Kad ir kiek keliaučiau po Portugaliją, kaskart ją įsimyliu iš naujo. Ši šalis tikrai turi kažką tokio, kažką nenusakomo. Manęs nė kiek neerzina, veikiau žavi nenugludinti, turistams (ne)pritaikyti šaligatviai, neišdailintų pastatų fasadų kakofonija, portugalų kuklumas ir nuoširdumas (nepaisant perkimštų turistais gatvių didžiuosiuose miestuose), beribiai balto smėlio paplūdimiai, nemokami ir švarūs viešieji tualetai, paprastas, bet visada sąžiningai šviežias maistas, žydras dangus, maloniai vėsinantis vandenyno vėjas, nesibaigiantys nokstančių arba jau sunokusių apelsinų, obuolių, kriaušių, figų ir vynuogių derliai… Kaskart nusileidus lėktuvui Lisabonoje ko ne tekina pasileidžiu pro oro uosto duris, kad pagaliau įkvėpčiau to ypatingo Mano Portugalijos oro ir pasileidusi plaukus nerčiau į naujus nuotykius… (šįkart skubėdama net lėktuve sugebėjau palikti savo mėgiamą sportinį megztinį…)
Į Portugaliją mudu su D atskridom su dviguba misija: viena vertus, pagaliau grįžę iš Australijos galim būti ten, kur vyksta (baiginėjasi) mūsų namo Algarvėje statybos, bet kita vertus, mums abiems taip ir nėra geresnės šalies atostogoms, nei Atlanto vandenyno skalaujama Portugalija… Tik užuot iškart pasukę į pietus link savo (būsimų) namų, šįkart kelias dienas praleidome šalies šiaurėje. Mums be galo pasisekė, kad į svečius pakvietė ir apylinkes aprodė mūsų bičiuliai, gyvenantys senutėliame Coimbra mieste. Nuo ten iki Porto – vos 120 km, o ir aplink sočiai vietų, dėl kurių verta išsukti iš kelio.
Jau patį pirmą rytą, kol kalvose patogiai įsitaisęs senučiukas Coimbra miestas dar snaudė, mes žingsniavom siauromis jo gatvelėmis palei tingiai tekančią Mondego upę, mintyse įsivaizduodami anuomet čia gyvenusių karalių gyvenimą. Coimbros pasididžiavimas – iki šiol veikiantis, 12 amžiuje pastatytas universitetas su milžiniškomis aulomis, koplyčiomis, viena įspūdingiausių pasaulyje biblioteka ir net kalėjimo celėmis nepaklusniems studentams drausminti. Tai miestas, kuriame šiandien gyvena vien studentai, dėstytojai ir medikai, mat būtent čia įsikūrusi didžiausia šalyje ligoninė.
Coimbros senamiestis su karališkais pastatais, vienuolynais ir auksais išdabintomis bažnyčiomis kasdien sulaukia didžiulio srauto turistų, nes miesto lokacija – itin patraukli: kaip tik pakeliuj iš Lisabonos į Porto. Todėl geriausia išsiruošti apžiūrėti istorinių pastatų kuo anksčiau, dar prieš miestelį užplūstant autobusams… Stabtelime gatvės gale esančioje kepyklėlėje, iš kurios šviežių bandelių kvapas sklinda dar prieš auštant. Vietiniai portugalai kas rytą susitinka kavos puodeliui ir saldžiam pusryčiui kavinėse, kai kurie vyrukai dieną pradeda su taure raudono vyno, uoliai trindami vis kito loterijos bilieto lapą, kaskart atsidusdami ir vėl nelaimėję savo milijono…
Coimbros mieste yra ką veikti kad ir savaitę – klaidžioti siaurų gatvių serpentinais, aukštyn ir žemyn leistis stačiais laipteliais ar keliauti į vis kito vienuolyno išdabintas erdves. Tačiau vos išsukus iš miesto ir nuvažiavus 40-60 kilometrų, patenki į vis naują vietą, atveriančią dar daugiau istorijos, gamtos ir gurmaniškų malonumų.
