Jei kada kas nors man būtų išpranašavęs, kad parašysiu knygą, ir paskui tos knygos dėka važinėsiu po pasaulį ją pristatinėdama, susitikdama su skaitytojais, būčiau tik smagiai nusikvatojus. Dar prieš penkerius metus nė svajot nesvajojau apie „Izraelio skonius”, jau nekalbant apie šios knygos išvertimą į anglų bei lenkų kalbas. Jūs net neįsivaizduojat, kiek streso turėdavau išgyventi kaskart prabildama viešai, darydama knygos pristatymus, duodama interviu, ir susitikdama su didesne grupe skaitytojų… Išpildavo prakaitas, džiūdavo burna, ir tiesiog negalėdavau su savimi susitvarkyti. Labiausiai tokiomis minutėmis man padėdavo mano vyras, kuris visada įpūsdavo pasitikėjimo savimimi: „juk kalbėsi apie tai, kas tau miela ir artima. Tai ne politika ar įmonės finansinių rezultatų ar biudžeto pristatymas akcininkams. Tai tavo aistra, tai kulinarija, tai knyga, kurią parašei pati nuo pirmo iki paskutinio puslapio”. Dar vienas žmogus, kuris labai dažnai kartodavo, jog baimė viešai kalbėti praeis tada, kai tiesiog dažniau kalbėsi prieš auditoriją, buvo mano bičiulis ir buvęs vadovas Paulius Kovas. Ir jis tikrai buvo teisus. Praėjo ir baimė, ir jaudulys, ir susikaustymas, ir balso drebėjimas, ir dabar pristatinėti savo knygą galėčiau bet kokiai auditorijai ir bet kokia kalba, kurią moku. Net lenkų!:)
Ir čia ne šposas – ta lenkų kalba:) Kažkada kuo puikiausiai lenkiškai kalbėjusi, pastaruosius 10-15 metų neturėjau jokios progos šią kalbą prisiminti. Na, gal šiek tiek pernai, kai visus metus dirbau Varšuvoje. Tačiau ir ten bendravimas lenkiškai buvo ribotas, nes ofiso kalba buvo anglų. Ir štai vieną gražią dieną gavau malonų pakvietimą dalyvauti Krokuvoje vykstančioje kasmetinėje tarptautinėje knygų mugėje. Mugėje, kurioje per tris dienas apsilanko daugiau nei 70 000 žmonių…. Kur eksponuojama tiek knygų, kad raibsta galva vaikštant po milžiniško pavilijono sales. Kur supranti, kad 40 milijonų žmonių rinka yra ne 3 milijonų….
Į Krokuvą pristatyti savo knygos „Izraelio skoniai” („Smaki Izraela”) važiavau Lenkijos ambasados ir Lietuvos ambasados kvietimu. Kokia tai buvo nuostabi proga paklaidžioti siauromis Krokuvos senamiesčio gatvelėmis, rytais prasibėgti išpuoselėta Vyslos upės pakrante, o vakarais nerti į tradicinių lenkiškų patiekalų restoranų jaukumą… Mudu su vyru kaip išprotėję pietums ir vakarienėms graibstėm visus įmanomus lenkiškus virtinukus (pierogi) su bulvėmis, antiena, grikiais, sūriu, špinatais, mėlynėmis… Man turbūt nėra nieko skaniau nei sodrios spalvos ir išraiškingo skonio geriami barščiai (barszczyk czerwony), o jau lenkiškas pasididžiavimas – patiekalai iš antienos – išvis atima žadą. Jau nekalbant apie mielines bandeles ir mielines spurgas, nuo kurių tiesiog lūžta vietos kepyklėlių lentynos….
Be galo keista buvo važiuojant taksi iš oro uosto atsivertus žurnalą „Kas vyksta Krokuvoje” pamatyti savo pavardę:) Buvau viena iš garbingų svečių, užsienio autorių, šiemet dalyvavusių mugėje… O kur dar iškabos gatvėse su šventinėmis programomis, kuriose – ir mano susitikimas su skaitytojais. Vienas toks susitikimas vyko be galo jaukioje Krokuvos kavinėje Cheder, kurioje gaminamas žydiškas maistas. Pagal receptus ir mano knygos buvo paruoštas brunch’o kompleksas, kurį visi norintieji galėjo usisakyti. Mano pašnekesys su tais, kuriems įdomi knygos atsiradimo istorija, truko valandą. Net ant žemės susėdę žmonės buvo nuostabi auditorija, kuri juokėsi, klausėsi, klausinėjo, mėgavosi šeštadienio popiete mieloje draugijoje.
