Žiemą būna toks metas, kai visoms šventėms pasibaigus daug žmonių išdumia vasaros paieškoti į šiltus kraštus. Feisbuke tik šmėsčioja nuotraukos iš saulėtos Azijos ir Pietų Amerikos, ir mane tiesiog ima pasiutimas, kad skirtingai nei kitais praėjusiais metais, šiemet taip ir nesusiplanavau jokios kelionės žiemą ten, kur šilta… Po mėnesį trukusios kelionės po Afiką praeitą rugsėjį visas mano grafikas susimaišė, nes vasarą (ir ankstyvą rudenį) man smagu ir Lietuvoje, o visos iki tol buvę kelionės pusiaujo link vykdavo tik žiemą.
Tad kitiems metams jau planai yra:) Apie juos dar bus laiko ir galimybių papasakoti. O tuo tarpu, kol fiziškai esu Lietuvoje, bet širdimi – ten kur vasara ir saulė, bent ant stalo pasistengiu, kad būtų mano mėgstamiausių kulinarine prasme šalių patiekalai.
Viena tokių šalių – Tailandas. Su tipiškais kvapais ir skoniais – citrinžole, kokosų pienu, čili pipirais ir kalendromis… Ir laimų sultimis, kurios – neatskiriama tailandietiškų karių dalis.
Šįkart tailandietišką karį gaminau orkaitėje. Be galo patogu, kadangi vakarienę pašaunat prieš pusantros valandos iki sėdant prie stalo, ir galite veikti ką tik panorėję. Nosį, žinoma, maloniai kutena aromatai, sklindantys iš virtuvės, bet tai tik žadina apetitą:)
Šiam kariui naudokite žaliąją arba geltonąją kario pastą (dabar šios pastos paruodamos visuose prekybos centruose, ir svarbiausia, kad jos supakuotos labai patogiose pakuotėse – po 70g. Būtent tiek jums ir prireiks 4 žmonių vakarienei). Kai būsite parduotuvėje, įsimeskite kokosų pieno indelį (400ml), citrinžolės stiebą, žuvų padažo (tikiuosi, žuvų padažas pas jus ir šiaip spintelėje stovi, nes jį verta turėti, jei laiks nuo laiko gaminate azijietiškus patiekalus). Dar jums reiks rudojo cukraus, ryžių patiekimui, ir vištienos. Geriausia – šlaunelių arba blauzdelių, bet tiks ir krūtinėlės (tik odelės nenulupkite, mėsa bus sultingesnė). Ir viskas, jums daugiau nieko nereikia!
- 1 paklelis (70g) geltonojo (arba žaliojo) kario pastos
- 400ml kokosų pieno
- 2 šaukšai žuvų padažo
- 1 šaukštas rudojo cukraus
- 4 lapai kafir laimo
- 1 stiebas citrinžolės
- Apie 1 kg vištienos gabaliukų (su kaulais)
- Druskos, pipirų
- Laimo sulčių
- Patiekimui - ryžių, šviežių kalendrų, čili pipirų
- Įkaitinkite orkaitę iki 180C.
- Kepimo skardoje supilkite curry pastą, kokosų pieną, žuvies padažą, suberkite cukrų, laimo lapus, citrinžolę (ją lengvai sutraiškykite, kad geriau išeitų skonis). Viską, gerai išmaišykite. Vištieną pabarstykite trupučiu druskos ir pipirų ir išdėliokite į kepimo indą, sumerkdami į padažą. Uždenkite aliuminio folija ir pašaukite į orkaitę 1 valandai.
- Nuimkite aliuminio foliją, padidinkite orkaitės temperatūrą iki 200C, kepkite karį dar 40 minučių, kol vištiena paskrus ir bus visiškai minkšta viduje.
- Išimkite iš orkaitės, pažlakstykite laimo sultimis.
- Patiekite su virtais ryžiais, pabarstę kalendros lapeliais ir čili pipirais, jei pageidaujate.
Rasa, kaip faina, kad patiko!!
Nida, nuostabus karis! Paprastas ir lengvas tingiam karantininiam sekmadieniui!
Žalią išbandę. Dar pastos lyg užsilikę šaldytuve. O geltonąjį reiks būtinai prachekint. Ačiū!
Taip, Mariau, labai panašus!! Geltonasis, raudonasis ir žaliasis karis turi labai subtilius skirtumus, tad bet kuris po teisybei tiks. Išmėginkit, jei turit galimybę būtinai ir žalią – neseniai ruošiau vaišes svečiams, tai iš kokių 6 patiekalų šis buvo pripažintas skaniausiu. Žalias gal aštresnis nei geltonas. Bet labai skanu, tikrai!!
Tiesa pasakius niekada neteko ragauti geltonojo thai kario, bet atrodo žiauriai skaniai. Ar skonis panašus į šitą?: http://maistokeliones.lt/tailandietiskas-karis-raudonas/
Ačiū, Dovile!!! Labai naudinga info. Kaip tik susidarinėju sąrašą spektaklių, kuriuos šiemet noriu pamatyti!!:)
Dėl teatro, tai Varno „Pabaigos ugnis” Jaunimo teatre yra kokių 5 metų pats didžiausias nusivylimas. Net Statkevičiaus kostiumai nei kiek nepagelbėjo. O Kaune gyvendama labai mėgau Varno spektaklius. Koršunovą esu mačius beveik visą, bet antrą kartą nei vieno spektaklio nebežiūrėčiau. Įspūdis visada lieka stiprus, bet labai slegiantis. O dabar labiausiai patinka Yanos Ross režisuoti spektakliai.
Išties, Irena. Negaliu to spektaklio pamiršti iki šiol. Todėl neatmetu nuėjimo antrąkart, taip kaip jūs padarėt:) Penkerius metus nebuvus Lietuvoje reikia atsigriebti su kultūra, kurią praleidom:) Tad jau turiu planą ką noriu pamatyti. Gal kokių rekomendacijų turite (ypač teatro srityje), nes repertuarai platūs… 😉
Ačiū, Nida, kad pasidalijot savo įspūdžiu ir džiaugiuosi tokiu spektaklio įvertinimu.:)
Aš žiūrėjau jau antrą kartą, tai sugebėjai pamatyi tai, ko pirmą kartą neįžvelgiau. Dar kas spektakį nepaprastai papuošė, tai skambanti gyva muzika. S. Prūsaitis ir jo grupė pridėjo daug jausmo vykstančiam veiksmui scenoje. Žudžiu „išvarymas” į teatrą tikrai buvo to vertas :)Gražiausių atradimų virtuvės ir scenos mene.
Labai džiaugiuosi, Irena!!:) „Išvarymas”?… Pradžioj, kokias dvi valandas nesupratau kur papuoliau. Norėjosi eiti lauk. Mano vyras taip ir padarė. Bene vienintelis iš visos salės. Aš likau. Nesigailiu nė minutės. Likau labai paveikta, tai buvo vienas stipriausių (jei ne pats stipriausias) spektaklių, mano kada nors matytų. Pabaigoje supratau, kad mielai dar 6 valandas būčiau pasėdejusi. Unikali vaidyba, lenkiu galvą prieš jaunus aktorius. Koršunovas ir vėl sugebėjo nustebinti (ir šokiruoti, savaime suprantama:)). O jums?
Skanu, puiku, kaip visada. Valgėm gimtadienio proga. Džiaukimės lietuviška žiema, kurios ir buvo tik potą savaičių.
Bet, noriu pakalusti, kaip „Išvarymas” ?
Juste – 10-kas už pastabumą:)) Ne, troškinau ne šiame inde, tik perdėjau fotografavimui:) Tokių visokių indų iš įvairių pasaulio kampų esu prisivežusi fotosesijoms:)) Manau, kad atlaikytų tos rankenos, nes jis tikrai ne žaislinis, ir ne dekoracijoms, o naudojimui skirtas:) Tik nebandžiau niekada…:)
O man tai labai akį patraukė indas jūsų 🙂 Jau toks gražus 🙂 Sakykit, ar jame ir troškinot orkaitėj (nes medinės rankenos)?
Giedre, citrinžolės (šviežios) ieškokite šalia šviežių prieskoninių daržovių, šaldytuvuose (ten kur supakuotos šviežios kalendros, petražolės, krapai). Citrinžolės didžiuosiuose prekybcentriuose (Maxima, Rimi) būna supakuotos dažniausiai po vieną stiebą, tradicinėse plastiko pailgose dėžutėse. Aš kartais nusiperku daugiau citrinžolių ir užšaldau. Vietos beveik neužima, ir visuomet po ranka. Tuo tarpu dėl laimo lapų nevarkite, nes jų aptikti tikrai sunku (kai rasit – pirkit šviežius arba džiovintus, ir laikykite šaldiklyje). Jie skoniui turi mažiau įtakos nei citrinžolė
Nesu pastebejus siu ingridientu, kur juos pirkt (laimo lapus, citrinžolę)?
Odeta, tailandietiškiems kariams pasta – būtina. Arba ją reikia pirkti, arba patiems gaminti:) Bet kadangi pas mus negausi keletos šaknų, kurios įeina į kiekvieno kario sudėtį, tai geriausia nusipirkti jau padarytos kario pastos. Būtent tailandietiškos. Anksčiau aš kario pastą pirkdavau tokiuose dideliuose indeliuose – jos gal pusė kilogramo būdavo. Dar nebuvo, kad visą išnaudočiau, dažniausiai didesnę dalį išmesdavau, nes užsistovėdavo pradaryta šaldytuve. O šią pirkau Rimi, egzotikos skyriuje, ir svarbiausia, kad pasta įpakuota vienkartinėmis porcijomis, tiek kiek reikia. Gaila, išmečiau pakelį, atsiųsčiau nuotrauką. Jis popierinis spalvingas, plokščias, o viduj – maišelis su kari pasta. Nepastebėti neįmanoma.
Kaip tik vakar panasu kari ir mes gaminome 🙂 Super skonis:) Tik be kario pastos. O kur Tu ja perki?