Turiu savo turguje dvi vietas, kuriose perku žuvį. Vienoje – paprasta jūros žuvis, o ją parduodantis bulgariško kraujo turintis žydas patapo geru mano draugu. Eidama apsipirkti prasuku pro jo parduotuvėlę, išsirenku žuvį, pasakau kaip man ją paruošti (išpjauti file, kepsniukus, ar išdarinėti taip, kad tiktų kepimui visa, o gal „atskleisti” išdarinėtą žuvį kaip kokią knygą, kad tiktų skrudinti kepsninėje), ir kol apsiperku visus savo vaisius ir daržoves, mano paruoštos žuvys jau laukia manęs gražiai supakuotos ir padėtos į šaldytuvą, kad beklaidžiojant turguje per karštį joms nieko neatsitiktų. Eidama namo ir vėl prasuku pro savo draugą „bulgarą”, persimetu su juo vienu kitu žodžiu, ir keliauju laiminga namo. Yra dar viena vieta, kurioje paprastai perku jūros gėrybes. Tai dviejų brolių (niekad neklausiau, ar jie broliai, bet kažkodėl man atrodo, kad jie iš vienos šeimos:)) parduotuvėlė – ar tiesiog prekystalis su šaldytuvais- kurioje visuomet pilna krabų, įvairių dydžių krevečių, šviežių kalmarų ir visokių mažyčių Viduržemio jūros žuvelių… Kadangi aš jų pastovi klientė, tai galiu taip pat išsirinkti prekes ne iš saulėje kepinamo „prekystalio”, bet iš užkulisinių šaldytuvų, tad niekuomet nebūna baisu, kad parsinešiu jau pastovėjusius produktus.

Vienąkart kiūtinu sau turgaus link, ogi mano draugai broliai žuvininkai kviečia mane artyn, ir sakosi, kad kažką turi „specialiai man”:) Prieinu arčiau, o jie iš šaldiklio ištraukia gražų storą raudoną omarą!:) Vos neatsisėdau ten pat, turguje ant žemės! Na tikrai nesitikėjau tokios prabangos… Beje, nelabai ir įsivaizdavau ką gi su šiuo žvėrim galima nuveikti. Bet kai paklausiau kainos, o ji pasirodė dar mažesnė nei kad moku už didžiausias (ir brangiausias, aišku) krevetes, tai kažkaip net nepajutau, kaip tas omaras ėmė ir atsidūrė mano krepšy!…

Parsinešu aš jį namo, ir negaliu atsižiūrėt – koks jis man gražus! Tada imu vartyti visus informacijos šaltinius, kad nuspręsti ką gi man su juo daryti, su kuo pateikti, kaip ruošti, kaip valgyti… Pasirodo, omarus būtina pirkti dar gyvus – antraip rizikuojate sukrimsti pasenusį ir smarkiai apsinuodyti skrandį. Jei nėra galimybės pirkti gyvo omaro, tada jau reikia rinktis šaldytą, kadangi omarus gaudančiuose laivuose įrengti „fabrikėliai”, o tuose fabrikėliauose tik ką ištrauktus gražuolius negailestingai kiša į verdantį vandenį, ir iškart užšaldo. Štai todėl maniškis – raudonas, kas reiškia, kad jis jau virtas. Jei būrų gyvas, būtų tamsiai pilkas, ir dar su užklijuotom žnyplėm, kad netyčia nepagriebtų už piršto:) Beje, atkeliauja šie omarai į Izraelį iš už Atlanto…

Toliau jau visiškas išganymas pasirodė mano Žuvies biblija. Ech, koks gėris, kai nusiperki kokį nors dar nepažintą žvėrį, o ten viskas surašyta, su nuotraukomis, kaip jį išdarinėt, kaip paruošt, su kuo pateikt, kaip valgyt… Tad pridėjusi savo improvizacijų ir besilaikydama knygoje surašytų patarimų, paruošiau išties karališką vakarienę… Ta vakarienė mums abiems su vyru kainavo maždaug 30% padoraus Tel Avivo restorano vakarienės sąskaitos…

Todėl šiame įraše dalinuosi reikalinga informacija, jei kada nors sugalvosite patys ruošti omarą. Omarą galima virti visą, savo kiaute, arba kepti (geriausia – griliuje), prapjautą perpus per centrinę nugaros liniją. Atvėsintą gyvą omarą reiktų virti 10-12 minučių kiekvieną 500g. svorio. Jei nusipirksite jau išvirtą užšaldytą omarą, jį reikės tik „pašildyti” verdančiame vandenyje keletą minučių.

