Lazanija. Tradicinė. Iš Italijos

Šiomis dienomis aš pakuojuosi lagaminus neįprastai kelionei ir neįprastam projektui…. Kas galėjo pagalvoti, kad ateis laikas, kai darysiu tarptautinę karjerą….. kaip maisto fotografė!! 🙂 Taigi, kol kas ir pati tuo nelabai tikiu, bet tik paklausykit – mane pasamdė viena autorė iš Pietų Afrikos, kuri kątik baigė rašyti savo naują kulinarinę knygą, ir ji pasirinko mane, kaip tos knygos patiekalų fotografijų autorę! Negana to, aš konsultuosiu ją dėl knygos dizaino, popieriaus ir kitų dalykų, susijusių su leidyba ir knygos spausdinimu. Hm, gal tai ženklas, kad laikas konvertuotis į full-time leidybos verslą?:) 

Be to, kad kol kas dėlioju trijų savaičių maisto ruošimo ir fotografavimo maratoną bent keliuose P. Afrikos miestuose ir lokacijose, žymiuosi įrangą, kurią privalau saugiai nusiskraidinti, kraunuosi drabužius bent dviem sezonams (P. Afrikoje, panašiai kaip ir Australijoje, vis dar besitęsianti vasara vieną dieną gali virsti gana vėsiu rudeniu…), dar stengiuosi nudirbti daug darbų ir namuose, Kanberoje. Juk ne juokas palikti savo vyrą vieną, kai jis pripratęs, jog namuose kasdien laukia šviežiai pagaminti pietūs ir vakarienė… 🙂 Taigi, prigaminau ir užšaldžiau kaupiną šaldiklį „paruoštukų”, suporcijavau juos taip, kad patogu būtų išsiimti ir pasigaminti vakarienei. 

Vienas tų paruoštukų – sena gera klasikinė itališka lazanija…. Nė neketinau jos fotografuoti ir dėti į blog’ą, tačiau perverčiau visus per ko ne 15 metų darytus įrašus ir matau, kad tokios geros tikros autentiškos lazanijos recepto čia net ir nėra!! Čia panašiai kaip su kokiu kugeliu ar bulviniais blynais – na negi dėsi receptą patiekalo, kurį ir taip visi užsimerkę gali pagaminti be jokių receptų?:) Lazanijos, kurių receptus savo bloge skelbiau, dažniausiai būdavo kokios nors „įdomesnės” – vegetariškos, su rikota, su moliūgais, ar dar kokios nors, kokių kasdien nekepi… 

Kaip tik po ranka pakliuvo nuostabios maisto rašytojos Emiko Davies straipsnis australiškoje spaudoje apie jos namus Toskanoje, apie itališką gyvenimą (Australijoje gimusios ir augusios Emiko mama – japonė, o tėtis – italas, tačiau šeima ilgus metus gyvena Australijoje), jos kulinarinę studiją viename Italijos kaimelių ir, žinoma, gardžiuosius iš tėčio šeimos paveldėtus receptus. Tad iškepiau lazaniją tiksliai pagal Emiko anytos receptą – šioji Italijoje gyvenanti močiutė nuolat iš anūkų sulaukia prašymo pagaminti būtent tokią lazaniją ir ne kitokią… Tad kas gali būti autentiškiau, nei toks tikras itališkas skonis, kartų kartas gamintas kažkur atokiame Italijos kaimelyje?

Lazaniją gaminti pradėkite iš vakaro – kuo ilgiau leisite mėsos padažui pastovėti, tuo jo skonis bus geresnis. Išsikepkite daugiau lazanijos, nei reikia tos dienos vakarienei. Pašildyta lazanija dar skanesnė, jau nekalbant apie patogumą ją užšaldyti ir išsitraukti tada, kai laiko porą dienų leisti virtuvėje nėra.