Seniai norėjau papasakoti jums vieną labai mane sujaudinusią ir savotiškai pamokiusią istoriją. Tai buvo labai darganotas spalio penktadienis. Be perstojo jau trečią dieną pliaupė lietus, o aš broviausi per kamščius iš vieno Vilniaus rajono į kitą, svajodama apie ištrūkimą iš penktadieninių užgrūstų gatvių ir atsidūrimą savo jaukiuose šiltuose namuose.
Prieš keletą dienų iki to penktadienio sulaukiau labai mielo laiško iš nepažįstamosios, savo blog’o skaitytojos, kuri teiravosi, ar būtų galimybė įsigyti mano pačią pirmąją knygą „Izraelio trauka”. Žvilgtelėjusi į spintelę pamačiau, kad dar likę dvi paskutinės kopijos, tad parašiau, jog su malonumu tą knygą padovanosiu. Moteris nepaprastai apsidžiaugė, susitarėm, kad kai ji bus Vilniuje, paskambins, ir tą knygą kažkaip jai perduosiu.
Ir štai sukant savo gyvenamojo rajono link, suskamba telefonas. Tai ta nepažįstamoji, mielo balso moteris, teiraujasi, kaip galėtų knygą paimti, nes iš kito galo Lietuvos tik ką atvažiavo į Vilnių. Suprasdama, kad kitame mieste gyvenančiam ir prie sostinės kamščių nepratusiam žmogui atvykti į nurodytą keistą adresą gali būti sudėtinga, paskiriu pasimatymą prie Akropolio – vietos, kurią visi žino, kur Lietuvoje begyventų, ir kartu vietos, kurią visuomet aplenkiu pačiu didžiausiu lanku, kad net pro šalį nereiktų važiuoti. Apsuku mašiną ir vėl iriuosi per kamščius Akropolio link, į priešingą pusę nuo savo namų.
Iriuosi pusvalandį, dar ilgiau, suirzę vairuotojai pypsi ant vieni kitų, šalia važiuojantys didesni automobiliai skandina mažesnius purviname gilių balų vandenyje, o kamščiai pastebimai tik tirštėja. Imu nervintis, keiksnoti save, kad kaskart užsikraunu sau rūpesčių, ir užuot kaitusi arbatą savo namuose dabar braunuosi didžiausios maišinų ir žmonių sankaupos link… O kur dar grįžimas atgal….
Privažiuoju prie susitarto įėjimo, paskambinu nepažįstamąjai, ir net bijau išlipti iš automobilio į tą nesibaigiantį lietų. Nežinau nei kaip ji atrodo, nei kaip apsirengusi, nei kokio amžiaus, visa viltis, kad ji atpažins mane. Bet dėl visa ko rankose laikydama knygą žengiu vieno iš Akropolio įėjimų link.
Ir tada pamatau Ją – su šypsena, kuri prasideda ties vieno žando kraštu, o baigiasi – ties kitu. Pasipuošusią, tiesiog spinduliuojačią moterį, išsiskiriančią iš minios pilkų vilniečių. Žengiu dar kelis žingsnius savo skaitytojos link, ir staiga pamatau, kad už rankos ji vedasi sunkiai paeinantį neįgalų sūnelį… Man tą minutę pasidarė taip gėda, kaip nebuvo gėda niekada gyvenime… Gėda, kad bambėjau savo komfortiškoje mašinoje veždama knygą, gėda, kad neretai keiksnoju susiklosčiusias aplinkybes dėl kokios nors aplankiusios nesėkmės, gėda, kad išgyvenu dėl smulkmenų… O čia – Ta Moteris…. Laiminga laiminga… Stipri stipri…. Iki ašarų susigraudinusi dėkodama už… knygą… Kelių dešimčių puslapių smulkmeną, kurią jai dovanoju…
Ir čia dar ne istorijos pabaiga. Kelias akimirkas pabendravus tame lietuje, Moteris ištiesia man krepšį: didelį, sunkų, su kažkuo apvaliu, gražiai supakuotu viduje. „Čia višta, kurią pati užauginau” – nedrąsiai sako.- Tik ar priimsite tokią padėką?”
Vaje, aš net nežinojau kaip sureaguoti. Jei tai buvo mainai, tai tie mainai buvo tikrai nelygiaverčiai. Naminė su meile užauginta višta, rūpestingai susukta į foliją, atkeliavusi iš kito galo Lietuvos, užauginta Jos rankomis, kaip padėka už paprasčiausią knygą… Bet negalėjau nepaimti tokios dovanos, kad ir kaip nustebau, ir nesijaučiau jos verta. Apsikabinom, padėkojau nuoširdžiai, ir išvažiavau, palikusi Ją lietuje šalia Akropolio, visą spindinčią, viena ranka stipriai glaudžiančią savo sūnelį, kitoje laikančią mano knygą…. Važiavau namo apdovanota kaimiškomis lauktuvėmis ir man riedėjo ašaros. Negalėjau nustoti žavėtis, kokia stipri savo vidumi Ta Moteris, kokia likimo dovana man buvo Ją sutikti.
Na o višta, palaukusi savo eilės šaldiklyje, šį savaitgalį pagaliau visu skanumu puikavosi ant mūsų stalo. Tokią geltoną riebią naminę vištą paskutinį kartą mačiau tik savo močiutės kaime, kai man buvo gal 10 metų. Ir nors perku namines vištas Tymo turguje, jos ne geltonos, jos baltos. Jos skanios, bet ne tokios, kaip Ta višta, neleidžianti pamiršti ano penktadienio ir Tos Moters spindičių akių…
Na, o kadangi dviese visos keptos vištos neįveikėme, jos liko ir rytojaus dienai. Todėl kitos dienos vakarienei pagaminau maistingus „kotletus” iš keptos vištos bei kynva kruopų, pagardintus bazilikais, raudonąja paprika ir grūstais pipirais. Nuostabus patiekalas, be galo skanus su saldžiarūgščiu čili padažu.
- 4 stiklinės keptos (arba virtos) vištienos
- 1 stiklinė kynva kruopų (baltų arba raudonų)
- Aliejaus
- 1/2 svogūno, susmulkinto
- 2 kiaušiniai
- Saujelė šviežių bazilikų, susmulkintų
- Druskos, pipirų, paprikų
- Vištieną suplėšykite arba supjaustykite gabalėliais (nesistenkite pernelyg susmulkinti). Kynva kruopas išvirkite 2 stiklinėse pasūdyto vandens, kol kruopos taps minkštos. Jei liko nesugerto vandens, nusunkite, kad kruopos liktų kuo sausesnės.
- Įkaitinkite keptuvėje šaukštą aliejaus ir jame apkepinkite svogūną.
- Dubenyje suplakite kiaušinius, suberkite vištieną, kruopas, pakepintus svogūnus, pagardinkite prieskoniais ir kapotais bazilikais. Viską labai gerai išmaišykite. Jei masė pernelyg šlapia, galite įberti 1-2 šaukštus miltų.
- Įkaitinkite orkaitę iki 190C. Kepimo skardą išklokite pergamentiniu popieriumi. Visą paviršių patepkite aliejumi.
- Šlapiomis rankomis formuokite paplotėlius, stipriai suspausdami tarp rankų, kad gerai suliptų visi ingrredientai, neiširtų kepant. Dėkite paplotėlius į paprastą skardą, vieną šalia kito. Pašlakstykite paplotėlius dar šlakeliu aliejaus.
- Kepkite orkaitėje apie 25-30 minučių, arba kol gražiai apskrus.
- Patiekite su mėgiamu padažu.
Ačiū, Giedre:) Ir aš dažnai šią istoriją prisimenu…
Net susigraudinau skaitydama istoriją…gražu, gilu,,,,recepto dar nebandžiau bet isotoriją nešiosiu širdyje ilgai 🙂 ačiū, kad pasidalinote
Ačiū, Agne:)
Nida, linkejimai Jusu nuostabiai skaitytojai ir Jums. Labai grazi istorija!
Jurgita, į sveikatą:) Labai smagu, kai yra KĄ įkvėpti:)
Ačiū, Lina:) Toks ir yra gyvenimas- tik ne visada tas detales gal skubėdami pastebim:)
Sveiki, ačiū už įkvėpimą geriems darbams ir skaniam maistui!
Miela Nida, ašaros man rieda nuo šio jausmingo įrašo… Taip gera nors virtualiai Jus tokią fantastišką ir kartu tokią nuoširdžią pažinoti. Ačiū, kad esat, kad dalinatės receptais, jausmais, gyvenimo potyriais. Šilčiausi linkėjimai iš Klaipėdos 😊
Ačiū, Rūta:)
Labai grazi istorija!
Daivut, duodami mes praturtėjame, ne gaudami… O kad gerumas užkrečiamas ir jis „užaugina procentus” – tikra tiesa:) Kaip gera, kai ta grandinėlė nenutrūksta:)
Indų patarlė sako: „Nedaug reikia laiko, kad daug gera padarytum.”
Pritariu, tu dosniai dalini gerumą, tą patyriau ir aš. O gerumas visada sugrįžta dvigubai. To aš tau ir linkiu. Šimtas ačiūūūū už viską!:))
Ramune, bet juk čia tokios natūralios smulkmenos, o pasirodo žmonės tá taip vertina… o aš, beje, prisimenu tuos sausainius, kuriuos gavau lauktuviù gražioje dėžutėje:)
Oi, Nida, aš Jūsu toki nesumeluota ir tikra nuoširduma irgi puikiai prisimenu kai nerimavau vaziuoti/nevaziuoti su vaikais i Izraeli ir jusu pastangas man atiduoti Izraelio trauka:) pamenu, kaip stebejausi, kad dar yra tokiu nuosirdziu zmoniu… Žaviuosi be galo!!!
Oi Dusia, puikiai prisimenu, kai lindau per tą skylę tvoroj:) Ligoninės teritorija juk milžiniška, taip paprastai neapeisi aplink, kad surastum atidarytus vartus (ypač kai nežinai kur jie). O Jūsų Mamytė buvo tikras šviesulys, man visuomet buvo ne tik malonumas su ja pabendrauti, bet ir didelė garbė, kad ją pažinojau. Didžioji dalis mano knygos „Izraelio skoniai” įkvėpta ir parašyta vien tik Tėjos!
Nida ,labai sujaudino Jusu straipsnis ! Visi ,kas Jus pazysta zino ,kad kitaip negalejot elgtis –lietus ,sniegas ,hamsinas . As galiu papasakoti ,kaip vaziavot aplankyti mano Mamytes Tel Ha Shomer ligonineje ,Tel Avive su lasisa ,ryziais (karstais) ,puokste saulegrazu ir uzdarytais vartais ,nes buvo SHABAS . Jus radot „skyle ” per kuria ilindot ir nepaprastai apdziauget Mamyte . Aciu Jums ,niekad nepamirsim . „LOVE ARE SMALL THINGS WE DO FOR ONE ANOTHER „