Ši istorija prasidėjo prieš septynerius metus. Tąkart su vyru keliavome po Prancūzijos miestelius ir kaimelius. Nuskridę į Paryžių, pervažiavę ko ne pusę šalies traukiniu, atsidūrėme nedideliame senutėliame Brive La Gaillarde miestelyje, garsėjančiame savo graikinių riešutų likeriu, riešutų aliejumi, nenusakomo gardumo sūriais ir aplink plytinčiose pievose užaugintų jaučių mėsos kepsniais. Klaidžiodami žavingo miestelio gatvelėmis visiškai netikėtai atklydom į tą dieną vykusį miestelio turgų. Iš aplinkinių kaimų suvažiavę ūkininkai prekystalius buvo nukloję šviežiomis daržovėmis ir sezono vaisiais, o kitoje turgaus pusėje kalnus gėrybių buvo išsipakavę sendaikčių pardavėjai. Kur gi atsilaikysi nepasikapstęs tose senienose… Ne todėl, kad kažko labai reiktų, bet tiesiog iš azarto, kokius lobius tokiose netikėtose vietose galima surasti…

Ir štai benardant tarp prekystalių mano akis užkliūva už senoviško porcelianinių indų komplekto. Tokio, kokius mūsų mamos ir močiutės laikydavo sekcijose už stiklo, ir ištraukdavo tik ypatingomis progomis (t.y. kokį max kartą per metus, ir dar rečiau). Tik tas indų komplektas – prancūziškas, pagamintas Limože, dar nuo 18 amžiaus garsėjusiame savo porceliano gaminiais… Mažos ir didelės lėkštės, dubenys, serviravimo indai, desertų ir kavos servizas – žodžiu, dvi didžiulės kartono dėžės indų indelių, skirtų 12 asmenų! Berods dvi lėkštės suskilę, bet likę indai – matyt ilgiau gulėjo kažkieno sekcijoje, nei buvo naudoti… 

-Kiek kainuoja? – nemokėdami prancūziškai, klausiame pagyvenusio pardavėjo. 

– 500 eurų,- atsako šis (tiksliau taip mes suprantame prancūziškai pasakytą skaičių)

„Taip pigiai”?- negalim atsistebėti abu su vyru… Juk čia ko ne 100 daikčiukų, ir dar iš garsiojo Limožo porceliano… Seilę varvinam kilnodami vieną lėkštelę po kitos, aš jau imu tampyt vyrą už rankovės, norėdama kuo greičiau eiti šalin ir daugiau nesigundyti tuo, ko juk niekaip su savimi nepasiimsim, net labai to norėdami. Juk išvyksime lėktuvu iš Paryžiaus, į savo bagažą net vienos lėkštės nesutalpintumėm, o tokiam kroviniui parsivežti reikia ištisos automobilio priekabos!!! 

Staiga matau, kad mano vyras išsiima iš kišenės popierėlį ir ant jo užrašęs skaičių „500”, tikslinasi pardavėjo, ar tikrai TIK tiek kainuoja abi šios dėžės retro indų. Tada lapelį iš mano vyro paima pardavėjas, ir perbraukęs skaičių „500” užrašo… „50” ! 

– PENKIASDEŠIMT??- išsprogdinam akis dabar jau abu: ir aš, ir mano sutuoktinis. Aš ko ne nugriūnu aukštielninka…

Mums net užverda kraujas. Aš raginu Darių skubiai eiti namo, nenoriu dar labiau nervintis, juk pati prikalbėjau į Prancūziją skirsti lėktuvu, o ne važiuoti mašina (toks buvo pradinis planas). Todėl dabar galiu pati ir griaužtis nagus. Mes esame Prancūzijos viduryje, jokio pažįstamo, kuris gyventų arčiau, nei 1000km nuo šios vietos neturime. Negi parskridęs į Lietuvą ant rytojaus vairuosi atgal į Prancūziją, pasiimti krovinio sava mašina? Kvailystė ir tiek. 