Omaras tradiciškai valgomas su lydytu sviestu, mirkant baltą jo mėsytę, išimtą iš uodegos ir iš žnyplių. Mano Žuvies biblija teigia, kad omaras dera su parmezanu, peletrūnu, petražolėmis, paprika ir baltuoju vynu.

Vartydama interneto įrašus ir šefų patarimus kaip geriausia pateikti omarą, radau, kad rekomenduojama jį derinti su saldžiais šviežiais kukurūzais ir su šparagais.

Kadangi aš nebuvau tikra, kokiu būdu prieš užšaldant buvo paruoštas mano omaras (ar jis buvo išvirtas prieskoniais pagardiname sultinyje? kokio sūrumo?), tai nutariau jį pašildyti jau prapjautą pusiau, su šiek tiek skysčio (vandens), pagardinto keliais citrinos gabalėliais, trupučiu druskos, pipirų, lapeliu šviežio lauro. Indą uždengiau aliuminio folija, kad iš skysčio susidarę garai tinkamai pašildytų visą omarą. Tikrai gavosi puikus rezultatas!

Garnyrui pagaminau plonai supjaustytas morkas, patroškintas truputyje sviesto ant nedidelės ugnies, pagardintas trupučiu cukraus, druskos, pipirų, ir trupučiu orkaitėje keptų ir balzamiko acte marinuotų raudonųjų paprikų ir šviežiomis kapotomis petražolėmis. Taip pat prie šios kombinacijos, mano nuomone, puikiai tiko ir garuose išvirti švieži brokoliai. Jų niekuo negardinau, tuo tarpu valgydami brokolius mirkėme į tą patį lydytą sviestą.

Didžiausias galvosūkis buvo su kokia duona geriausia derėtų omaras. Nutariau pati iškepti kelis individualius batonėlius. Turint nedaug laiko – tai puiki idėja „kilstelėti” visą vakarienę į žymiai aukštesnį lygį:) Vos keli ingredientai – o rezultatas maloniai nustebins net jus pačius! Receptas – žemiau.

Galiu pasakyti, kad jei ir kitąsyk „netyčia” mano krepšy atsidurs koks omaras, daugiau nieko šioje pateikimo kompelktacijoje nekeisiu:)

Batonėliai (4-6 asm.)

Tešlos „raugui”:

1 pakelis (2.5 šaukštelio) sausų mielių

1.5 puodelio vandens (šilto, bet ne karšto – maždaug 40C)

1 šaukštelis cukraus

2 puodeliai (315g) kvietinių miltų

Tešlai:

2 puodeliai (315g) kvietinių miltų

1.5 šaukštelio birios druskos

1/4 puodelio (40g) kukurūzų miltų

Pasigaminame „raugą”: mieles sumaišome su cukrumi, palaukiame kol ištirps. Sumaišome su 4-5 šaukštais šilto vandens ir 2 šaukštais miltų. Laikome šiltai, kol visa ši masė ims putoti. Sumaišome visus likusius ingredientus, skirtus „raugui”. Paliekame, kad suputotų. Šioje stadijoje tešlą galime padėti į šaldytuvą visai nakčiai, o ryte išimti, palikti kambario temeratūroje, kad tešla pradėtų kilti (mažiausiai valandai).

Paruoštą raugą supilame į didelį indą, suberiame druską ir likusius miltus, ir minkome, kol tešla tampa elastinga. Suformuojame gumulą, patepame lengvai aliejumi, ir uždengtą maistine plėvele indą pastatome šiltai, kad tešla pakiltų, jos kiekis taptų dvigubas.

Išimame tešlą ant darbinio paviršiaus, suminkome, padaliname į 3 dalis (jei kepsime didelius ilgus „prancūziškus” batonus, arba į 5-6 gabaliukus, jei kepsime mažas individualias porcijas). Iš kiekvieno gabaliuko suformuojame pailgą batonėlį.

Kepimo skardą pabarstome kukurūzų miltais. Ant jų guldome paruoštus batonėlius, palikdami tarpus tarp jų. Uždengiame virtuviniu rankšluosčiu ir laikome šiltai, kol tešla pakyla (apie pusvalandį).