Turbūt daugelis, skaitančių šį mano blog’ą, panašiai kaip ir aš, žavisi gera kokybiška keramika. Tad jei kada lankysitės Portugalijos šiaurėje, nepasigaliėsite išsukę iš pagrindinio kelio ir aplankykę Ilhavo miestelį. Čia 1812 metais prasidėjo bene žymiausio Portugalijoje prekinio ženklo – Vista Alegre istorija. Tais metais vizionierius Jose Ferreira Pinto Basto aukcione įsigijo keletą apšiurusių pastatų ir seną koplyčią ir pateikė prašymą tuometiniam karaliui, kad jam leistų pradėti gaminti keramikos, stiklo ir porceliano gaminius. Karalius sutikimą davė, o po penkerių metų, sužavėtas kuriamais dirbiniais, suteikė naujai įkurtai gamyklai Karališko fabriko titulą. Nuo tada Vista Alegre gamino ir gamina karališkus indus ko ne visoms Europos karališkoms šeimoms, ne vieną kolekciją yra įsigijusi ir Anglijos karalienė Elžbieta. Tris šimtus metų istorijos skaičiuojančio fabriko gaminius perka ir prisiekę kolekcininkai, mat kasmet kolaboruojant su vis kitomis garsenybėmis kuriami ypatingi indų dizainai ir labai riboto kiekio porceliano kūriniai. Vista Alegre prekinį ženklą pastaraisiais metais išpopuliarino Christiano Ronaldo, investavęs nemažai lėšų į šį išties sėkmingą verslą.
Dabar portugališko porceliano ir keramikos gaminių galima nusipirkti didžiuosiuose Portugalijos miestuose veikiančiose stilingose parduotuvėse bei oro uostuose, tačiau vizitas į Ilhavo miestelį tikrai nepamirštamas dėl įspūdingos atrestauruotos (gamyklai priklausančios) bažnyčios, plytinčių parkų ir ilgų lentynų su kvapą užimančiomis indų bei stalo reikmenų kolekcijomis…
Į Porto mes važiavom pirmąkart ir tikrai žinojom, ko tikėtis: kvapą užimančio senamiesčio vaizdo ir…. minios turistų 🙂 Taip, rugpjūtis Portugalijoje – bene intensyviausias metas, mat didžioji dauguma šalies verslų užsidaro vasaros pertraukai iškart po Žolinės ir į darbus sugrįžta rugsėjį. Pulkai portugalų ir turistų iš Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Skandinavijos tiek užlieję pagrindines senamiesčio gatves, kad aplankę prieš porą metų atrestauruotą Porto turgų, pasigėrėję senosios traukinių stoties mozaikomis ir akimis išmatavę nusidriekusią eilę šalia, kaip teigiama, seniausios pasaulyje veikiančios kavinės (atidarytos apie 1920 metus), kurioje, sako, gimė pirmieji Hario Poterio knygos štrichai, patraukėme į mažiau turistinį miesto kraštą – ten, kur Douro upė įteka į banguojantį Atlantą.
Į Porto mes dar būtinai sugrįšime – juk čia gimė Portugalijos vardas, tik galbūt tada, kai bus mažiau žmonių ir šiek tiek vėsiau. Tai miestas, kuriam verta skirti laiko. Be to, aš taip ir neparagavau garsiosios Porto frančezinjos…
Visi, kurie svajoja pasidaryti instagramiškų nuotraukų, būtinai užsuka į kurortinį Costa Nova miestelį. Ten palei vandenyno krantą išsirikiavę spalvingi nameliai, kiekvienas sudryžuotas vis kitokio ryškumo atspalviu. Kadaise juose žvejai laikė savo tinklus ir žvejybos rakandus, o dabar čia kambarius nuomojasi saule besimėgaujantys poilsiautojai. Kiekvienas namelis – savaip žavus, tiesiog sunku susilaikyti neišsitraukus telefono ar foto aparato 🙂
Dar viena įspūdinga vieta, verta poros valandų stabtelėjimo, – Aveiro: miestelis, dar vadinamas Portugalijos Venecija. Vadinamas taip neatsitiktinai, mat čia, tarp spalvingais art nuvou pastatais nusagstytų krantinių, vagoja vandens kanalai su turistus plukdančiomis gondolomis. Aveiro labiausiai žinomas dėl mažai apdorotos druskos gavybos. Šalia įvažiavimo į miestą stūgsantys kalnai atrodo, tarsi krūvos cemento ar kokių kitokių statybinių medžiagų, tačiau iš tiesų tai milžiniški kiekiai valgomosios druskos (pačios geriausios lauktuvės, prisiekiu!!)! Panašu, kad archaiškos druskos gavybos tradicijos Aveiro apylinkėse atsirado anksčiau, nei pati Portugaliją! Druska čia išgaunama garinat sūrų Atlanto vandenį, procese išnaudojant saulę ir vėją. Labiausia vertinama gurmanų – flor de sal, plonyčiai subtilūs druskos kristalai, kuriuos nuo druskingo vandens paviršiaus surenka rankomis. Tačiau be galo skani ir įprasta Aveiro druska – ji beveik neperdirbta, išlieka drėgna ir maloniai traški.
Portugalijoje bene kiekviename miestelyje verta užsukti į vietines kepyklėles ir paragauti tik tai vietovei būdingų desertų. Dažna kepyklėlė atrodo išties archaiškai, net neskoningai, tačiau bandelės ir duona čia – visuomet šviežios. Daugelio desertų receptūros, sako, kilę iš labai senų laikų, kai tokius darbus darydavo vienuolės. Dažniausiai visi tipiniai portugališki desertai vienaip ar kitaip įkorporuoja kalnus kiaušinio trynių – jie maišomi į pastel de nata kremą, o ir daugelio vietinių gardėsių įdaro skonis primena gogel mogel 🙂 . Toks kiaušinio trynių dominavimas, pasirodo, nėra atsitiktinis, anuomet jų sočiai atlikdavo virtuvėse, nes kiaušinių baltymai buvo naudojami kitiems tikslams, tame tarpe net statybose!
Vieni labiausiai išgarsintų Aveiro regiono sausainėlių (turinčių net ES saugomą kulinarinio paveldo statusą) – ovos moles de Aveiro. Tai saldžių kiaušinio trynių įdaru paskaninti mažučiai marinistinių formų sausainėliai: žuvytės, kriauklės ar statinaitės. Čia įdaras įspraudžiamas į plonytį, tarsi Kūčių plotkelė, apvalkalą. Sausainėliai labai sotūs, vieno su kava pakanka per akis. Ne visi juos įsimyli iš pirmo žvilgsnio, tačiau paragauti tikrai verta!
Visas šiaurinis Portugalijos regionas gerai žinomas gurmanams. Dažna mašina iš Lisabonos ne veltui suka Coimbros link (apie 180km), važiuoja čia portugalai dėl ypatingo patiekalo – keptų pieninių paršelių (leitao). Viena šalia kitos įsikūrę paršelių kepyklos su dideliais parkingais nesiskundžia klientų trūkumu jokią savaitės dieną, dažniausiai klientams tenka atstovėti nemažą eilę, apdairesni pasirūpina išankstine rezervacija. Nors paršeliai gaminami identišku būdu (kepami krosnyje, išlaikant itin traškią odelę) ir visada patiekiami taip pat – su aitriu pipiriniu padažu, bulvių traškučiais ir šviežių apelsinų riekelėmis, kiekvienas restoranas turi savo fanus, kurie dievagojasi, kad jų vietoje paršeliai skaniausi. Mes gavom turbūt geriausias vietinių rekomendacijas ir pietavom daug įvertinimų pelniusiame restorane Mugasa, paršelis čia tikrai išskirtinis. Kainos nė kiek nesikandžioja: už sočius pietus keturiese su dviem buteliais vyno sumokėjome 150 Eur.