Ir tada įsijungia mano vyro azartas ir derybiniai sugebėjimai 🙂 Stebiu, kaip rodydamas pirštais ir ženklais jis mėgina jokia kita kalba nesuprantančiam prancūzui pristatyti savo idėją:

-Aš jums sumokėsiu 50 eurų ir dar paliksiu 10 eurų, tačiau turiu prašymą: ar galėtumėte šias dėžes su indais kurį laiką dar palaikyti pas save? Mes dabar negalime jų pasiimti, pasiimsime vėliau. Kada vėliau – nežinome. 

„Ar tu iš proto išsikraustei??” – už skvernų tampau savo vyrą.- „Kaip mes pasiimsim? Kada pasiimsim? Juk neturime nė menkiausių planų trenktis per pusę Europos artimiausius metus… „.

Tačiau Darius manęs neklauso, matau, jog su prancūzu sukerta rankomis, senukas ant popieriaus skiautės, matant kitiems turgaus prekeiviams, sukeverzoja savo vardą, pavardę ir telefono numerį, ir dar parašo: „aš, Paskalis Patelou, gavau 50 eurų už indų komplektą”. Apačioje suraito savo parašą, paduoda lapuką Dariui, tada abu nusifotografuoja, laikydami tą rašytinį „kontraktą”, ir draugiškai atsisveikina. 

Einam abu link savo išsinuomoto AirBnb, aš net nežinau, ar čia pykt, ar čia juoktis… Kokia nesąmonė, kas čia laikys nežinia kiek laiko tuos mūsų indus, patys kvailiai, pardavėjas dabar galės dukart tą pačią prekę parduot…. Kita vertus, ne toks ir didelis nuostolis bus, jei išties ši mano vyro avantiūra ir nepasiseks… 

Parvažiavę į Lietuvą vis pagalvojam apie tuos savo nusipirktus indus, pasijuokiame prisiminę tą nuotykį turguje, ir vis paspėliojam, kažin ar Paskalis dar juos turi, ar jau pardavė kažkam kitam mūsų nesulaukęs?…

Tų pačių metų pabaigoje, gruodžio 31 dieną mano vyras rašo emailą Paskaliui. Pasitelkęs google translate prancūziškai pasveikina senuką su artėjančiais Naujaisiais, paklausia, ar dar turi mūsų lėkštes, atsiprašo, kad taip ir neatvažiavom iki šiol jų pasiimti, ir paprašo, kad laikytų tas dėžes mums toliau… Netrukus emailas ateina iš Paskalio – „Mesje, viskas OK, indai yra, su Naujais”. 

Ir taip… septynerius metus iš eilės. Kiekvieną gruodžio 31 dieną mano vyras sėda rašyti laiško Paskaliui ir pasitikrina, kaip tie mūsų indai. Kasmet emailas ateina ir iš Paskalio – Mesje, viskas OK. 

Jei jūs manęs paklaustumėt, kaip tos lėkštės atrodo, aš nesugebėčiau pasakyti net kokios jos spalvos, kokių raštų:)) Tačiau žinau, kad kažkokiam Prancūzijos kaime, pas vietinį prancūzą vardu Paskalis yra dvi dėžės mūsų turto. Aš dar žinau, kur bus tų indų vieta, kuomet jau mes juos pasiimsim – ogi mūsų Portugalijos namuose!! Tik štai dabar esame Australijoje, ir klausimas, kada bus proga su sava mašina užsukti pas Paskalį, lieka dar labiau atviras….

Ir štai praeitą savaitę gaunu žinutę iš savo dukros, jog ji išsiruošė į poros mėnesių kelionę savo autobusiuku (kemperiu) po Europą. Ir tada man dingteli mintis – gal ji galėtų užsukti pas Paskalį ir paimti iš jo tą mūsų nelemtą užmarinuotą krovinį??

Su Rūta sutariu iškart, ji akimirksniu pakeičia suplanuotą maršrutą ir kitos dienos pavakare jau raportuoja, jog yra visai šalia Brive La Gallarde. Aš nusiunčiu Rūtai Pasakalio telefono numerį, ji skambina prancūzui, nežinau kokia kalba ir kokiu būdu išaiškina, kad atvyko pasiimti TOS dėžės indų, kurią prieš septynerius metus (!!!) paliko jos tėvai…. 

Tose dėžėse – mano prancūziško porceliano servizas 🙂

Tikėkit netikėkit, bet dvi dėžės mano porceliano lėkščių, mano 12 asmenų skirtas Limožo servizas jau Rūtos autobusiuke, ir rieda jis… Portugalijos link!! Tiesa, mano dukra dar geras keletą savaičių vairuos po Prancūziją, Ispaniją ir Portugalijos šiaurę, tačiau mano krovinys šiemet (!!) tikrai pasieks mūsų būsimus vasaros namus Algarvėje :)) Dabar teliko susirasti KUR tas dėžes galėsiu saugiai pasidėti Portugalijoje, kol vyksta mano namo statybos 🙂 Prisiekiu, trumpesniam, nei septynerių metų terminui:))

Paskalio telefoną ir adresą išsisaugojau, ir kitąkart, kai būsime Prancūzijoje, pirmu numeriu nuvažiuosime asmeniškai padėkoti tam senukui, ir dar su gero gėrimo buteliu!!! O tie prancūziški porceliano indai mums primins šį gražų nuotykį 🙂 Na ir neabejotinai mano vyro užsispyrimą 🙂  

 

O po tokios ilgos įžangos – trumpas ir labai paprastas receptas. Rabarbarų sezonas tęsiasi, tad čia yra dar vienas būdas kaip sudoroti užderėjusį pavasarinių daržovių derlių. 

Lietiniai blyneliai su keptų rabarbarų įdaru – pusryčiai pasilepinimui
Svieste apkepinti rabarbarai su trupučiu cukraus ir apelsinų sulčių – puikus įdaras desertams ir pagardas blyneliams
Lietiniai blyneliai su rabarbarais
Blynelius patiekite su plakta grietinėle, jogurtu arba ledais
Print Recipe
Lietiniai su keptais rabarbarais
Rabarbarai - pačiame sezone, tad reikia į valias jų atsivalgyti. Šis pusryčių patiekalas patiks ir mažiems, ir dideliems. Įdarui galima naudoti ir šaldytus rabarbarus (po sezono)
lietiniai blynai su rabarbarų įdaru
Virtuvė Lietuvos
Raktažodis rabarbarai, blynai
Pasiruošimas 10 min
Laikas 20 min
Pasyvus laikas 30 min
Porcijos
vnt
Ingredientai
Lietiniams blyneliams
Keptų rabarbarų įdarui
Virtuvė Lietuvos
Raktažodis rabarbarai, blynai
Pasiruošimas 10 min
Laikas 20 min
Pasyvus laikas 30 min
Porcijos
vnt
Ingredientai
Lietiniams blyneliams
Keptų rabarbarų įdarui
lietiniai blynai su rabarbarų įdaru
Procesas
  1. Užmaišykite lietinių tešlą: išplakite kiaušinius su druska, tada dalimis dėkite miltus ir pilkite vandenį, kaskart gerai sumaišydami masę, kad neliktų jokių gumuliukų. Pabaigoje įmaišykite aliejų. Idealu, jei sumaišytą tešlą uždengę rankšluostėliu paliksite pastovėti apie 30 minučių, kad išbrinktų miltai. Prieš kepant tešlą išmaišykite, jei ji pernelyg tiršta, praskieskite vandeniu. Tešlos konsistencija tur būti gana skysta, tačiau ji turi padengti šaukšto nugarėlę.
  2. Kol laukiate, pasigaminkite rabarbarų įdarą. Didesnėje keptuvėje ištirpinkite sviestą, sudėkite rabarbarus, suberkite cukrų ir vanilę, kepinkite kelias minutes, kol cukrus lengvai karamelizuosis. Jei naudojate brendį, įpilkite šioje stadijoje ir palaukite, kol išgaruos alkoholis, liks tik aromatas. Suberkite krakmolą, atsargiai sumaišykite. Supilkite sultis (čia tiks bet kokios sultys, manyčiau tiktų ir raudonas vynas) ir kaitinkite ant mažos ugnies labai nemaišant, kol rabarbarai suminkštės ir masė sutirštės. Sudėkite rabarbarų įdaro masę į dubenėlį ir atidėkite į šalį kol prireiks.
  3. Įkaitinkite keptuvę lietiniams kepti (jei turite - specialią, skirtą tik lietiniams, jei ne, nieko tokio, tiks bet kuri, ypač jei ji bepridegančiu dugnu). Jei labai nedrąsu, prieš kepant pirmą blyną keptuvę galite labai plonu sluoksniu patepti aliejumi. Keptuvei gerai įkaitus, įpilkite samtelį tešlos (priklausomai nuo keptuvės dydžio, maniškei reikia apie 90ml tešlos), pavartykite keptuvę į visus šonus, kad tešla plonu sluoksniu padengtų visą dugną, palaukite, kol į viršų užsiries lietinio krašteliai (tai ženklas, kad viena pusė iškepė). Paimkite lietinį už krašto ir apverskite kita puse, vos 30 sekundžių, tik kol sutvirtės, bet nespės apskrusti. Perkelkite lietinį į didelę lėkštę, taip iškepkite likusius lietinius.
  4. Kiekvieno lietinio pusę patepkite rabarbarų įdaru, paskirstykite tolygiai. Užlenkite kitą lietinio pusę, o gautą pusmėnulį perlenkite pusiau. Blynus trumpai pakepinkite keptuvėje (su trupučiu sviesto arba aliejaus), patiekite su plakta grietinėle, arba jogurtu, arba ledais, pašlakstykite trupučiu klevų sirupo, pabarstykite cukraus pudra.
Pastabos
Receptas (mano šiek tiek modifikuotas) - kwestia smaku