Orkaitę įkaitiname iki 260C. Pjūkliniu peiliu įpjauname kiekvieno batonėlio viršų keliomis įstrižomis juostomis. Greitai pašlakstme batonėlius vandeniu, ir iškart kišame juos į orkaitės apatinį trečdalį, ir iškart sumažiname orkaitės kaitrą iki 230C. Kepame kol batonėliai tampa geltoni, o jų pagrindas kietas, apie 20-25min. Palaukiame kelias minutes išėmę iš orkaitės, kad batonėliai šiek tiek pravėstų, ir pateikiame šiltus.

Batonėlių recepto šaltinis – Essentials of Baking (Williams-Sonoma).

  1. Nida:

    Labas, Jurga, mano batonų viršus taip pat buvo kietas, traškus. Aišku, juos reikia suvalgyti šviežius, dar tą pačią dieną. Gal kitąkart bandysiu dėti kiek mažiau miltų – pažiūrėsiu kaip pasikeis plutos kietumas.

  2. Jurga:

    Sveiki Nida, kepiau šį prancūzišką batoną, bet labai kietas viršus – pluta gavosi. Ar taip ir turi būti?

  3. Nida:

    Sutinku, Dovile, kad reikia populiarinti žuvies vartojimą, kaip ir apskritai sveiko maisto vartojimą Lietuvoje. Kažkaip man rodos, kad atsiliekame smarkiai šiuo klausimu nuo kaimynų, ypač iš Skandinavijos pusės:) Bet jau, atrodo, vis daugiau ir daugiau info šiuo klausimu, bent jau spaudoj, kuri mane pasiekia…
    O jau kaip priminei tą traškią miltuose apvoliotą šviežią iš ežero ištrauktą iškeptą žuvytę… Iškart mintimis nukeliavau į kaimuką Dzūkijoj, kur mano teta Česė man visuomet turi išsaugojus kokį lynuką ar lydekaitę, kurią, aišku, pati valtele su tinkliuku pagavus būna… O jau skanumas gi tos žuvelės, nė nesulyginamas su čionykštėmis doradomis anei sea bass’ais….

  4. Dovilė:

    Reik daugiau pasiūlos ir populiarint žuvies vartojimą. Man tai labai patinka ir silkės, ir karpis troškintas kartu su bulvėmis, ir paprasta Lietuvos ežerų žuvis apvoliota miltais, padruskinta, papirinta ir iškepta, kai valgant net traška apskrudusi odelė. Praeitą savaitę pavyko skanią užtepėlę pasidaryti iš vakarykštės vakarienės silkės su svogūnais, žolelėm, virtais kiaušiniais ir sumalus blenderiu.
    Ir vis skaitau ir skaitau Odetos komentarą. Nežmoniška;-))

  5. Nida:

    Būtent. Todėl ir nevartojam jos, tos žuvies antrarūšės ar trečiarūšės. O normalios, šviežios nėra, arba yra, tik už kosminę kainą… Kaip iš to uždaro rato ištrūkti?…

  6. Dovilė:

    Taip, Nida, tu teisi. Bet kažkaip ir nesinori pirkti iš prekybcentrio žuvies, kur 40 proc. ledas arba „šviežią” lašišą neaišku ant kokių antibiotikų užaugintą.

  7. Nida:

    Dovile, gerą tu čia klausimą iškėlei apie tuos statistinius duomenis. Esu tikra, kad meškeryte vyro ištraukta iš ežero žuvis čia neįskaičiuota! Tik kažin ar ji statistiškai labai pakeistų bendrą vaizdą… Tas juk tiesa, kad bendrąja prasme LT žuvies tikrai mažai valgom, o ir tą priversti vien šaldytą ar ne pirmos kategotijos vartoti… Jei karpiai, lašišos (įskaitant lašišinius upėtakius) ir visos šaldytos skorpionžuvės nedomina, tai nedidelis pasirinkimas telieka. O kaime išvis kas su žuvim terliojasi (na išskyrus tą sužvejotą)…

