Praeitą savaitę teko dalyvauti tikrai įspūdingame renginyje – geriausių Australijos vynų apdovanojimų skelbimo šventėje. Vyno pramonė Australijoje tiesiog sproginėja per siūles, čia veikia daugiau nei 2000 vyninių, australiškus vynus ragauja ko ne visas pasaulis, tiesa, pastaruoju metu ši rinka susiduria su nemenkais iššūkiais. Prieš keletą metų kinams pritaikius sankcijas, Australijos vyndariams „nuplaukė” kasmetinė daugiau nei 1 milijardo dolerių dydžio rinka… Prarastos pozicijos ir eksporto rinka šiuo metu pamažu atsistatinėja, tačiau paprasti australai kol kas gali mėgautis ko ne labiausiai istorijoje įperkamomis vyno kainomis :).
Geriausių šalies vynų apdovanojimai vyko ištaigingoje salėje, vakarą vedant ir nugalėtojus skelbiant australų mylimam komikui Sam McCool, o trofėjus teikiant Australijos Ministrui Pirmininkui Antony Albanese. Damos buvo išsipusčiusios žemę šluojančiomis vakarinėmis suknelėmis, kai kurie vyrai vilkėjo smokingus, dauguma – idealiai tinkančius juodus kostiumus… Kaip visuomet Australijoje, vakaras vyko tiksliai pagal surašytą programą, nė minutės neuždelsiant pernelyg nuobodžiomis kalbomis, visiems tuo pat metu patiekiant gurmanišką trijų patiekalų vakarienę ir skanaujant aukščiausius įverinimus gavusius vynus. Vakaro vedėjas, tikras komedijos žanro meistras, privertė kvatotis visą salę, o jo aštrūs, tačiau neįžeidžiantys juokeliai buvo nukreipti ne tik į lipančius atisiimti prizus, bet ir Premjerą bei ministrus, dalyvavusius renginyje. Ką australai turi, ir ko man labai pavydu, – tai unikalus sveikas visuotinis humoro jausmas, kuris, viena vertus, betarpiškas ir, atrodo, mažumėlę balansuojantis ant įžūlumo ribos, bet kita vertus, jokiais būdais neįžeidžiantis, nesumenkinantis, nepastatantis kito žmogaus į nepatogią padėtį…
Kas tie 200 svečių, tikrų gurmanų, dalyvavusių didžiausioje šalies vyno šventėje, spindinčių elegancija ir puikiomis manieromis? Neskaičiuojant apie dešimties politikų su antromis pusėmis – tai… paprasti paprasčiausi ūkininkai!! Žmonės, kurie nuo ryto iki vakaro pluša vynuogynuose ir ūkiuose, kurie prižiūri derlių, šveičia ąžuolo statines, filtruoja, maišo, ragauja, pilsto…. Buvo be galo įdomu pažinti būtent tą, ūkiškąją Australijos pusę, su ja sostinėje susiduriame itin retai. Nustebino ne vien tų ūkininkų puikios manieros, mandagumas, elegancija, iškalba (atsiimant trofėjus), bet ir nesvietiškas kuklumas… Nė vienas, atsiėmęs iš Premjero rankų menišką stiklo lėkštę, simbolizuojančią chardonay ar shiraz čempiono titulą, kažkaip puikavosi, šokinėjo, fotografavosi ar kitaip reiškė tikrai pelnytas emocijas: kukliai atrėmę trofėjų į vakarienės stalo koją dar energingiau plojo kitose vyno kategorijose nominuotiems konkurentams. Po pustrečių metų, išgyventų Australijoje, mane vis dar stebina kitokia nei Lietuvoje šventinių renginių stilistika: jokių raudonų kilimų nei fotografų sienelių, salėje nemačiau nė vienos (klikus generuojančios) „etatinės žvaigždės”, nė vieno „influencerio”, nebuvo „žmonių žurnalo” fotografų nei žurnalistų, rytojaus spaudoje aptarinėsiančių damų aprėdų prekinius ženklus ar stiliaus klaidas… Tai buvo šventė vyndariams, vyno žinovams, garsių restoranų somelje (iš vieno tokių pakvietimą į renginį gavome ir mes) ir keliems politikos grandams, besirūpinantiems šios itin svarbios Australijai ūkio šakos klestėjimu.
Grįžau po to renginio pakylėta, sužinojusi labai daug apie senąsias (ir aplankyti vertas) šalies vynines ir vyno regionų skirtumus, apie garsias šeimas, prieš šimtmetį pradėjusias vystyti Australijos vyno pramonę, pasižymėjusi vynus, kurių išskirtinę kokybę įvertino vyno žinovai. Tuojau pat susiplanavome savaitgalinę išvyką į Griffith miestelį (370km nuo mūsų), kuriame esanti vyninė De Bortoli nuskynė geriausio shiraz titulą ir susižėrė dar du vertingus apdovanojimus. Važiuojam pasižvalgyti po regioną, kuriame dominuoja emigrantai iš Italijos, savaime suprantama, verdama geriausia kava, restoranai tiekia išskirtinai itališką maistą. Tai regionas, kuris visoje Australijoje garsėja plytinčiomis derlingomis žemėmis, ko ne visą kontinentą aprūpinančiomis kiaurus metus derančiais šviežiais apelsinais, ir, žinoma, geriausiais vynais 🙂
O prieš išvykstand dalinuosi ir fainu vasarišku receptu iš ūkininkiško repertuaro 🙂 Be kalafijorų man nebūtų vasaros, tai mano mėgstamiausia daržovė. Šįkart kalafijorai virto meksikietiškais traškiais „kotletukais”, kurie buvo puikus vakarienės patiekalas, o rytojaus dieną – dar ir gardus pietų užkandis.
| Pasiruošimas | 20 min |
| Laikas | 15 min |
| Porcijos |
vnt
|
- 500 g kalafijorų (sulaužytų nedideliais žiedkočiais)
- 50 g miltų
- 1 šaukštelis kepimo miltelių
- druskos
- 3 kiaušiniai
- 50 g čederio sūrio (sutarkuoto stambiai)
- 2 šaukštai marinuotų jelapeno pipirų (susmulkintų)
- 2 šaukštai šviežių kalendrų (susmulkintų)
- sauja žalių svogūno laiškų (susmulkintų)
- Alyvuogių aliejaus (kepti)
- ¼ stiklinės graikiško jogurto
- ¼ stiklinės majonezo
- 1,5 šaukšto laimų sulčių
- 1 česnako skiltelė (sutarkuota)
- druskos
Ingredientai
Kotletams
Padažui
|
|
- Kalafijoro žiedkočius sudėkite į garų puodą ir išvirkite garuose apie 15 minučių, arba kol bus minkšti. Palikite šiek tiek atvėsti.
- Kol kalafijorai vėsta, pasigaminkite padažą - sumaišykite visus ingredientus ir pagardinkite druska pagal skonį. Atidėkite į šalį.
- Kalafijorus sudėkite į didelį dubenį ir juos patrinkite šakute - nesistenkite, kad masė būtų vienalytė, kaip tik tegul lieka didesnių gabalėlių, kad jaustųsi tekstūra. Sudėkite miltus, kepimo miltelius, įberkite druskos, supilkite lengvai suplaktus šakute kiaušinius, tarkuotą sūrį, jelapenus, kalendras, svogūnus ir viską sumaišykite šauktšu.
- Kepkite didesnėje keptuvėje, įkaitinę aliejų, suformavę nedidelius kotletukus iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus (apie 2-3 min). Nusausinkite riebalų perteklių ant popierinio rankšluosčio. Patiekite karštus arba kambario temperatūros, su padažu ir laimo skiltelėmis.
Recepto šaltinis - Delicious Australia
Jums taip pat patiks:
