Šių metų atostogos Lietuvoje prašvilpė tarsi viena diena… Kai pakavausi lagaminus birželio pabaigoje, ir prieš akis buvo beveik 5 savaičių kelionė, atrodė, jog išskrendu visiems metams:) Dar tas sezonų skirtingumas visuomet prideda jausmą, jog iškeliauji tarsi į kitą pasaulį. Kanberoje – žiema, Vilniuje – vasara.
Lietuviška vasara šiemet savo orais mane nustebino lygiai taip pat, kaip ja stebisi visi, kuriuos sutikau. Ypač gaila buvo tų, kurie ištaikę kelias savaites atostogų, leido jas braidydami po balas… Truputį baisu pagalvojus, ar nuo šiol visos vasaros bus tokios?..
Atskridusi ir urmu prabėgusi per visus medicininius pasitikrinimus (tai mano kasmetinis ritualas), išdūmiau savaitei į Portugaliją. Knietėjo pažiūrėti kaip gi vyksta mano statybos, kada planuoti savo svajonių studijos atidarymą 🙂 Ech, tie portugališki tempai, deja, tokie, prie kurių reikia pratintis. Niekas ten greitai nevyksta, kaip niekas nevyksta pagal iš anksto pasitvirtintą planą… Progresas nuo praėjusių metų tikrai yra, tačiau jei būčiau arčiau, tikiu, su mano kontrole tas progresas būtų kur kas didesnis…
Dvi savaitės tradicinio poilsio Druskininkuose taip pat prabėgo akimirksniu. Juoba, kad nutariau išsišluoti dalį sandėlio ir, paskelbusi didįjį vasaros išpardavimą Nidosreceptai e-parduotuvėje, plušau pakuodama kasdien dešimtis siuntinių:) Esu išties laiminga, kad daugiau nei 500 mano kulinarinių knygų iškeliavo į naujuosius namus, nekantrauju pamatyti, ką iš tų knygų gaminate, kas jums labiausiai patinka 🙂 Neabejoju, kad atėjus rudeniui pravers įkvėpimas ir naujos idėjos!
Kelionė namo, į Australiją, šįkart buvo su nuotykiais… Lėktuvui pavėlavus Vilniuje, Stambule, deja, nesuspėjom į kitą skrydį ir likom parai Turkijos sostinėje. Turkish Airlines gražiai mumis pasirūpino, apgyvendino viešbutyje, davė transportą iš ir į oro uostą, skaniai pamaitino. Pernai, kuomet pakeliuj į Australiją turėjom gana ilgą laukimo laiką tarp skrydžių ir nukeliavom porai valandų į Stambulo centrą, man tas miestas visiškai nepatiko… Prisiminiau, kuomet Stambule lankėmės pirmąkart, prieš gerus 15 metų, tos pačios vietos, tas pats turkiškas „bardakėlis”, tie patys šūkčiojimai ir įkyrūs žvilgsniai, o užvis labiausiai mane tokiose vietose erzina už skvernų tampantys ir į savo restoranus turistus visomis kalbomis kviečiantys vietiniai… Neįsivaizduoju, kas galėtų susigundyti prisėsti tose jokios autentikos nemačiusiose vietose… Jei atvirai, nepatiko man tas Stambulas pernai, labai nepatiko….