O kitą dieną vykęs renginys pačioje mugėje sulaukė dar didesnio susidomėjimo. Salė buvo kaupina klausytojų, tik įtariu jie atėjo ne manęs paklausyti, bet pamatyti gyvą tikrą Lenkijos kulinarinio pasaulio žvaigždę, TV laidų vedėją Robertą Maklowicz’ių!:) Merginos laukė eilėje, kad su juo nusifotografuotų, o man pasisekė labiausiai, nes Robertas vedė mudviejų diskusiją prieš tą gausią auditoriją:) Neapsakomai išprusęs vyrukas, kurio negalima nepastebėti, nes pusė mieste kabančių plakatų – su Roberto veidu, o daugelio kulinarinių knygų recenzijos parašytos būtent jo:) Ryšius nutarėme puoselėti ir toliau – kas žino, gal padarysime kokį nors kulinarinį dialogą su Robertu dabar jau Vilniuje?:) Pagaliau visi norintys išmoks pasigaminti tuos stebuklingus lenkiškus barščius, arba sužinos pačių skaniausių virtinių paslaptį:)
Po mūsų pokalbio leidėjo stende neliko nei vienos mano knygos „Smaki Izraela”, nes visos buvo tiesiog išgraibstytos:) Kurį laiką pasijaučiau taip, kaip jaučiasi žvaigždės, kai šalia stalelio su knygomis rikiuojasi eilė tų, kurie nori autografo ir palinkėjimo…:)
Vis dar gyvendama mielais įspūdžiais iš Lenkijos, norėčiau su jumis pasdialinti lenkiškų mielinių bandelių su varške ir avietėmis receptu. Kad darganotas oras netrukdytų džiaugtis gyvenimu ir laukti pačių gražiausių metų švenčių. Minkštutės mielinės bandelės lapkritį – tiesiog būtinas vaistas nuo depresijos ir pats veiksmingiausias geros nuotaikos generatorius.
.
- 1 šaukštelis sausų mielių
- 250g miltų
- 3 šaukštai cukraus
- Žiupsnis druskos
- 3 nedideli kiaušiniai
- 150g vidutiniškai minkšto sviesto
- 250g riebios varškės
- 2 šaukštai minkšto sviesto
- 4 šaukštai cukraus
- 2 šaukštai miltų
- Apie 30 šaldytų aviečių (arba 1/3 stiklinės razinų)
- 1 suplaktas kiaušinis aptepimui
- Mieles suberkite į mažą dubenėlį, įpilkite 5 šaukštus drungno vandens, įberkite žiupsnį cukraus ir palikite apie 10-15 minučių, kad suputotų.
- Į didelį dubenį suberkite miltus, supilkte mielių mišinį, suberkite likusį cukrų, druską, įmuškite kiaušinius. Maišykite mediniu šaukštu arba elektriniu maišikliu, kol tešla bus minkšta ir elastinga. Tada dalimis dėkite sviestą, maždaug po 2 šaukštus, ir trumpai maišykite, kol ingredientai susijungs ir tešla įgaus tolygią konsistenciją.
- Uždenkite dubenį su tešla švariu rankšluostėliu ir palikite pastovėti apie 1-1.5 valandos šiltoje vietoje.
- Paruoškite varškės įdarą: sumaišykite varškę, sviestą, cukrų ir miltus. Įdarą laikykite šaldytuve.
- Tešlai pakilus ją sumaigykite ir perkelkite į indą, kuris tilps į šaldytuvą. Uždenkite maistine plėvele ir padėkite į šaldytuvą mažiausiai valandai, o geriausia – per naktį. Gerai atvėsintą tešlą bus lengviau formuoti.
- Išimkite atšalusią tešlą ant gausiai miltais pabarstyto darbastalio ir ją iškočiokite į maždaug 1cm storio stačiakampį. Visą stačiakampio plotą tolygiai padenkite varškės įdaru, ir pabarstykite avietėmis. Siauresnius stačiakampio galus užlenkite iki vidurio taip, kad jie ties viduriu susitiktų. Toje vietoje, per tešlos susijungimą, išilgai perpjaukite, padalindami tešlą į du siaurus “rulonėlius”. Kiekvieną supjaustykite į 6 juosteles, gaudami iš viso 12 pyragėlių. Plačia mentele perkelkite kiekvieną pyragėlį į pergamentiniu popieriumi išklotą skardą (21x26), greta vienas kito: taip kepant neištekės įdaras. Kepimo indą uždenkite švariu rankšluostėliu ir palikite šiltoje vietoje, kad tešla dar kartą pakiltų (apie 1-1.5 val)
- Įkaitinkite orkaitę iki 190C. Kiekvienos bandelės viršų patepkite kiaušinio plakiniu. Kepkite bandeles apie 20-25 minutes. Atvėsinkite ant grotelių prieš patiekiant.
Pingback: Tradicinis lenkiškas aguonų pyragas – Makowiec – Nidos receptai
Oi, pažįstamas jausmas… Gaila, kad pas mus dar neveža į prekybcentrius barščių koncentrato – tada labai lengva būtų juos namuose gaminti. Pas jus Londone turėtų jo būti lenkų parduotuvėse? Labai gerai iš jo tuos barščius virti (tiksliau skaninti)…
Kai praeita karta buvom su draugais Lenkijoje, is manes visi juokesi, nes as is pat pradziu 3 porcijas barsciu uzsisakiau, nes man labai labai jie patinka. Paragave jie ateme is manes tuos barscius ir teko dar karta uzsisakineti!! Pasaka tie barsciai!
Ina, esu dviejuose įrašuose apie juos rašiusi, tad paskaitykite abu: https://www.nidosreceptai.lt/kuciu-vaises-ir-skaidriu-kuciu-barsciu-receptas/ arba https://www.nidosreceptai.lt/lenkiski-barsciai-barszczyk-czerwony/
Labas vakaras, bukite gera, priminkite, kaip padaryti „barszczyk czerwony”! Močiutė virdavo, o aš jau primiršau receptą!
Labai ačiū, Dalyt, už mielus žodžius! Iš tiesų Lenkija yra arčiausiai mūsų esantis kulinarinis įkvėpimas. Man jis visada buvo, Lenkijoje išmokau gaminti… Ta sėkmė susideda iš daugalio „kaladėlių” – tinkamo laiko, talentingos ir darnios komandos, sėkmės faktoriaus… Tad viena visų laurų tikrai neprisiimu, o dalinuosi su Tavim ir Rasele:)
Ačiū už geros nuotaikos generatorių. Ir už paskanintą Krokuvą. Viskas laiku ir vietoje. Atsimeni VIRTUVĘ:) Jau tada Lenkija buvo tokia skani it taip arti. O dabar įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Tavo talentams Lietuvoje per ankšta. Apkabinu, gerbiu, didžiuojuosi.
Kaip keista, iš tiesų, Dovile, kad mes taip nedaug palyginus tos Lenkijos (kulinarine prasme) pažįstam… Mus sieja nemažai žydiško bendro paveldo, bet lenkai turi labai turtingą virtuvę ir ją kur kas geriau puoselėja, nei mes, lietuviai. kažkurią dieną pagalvojau – ar liko dar Vilniuje tradicinių tipiškų lietuviškos virtuvės restoranų? Manau, kad jau ne…. O ir kolegos lenkai tikriausiai prieš užsieniečius norėjo pasirodyt, jei vedė tik į ne-lenkiškus, nes ko jau ko, o tradicinio maisto užeigų ten tikrai nestinga. Ir mano jos pačios fainiausios:) O dėl kulinarinės kelionės – tikrai, kokia gera mintis. Mielai su kokia bendraminčių grupele išsiruoščiau. Juk viskas taip šalia, visai smagiai galima būtų pasikultūrinti kulinariškai:)
Išties Lenkija toks nelabai atrastas kraštas, nors visai šalia su mums artima istorija, kultūra, dideliais miestais. Man teko pora metų artimiau su lenkais padirbti, ir net lenkų kalba apskaitą tvarkiau rašydama lenkiškai komentarus 😉 Tačiau kiek teko lankytis Lenkijoje darbo reikalais niekas nevaišino lenkiškais skanėstais ir išvis nesuprasdavo kai prašydavau parekomenduoti ką nors lenkiško apsipirkimui įkvėpta mūsų „pirk prekę lietuvišką”. Maniau, kad ir Lenkijoje tie patys rinkodaros vėjai pučia. Tačiau deja deja, mane kolegos vesdavosi visur, kur nieko panašaus į autentišką lenkišką kultūrą nebuvo. Gal kas padarys kokį lenkišką kulinarinį turą savaitgaliui? Idėja!