Vienas labiausiai įsimintinų gurmaniškų potyrių šios kelionės metu man nutiko restorane „Oxala„. Restoranas įsikūręs šalia judrios gatvės, priešais plytinčią lagūną su svajingai braidančiais flamingais. Šios įstaigos koncepcija išties (man) nematyta: įėjus prio paradines duris atrodo, jog papuolei į kažkieno vestuves ar svarbų gimtadienį. Dar prie durų svečius džiaugsmingai pasitinka padavėjai su taurėmis putojančio vyno, ir tos taurės pildomos nuolat, vos tik atsiranda vietos, kur papildyti. Ant stalų elegantiškai išdėlioti vieno kąsnio užkandžiai, sūriai, džemai, riešutai. Vaikštinėji tarp tų užkandžių stalelių grojant maloniems muzikos ritmams, mėgaujiesi pro stiklinį stogą šviečiančia saule, gurkšnoji burbuliukus ir stebi šefą, čia pat virtuoziškai pjaustantį vytintą kiaulienos kumpį ir vaišinantį juo svečius. Valgyk kiek nori – niekas neskaičiuoja nei maisto, nei išgertų taurių skaičiaus.
Gerai, kad mus įspėjo, jog čia, pirmame aukšte,- tik užkandžiai, tad nereikia pernelyg įsibėgėti 🙂 Antrame aukšte esančioje salėje su dideliais langais į žydrą lagūną įsikūręs tikrasis restoranas su baltomis staltiesėmis nutiestais stalais. Patiekalai čia – tipiški portugališki, viskas, ką ši šalis gali pasiūlyti geriausio: baltame vyne troškinti moliuskai, griyje keptos didžiulės krevetės, patiekiamos su česnakiniu alyvuogių aliejaus padažu, ir pietų kulminacijai – druskos apvalkale keptas sultingas jūros ešerys su kalnu daržovių ir daug to paties česnakinio aliejaus padažo pasigardinti! Turbūt knieti sužinoti, kiek kainuoja toks šventinis banketas? Apie 60 Eur žmogui (įskaitant neribotus užkandžius, vyną, desertus (šviežius vaisius), ir kavą)
O jei paklaustumėt manęs, koks kulinarinis potyris man buvo pats pačiausias – visgi pasirinkčiau paprastutį sardinių restoranėlį be pavadinimo šalia jūros prie milžiniško balto smėlio paplūdimio Figueira da Foz. Čia meniu nėra – restorano virtuvėje ruošiamas tik vienas vienintelis patiekalas: sardinės. Už fiksuotą kainą – 17 Eur vienam žmogui – sardinių gali valgyti tiek, kiek tik sutipls! Virtuvėje tos sardinės nuolat kepamos, ir tuščios lėkštės kaipmat pakeičiamos pilnomis, su ką tik nuo žarijų nukeltomis žuvelėmis. Prie sardinių – tradiciški priedai: su lupena virtos bulvės, salotų lapai su pomidorais, saldžiaisiais svogūnais bei grilyje keptomis marinuotomis paprikomis, ir kukurūzų duona. Šiuos priedus taip pat padavėjai neša nesustodami, vos tik ištuštėja kuri nors lėkštė. Aš maniau, kad niekada neateis momentas, kai imsim maldauti padavėjos daugiau sardinių mums jau nenešti:) Tačiau po kokių 10-12 mano suvalgytų supratau, kad kuriam laikui sardinių pasisotinau 🙂 Kaip ir visada, prie sardinių Portugalijoje tiekiamas gerai atvėsintas lengvas namų baltas vynas, o pietų pabaigoje visi vaišinami šviežių ananasų arba melionų skiltelėmis.
Daugiau nuotraukų ir video iš Portugalijos kelionės galite rasti mano Instagram paskyroje, visus įspūdžius išsaugojau Portugalijos Highight.
4 komentarai
Buvo labai įdomu paskaityti – Portugalija man dar neatrastas kraštas, ačiū, kad dalinatės!
Evelina, savotiškai jums pavydžiu, kad dar tik atrasite Portugaliją… Aš ilgai atidėliojau vizitą į šią šalį, paskui savęs klausiau – kodėl tiek laiko užtrukau, kad ją atrasčiau?:))
Ačiū, kad skaitote!
Ačiū ! Kaip visuomet,nuostabiai „pakeliavau” ! Be galo įdomūs ir „gardūs” Jūsų pasakojimai !
Ačiū, Monika!!