Užtai šiemet Turkiją pamačiau visai kitokiomis akimis! Ir tik todėl, kad Turkish Airlines savo keleivius nakvynei veža į atokiau esantį rajoną Avčilan. Turistų čia nė su žiburiu nepamatysi! Vakare visi suoleliai centrinėje gatvėje nusėsti skarotų bobučių, vyrukai ramiai pučia nargilų dūmą, dviračiais po šaligatvius zuja vaikai, praeiviai glosto kiekviename pakampyje snaudžiančias kates, ant didžiulių iešmų sukasi kebabai, pro atidarus autentiškų restoranėlių langus skverbiasi nenusakomo gardumo kvapai…
Kad ir po sočios vakarienės, susigundėme vienoje užeigų turkiška „pica” vadinamu lahmacun (tariasi [lahmadžun]) – tai plonytės tešlos paplotėlis su maltos ėrienos įdaru, prigardintu pomidorais, svogūnais ir prieskoniais. Kepamas tas paplotis karštutėlėje, malkomis iškūrentoje krosnyje, tada susukamas į dūdelę kartu su pageidaujamais priedais – saldžiaisiais svogūnais, pomidorais, salotų lapais… Darius buvo tiek sužavėtas šiuo patiekalu, kad išsiprašė eiti jo paskanauti ir kitos dienos pusryčiams. Tiesa, pusryčiams turkai serviruoja karštas burekas su turkiškos kavos puodeliu, o kebabai ir lahmacun’ai tiekiami tik po 12 valandos, kuomet mums jau buvo laikas vykti į oro uostą…
Tad nieko nelaukusi grįžusi iškepiau lahmacun namuose 🙂 Kad ir vadinami „turkiškomis picomis”, su jomis šie kepiniai bendro turi nedaug, turkiško lahmacun pagrindas trapus, kur kas plonesnis, nei pačios ploniausios itališkos picos, čia nėra sūrio, o įdaro dedama labai nedaug, tarsi kokio nors užtepo skoniui suteikti. Turkai paprastai užsisako du vienetus tokio kepinio, nes vieno pasisotinti mažoka.
Lahmacun labai lengva pasigaminti namuose. Jei turite kamado tipo grilį – jums pasisekė! Jis gali pasitarnauti kaip malkomis kūrenama krosnis. Įkaitinkite grilį iki 300-350C (su konvEGGtoriumi), ant grotelių uždėkite picos akmenį ir palikite jį kaisti apie 20-30 minučių. Paruoštas paplotėlis tokiame karštyje iškeps per 3-4 minutes, tad dirbti reikės greitai.
Jei kamado tipo grilio neturite, nepergyvenkite, nes lahmacun puikiai iškepsite ir orkaitėje. Bonusas, jei turite picos kepimo akmenį – įdėkite jį į orkaitę ir kaitinkite maksimalioje jūsų orkaitės temperatūroje (pas mane 250C). Duokite laiko orkaitei (ir akmeniui) gerai įkaisti, bent 30 minučių, prieš pašaudami pirmą paplotėlį. Jei akmens neturite, orkaitėje įkaitinkite kepimo skardą. Kad būtų lengviau lahmacun pašauti kepti ir nuimti iškepusį, skardą galite apversi aukštyn kojomis! Jei nepasitikite savo jėgomis perkeliant plonytį paplotį ant karšto pagrindo, uždėkite jį ant kepimo popieriaus lakšto ir pašaukite kartu su popieriumi.
Lahmadžun’ams geriausia tiks malta ėriena, kuo riebesnė, tuo geriau. Jei ėrienos neturite, naudokite jautieną (arba ėrienos ir jautienos mišinį), tik pasirūpinkite, kad mėsa turėtų bent 20% riebalų. Autentiškose vietose mėsą, sako, turkai iki šiol kapoja peiliais, tačiau namų sąlygoms tiks ir malta mėsa, o jei labai skubate, visus įdaro ingredientus susmulkinkite elektriniu smulkintuvu. Patiekite lahmacun’us tiesiai iš krosnies, dar karštus, pašlakstę citrinų sultimis, su saldžiaisiais svogūnais, petražolėm ir šviežiais pomidorais, pabarstę alepo pipirais.
Lahmacun – turkiškos „picos”
- Total Time: 55 minutes
- Yield: 4 porc 1x
Description
Populiarusis turkiškas gatvės maistas. Itin paprasta pasigaminti namuose!
Ingredients
Tešlos pagrindui:
- 250g miltų (plius dar pabarstyti kočiojant)
- ½ šaukštelio cukraus
- ½ pakelio sausų mielių (3g)
- 160ml šilto vandens
- 5g druskos
- ½ šaukšto alyvuogių aliejaus
Įdarui:
- 250g šviežių pomidorų
- 75g svogūno
- 2 česnako skiltelės
- sauja petražolių lapų
- 200g maltos ėrienos (arba jautienos, arba mišinio jautienos ir ėrienos)
- 1 šaukštas turkiškos pipirų pastos (arba 2–3 šaukšteliai Aleppo pipirų, arba žiupsnis čili pipirų arba saldžiosios paprikos)
- 1 šaukštas pomidorų pastos
- ¾ šaukštelio druskos
- šviežiai grūstų juodųjų pipirų
Patiekti:
- šviežių citrinų riekelių
- petražolių
- šviežių pomidorų, supjaustytų
- saldžiojo svogūno riekelių
- Apello pipirų (arba čili)
- Marinuotų pipirų ar kitų daržovių
Instructions
Užmaišykite tešlos įmaišą: sumaišykite 160g miltų su cukrumi, mielėmis ir 160ml vandens. Palikite šiltai pastovėti apie 1 val., arba kol tešla suputos, pakils. Įmaišykite likusius miltus, druską ir alyvuogių aliejų ir kombainu užminkykite elastingą tešlą (jei tešla lipni, įberkite dar šiek tiek miltų). Palikite bent 15 minučių tešlą pailsėti uždengtame inde, tada padalinkite į 6-8 dalis ir suformuokite tešlos rututliukus.
Kol tešla kyla, pasigaminkite įdarą. Pomidorus perpjaukite pusiau ir pašalinkite sultis ir sėklas. Susmulkinkite pomidorus kuo smulkiau. Susmulkinkite svogūnus ir česnakus bei petražoles. Sudėkite į dubenėlį susmulkintas daržoves, mėsą, druską, prieskonius ir gerai viską sumaišykite. Masė turi būti šlapia, tačiau ne pernelyg šlapia, neplaukianti. Jei taip nutiko – nupilkite dalį skysčio.
Įkaitinkite orkaitę arba grilį kartu su picos kepimo akmeniu (mažiausiai 30 minučių), kaip aprašyta aukščiau tekste. Ant miltais pabarstyto darbastalio iškočiokite labai labai plonai vieną tešlos rutuliuką į apskritimą. Pirštais imkite saują įdaro ir labai plonai jį užtepkite ant viso tešlos ploto. Įdaro neturi būti daug, nieko tokio, jei liks neužpildytų tarpelių. Pašaukite kepti apie 4-6 minutes, arba kol pagrindas apskrus, mėsa iškeps. Patiekite iškart pašlakstę citrinų sultimis, pabarstę pipirais ir norimais priedais.
Notes
Recepto šaltinis – Vidar Bergum
- Prep Time: 30 min
- Cook Time: 25 min
- Category: Pagrindinis, Užkandžiai
- Method: grilis, Orkaitė
- Cuisine: Turkijos
Jums taip pat patiks:
Margarita, AČIŪ 🙂
Ačiū Jums❤️
Ačiū Jums ❤️
Margarita, tikrai jų Lietuvoje yra, gal neatkreipėte dėmesio. Saldūs svogūnai yra baltos spalvos (ne rudi, ne raudoni, jų lukštai baltutėliai). Tokie svogūnai turi labai nedaug aitrumo, saldesni nei tradiciniai. Kažkada pirkdavau saldžius svogūnus (jie paprastai būdavo gigantiško dydžio) pas vieną ūkininkę iš Marijampolės, prekiaujančią Tymo turguje Vilniuje. Nebuvau Tyme keletą metų, tai nežinau, ar ji juos dar augina, parduoda. Paklauskit ūkininkų, su kuriais bendraujate turguose, gal jie turi užauginę? Kita vertus, aš anksčiau pirkdavau Rimi, ir net jų etiketėje buvo užrašas „saldūs svogūnai”.
Miela Nida, vis girdžiu apie saldžius svogūnus: gėda prisipažinti bet nežinau kas jie tokie, LT gal nėra?