  8. Nida:

    Odeta, tai tu čia tiek daug jau su omarais prisidraugavus??:) Aš pamenu savo pirmąjį omarą valgytą Malaizijoj. Žinai, pagalvojau, kad aš gal jau rojuj, ne žemėj:) Nes jau toookio skanumo jis buvo, minkštutis, šviežias. Šitas toks rankose subyrantis nebuvo, matyt dėl to, kad užšaldytas buvo… O su tomis krabų žnyplėmis tai ir mes turėjom nuotykių Amerikoje. Ten gi jos be galo populiarios, ypač Floridoj… Stovi termosas lydyto sviesto, kalnas žnyplių, ir- pirmyn! Kol paskui nenukrenti po stalu (beje, ne nuo vyno, o nuo krabų…:)) Niam niam… patys skaniausi prisiminimai:) Gaila, kad pas mus čia tų žnyplių nėra. Matyt dėl to, kad gi visos šios jūros gėrybės tai ne košer, tad nedaug kas Izraelyje išvis jas valgo! Ech, kad jie žinotų, ką jie praranda….:)

  9. Dovilė:

    Odeta, Nida, baikite čia su tokiais gardumynais.

    Nida, neišsivaizduoju kaip ta statistika suskaičiuojama kiek ten kas ko suvalgo, bet, jei skaičiuojama pagal pardavimus, importą ir t.t. tai manau, kad duomenys netikslūs, nes lietuviai tokie žmonės, kad daug ką patys „pasidaro” maistui: daržoves, vaisius patys augina, žuvį patys žvejoja, ėriukus, triušius irgi ūkininkai pardavinėja saviems ir be apskaitos;-). Jei darytų mano šeimos statistiką pagal tai ką perkam, tai gautųsi, kad valgom vien miltus, makaronus, sūrį ir vyną;-)

  10. odeta:

    Nida, seile jau pasieke kelius:))) Pavydas net zaliuoja:))) Dievinu omarus. Pirma karta paragavau Sri Lankoje, sviezia, tik ka istraukta is juros, pakepta ant griliaus su sviestu ir jame pakaitintais cesnakais. Dieviskas skonis. O Kuboje gavome suvulkanizuota, tikraja ta zodzio prasme, tampai tampai kaip koki guminuka. O Pancuzijoje, turgelyje pas savo zuvininkus mes perkame krabu znyples, virtas. Su baltu vynu, uzkanda nereali:))) Prisigyriau as cia, bet kaip noreciau tokios vakarienes as siandien…nes dabar tik kosytemis maitinuosi ir prisiminimais gyva…o Tu dar „erziniesi” su OMARAIS, o dar kai taip skaniai aprasei:)))

  11. Nida:

    Ugne, pritariu, kad krapai turėtų išskirtinai tikti ruošiant oamarą! Net nežinau, kodėl jų nepaminėjo mano knygos autoriai…

  12. Ugnė:

    Esu virusi ruošusi omarą čia Lietuvoje, mano draugo sumedžiotą Norvegijoje 🙂 Viriau labai panašiai tik dar krapų nepagailėjau:)

  13. Nida:

    Skaitytoja, vakarienė iš tiesų gavosi KARALIŠKA. Tokia tiktų ir romantiškam Valentino pasisėdėjimui dviese!:) Bet ne mažiau įdomus gavosi eksperimentas. Džiaugiuosi, kad jis pasisekė!:)

  14. Nida:

    Jurga, sutinku, kad didžiausias gyvenimo šiltuose kraštuose privalumas – tai švieži maisto produktai kiaurus metus. Na, nors šis omaras atkeliavo užšaldytas iš kito pasaulio krašto, bet visvien – bent jau atkeliavo!:) Šiandien perskaičiau įdomų straipsnį apie žvejybą Lietuvoje, ir ypač apie žuvies vartojimą. Lietuviai, pasirodo, vidutiniškai suvartoja 13kg žuvies per metus, kai islandai – net 40kg. Kažin, ar nevartojam todėl, kad neturim, ar neturim todėl, kad nevartojam?…

  15. Skaitytoja:

    Nida, wou! Geris grozis neispasakytas, o jau kaip viska puikiai aprasei! Isivaizduoju, kokia karaliska buvo vakariene!

  16. Jurga:

    Oooo, koks grožis, va dabar tai jau ne baltai pavydžiu – šitoks gėris yra gyventi šiltam klimate, kur gali geros žuvies, jūros gėrybių ir net omaru gauti pirkti… Niam niam tokį gėrį 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *