, esi įspraustas į tokius griežtus rėmus, kad jauti pareigą „atidirbti” viską, ką esi suplanavęs. Būtent todėl keliaudama aš NIEKADA nesinaudoju jokiais iš anksto kažkieno kito (agentūros – apsaugok Viešpatie!!) sudarytais kelionės maršrutais, ar keliauju su visu autobusu kitų žmonių, paskui kuriuos būčiau priversta lakstyti iš vieno objekto į kitą…  Atvirkščiai – maksimaliai vengiu lankytinų turistinių vietų, ir stengiuosi nusitrenkti ten, kur netavažiuoja nei vienas turistinis autobusas.  Man įdomiausia keliauti dviese, ir, atsisėdus po kokia palme po pusryčių, nuspręsti kasdien ką noriu daryti toliau. Todėl galutinis mūsų su vyru kelionės maršrutas gims kažkur ore, kai jau lėktuvas iš Tel Avivo pakils P. Korėjos link. Juk turėsime ištisas 10 valandų iki Seulo, o paskui dar 6 skrisim į Yangoną – Myanmaro sostinę.

Panašu, kad nuotykių ištroškę keliautojai iš viso pasaulio skuba kuo greičiau aplankyti Myanmarą, kol šis dar netapo antru Tailandu… Juk Birma vos prieš metus pilnai išlaisvėjo nuo karinės huntos, valdžiusios šalį savitais metodais, tad viskas ten kol kas autentiška, nenublizginta, nepagražinta. Įskaitant, žinoma, kainas. Vidutinės klasės viešbučiai Birmoje kainuoja ne daugiau nei 30USD (kai tuo tarpu Tel Avive normalesnio viešbučio, kuriame galėtum tikėtis nepamatyti tarakonų, nė neverta pradėti ieškoti be visų 150USD). Maistas taip pat pigus, ir, tikiuosi, skanus. Jau nužiūrėjau kelias Cooking Schools – neketinu praleisti progos išmokti Birmos patiekalų gaminimo. Juk Birmos kulinarijoje susiplakę Tailando ir Indijos virtuvės – ar gali kas nors būti labiau tobula???:) Kuomet Tel Avive esančioje Birmos ambasadoje tvarkėmės vizas kelionei, su Ambasadoriumi išsikalbėjome, kad mėgstu gaminti, ir ypač mėgstu Azijos virtuvę. Tad šis, nieko nelaukęs, paskambino į Birmą savo sūnui, ir prisakė nupirkti man Birmos kulinarinę knygą!:) Vakar sulaukėm skambučio iš Birmos ambasados, kad knyga jau laukia manęs Jangone:) Na ir kaip gi nebūti excited???

Na, o paskutinės dienos prieš kelionę tarsi buvo suplanuotos iš anksto: vakar Kinijos ambasada pakvietė į triukšmingą Kinų Naujų Metų šventę su šokiais, dainom, kaukėm ir net virtuvės šefais, specialiai atvykusiais iš Sičiuano valstijos pagaminti ypatingų patiekalų. Viskas buvo tikrai labai super, bet jau Sičiuano maisto negalėjo valgyti net mano vyras, kuris prie aštrumų labai jau pripratęs:) Vienas jautienos patiekalas, kai priėjau arčiau, buvo pagamintas vien iš aitriųjų pipirų! Taip, jis buvo pagardintas jautiena:) Visi svečiai, paragavę šio užkandžio, braukė prakaitą nuo kaktos, ir čiaudėjo, nesitikėję tokios čili pipirų dozės:)

Tuo tarpu mano pagaminta šios dienos vakarienė buvo taip pat savotiška įžanga į mūsų kelionę į Aziją. Stir Fry su tofu, daržovėmis ir makaronais – pats geriausias būdas sunaudoti visus šaldytuve esančius likučius:)

Dabar šaldytuvas jau tuščias. Galima griebti lagaminus ir mėgautis atosotogomis. Iki pasimatymo kovo vidury!