Komentarų apie "Lietiniai su rabarbarais. Ir vieno indų komplekto istorija": 6

  1. Nida Degutienė:

    Miela Gražina, dėkoju už šiltus žodžius!! Labai gera dalintis gražiomis, pozityviomis istorijomis, jos daro gyvenimą šviesesniu 🙂

  2. Gražina Vainilavičiene:

    Šią jūsų istoriją, miela Nida, skaitau vos ne kiekvieną dieną. Ji tokia netikėta, nuotabi, kuri tęsėsi daug metų. Džiaugiuosi kad servizas jau pas jus.
    Na sužavėjo rabarbarų džemas, jo pasigaminsiu daugiau kad būtų ne tik lietiniams. Džiaugiuosi turguje gavau pirkti nes labai mažai jų šiemet.
    Ačiūkas Jums už istorijas, jaučiuosi lyg drauge keliaučiau, o receptai… Maksimaliai visus gaminsiu. Jūs NUOSTABI, apkabinu 🤗🥰

  3. Nida Degutienė:

    Kaip miela, Daiva 🙂 Tų istorijų mums visiems gyvenime nutinka begalės, aš gal tik turiu platformą jomis pasidalinti 🙂 Ačiū už komplimentus… labai labai!

  4. Daiva:

    Man Jūsų istorijos tokios nuostabios! Pradėjau jų laukti net labiau, nei pačių receptų!

  5. Nida Degutienė:

    Išties, Kristina, pasauly pilna dorų, nuoširdžių žmonių, labai gera, kai su tokiais susiduri… Na o man dažniau reiktų pasitikėti savo vyru, kuris nepriima „NE”, kaip atsakymo, jam tokie sudėtingi iššūkiai – tikras įkvėpimas veikti:)
    Skanių rabarbarų patiekalų:)) Man draugė vakar padovanojo visą puokštę iš savo daržo, tai vėl kažką gaminsiu 🙂

  6. Kristina:

    Laba diena, Nida,
    Kokia faina istorija! Kai perskaitau tokius atsitikimus, visada pagalvoju, kad žemė dar suksis kol yra tokių nuostabių žmonių. Ir dar, kad jei labai kažko nori tai visada išsipildo! Aišku, rabarbarų, pas mus Vokietijoj, sezono pats įkarštis, tai receptas pačiu laiku. Ačiū!
    Su šilčiausiais linkėjimais

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *