Nė nesitikėjau gauti tokio milžiniško palaikymo ir sveikinimų, kuomet pagaliau paskelbiau savo naujienas apie ilgai puoselėtą Portugalijos kaimo projektą. Labai visiems ačiū, nė apsakyti negaliu, kaip jūsų žinutės ir palinkėjimai sustiprina mano tikėjimą tuo, ką darau 🙂 Kita vertus, dabar galiu ir plačiau papasakoti kaip gi atsirado tas išsirinktas namas, kodėl būtent tame kaimelyje, o ne kokiame kitame, ir kaip pajutau, jog tai MANO vieta. 

Padernė

Mano vyras turi labai keistą pomėgį: kur tik bekeliautumėm, jo dėmesį visuomet patraukia nekilnojamojo turto agentūrų vitrinos. Ne dėl to, kad planuotų įsigyti butą Paryžiuje ar namą Briuselyje, poilsinį vasarnamį šalia Barselonos ar jaukų būstą Stokholme. Jam tiesiog įdomu pasmalsauti kokius butus pardavinėja vietiniai agentai ir kokių kainų už tuos būstus prašo. Niekada nesupratau šito pomėgio (visi mes skirtingi, aš, pavyzdžiui, esu visiškai abejinga papuošalų parduotuvių virtinoms, maždaug taip pat abejinga kaip pardavimui išstatytoms padangoms ar žoliapjovėms, užtai į vitrinoje sudėliotus puodus ir keptuves galėčiau žiūrėti pusvalandį :)), bet būtent Portugalijoje šis jo „įdirbis” ėmė ir pasitarnavo!

Kuomet visus metus mąstę ir sumąstę, jog vietoj vasarnamio Lietuvoje galbūt mums verta paieškoti vasarnamio Portugalijoje, Lisabonoje išsinuomojom automobilį ir pasileidom pakrante Algarvės link, mėgindami įsijausti į būsto ieškančių pirkėjų kailį. Dairėmės aplink, vis „matavomės”, ar mums šis kaimelis labiau patinka, o gal anas… Niekas pernelyg nežavėjo, viskas atrodė pakankamai svetima, kol privažiavom patį pietinį šalies regioną. Vairuodami nedidelių kaimelių gatvelėmis vis mėginom „pamatyti” save kada nors čia leidžiančius laiką. Ne, niekas labai netiko ir nepatiko. Tol, kol neatvažiavom į Padernę – kaimą, kuriame prieš metus praleidom tas lemtingas savo atostogas. Jausmas buvo, tarsi parvykom namo. 

Ir staiga mano vyras prisiminė, jog tuomet, prieš metus, kas rytą sukdamas savo kroso kilometrus, jis pastebėjo kaimelio glūdumoj NT agentūrą, net pro langą tuomet žiūrinėjo kas čia įdomesnio parduodama. Nieko nelaukę nuvažiavom ten, kur ta agentūra buvo prieš metus, ir prašom – ofiso durys buvo atidarytos!! Įėję vidun susipažinom su Marija, mažutės kaimelio agentūros savininke, papasakojom, jog mąstom apie mažytį namelį Portugalijoje, galbūt ji turi ką mums parodyti. Po valandėlės jau sėdėjom Marijos automobilyje ir važiavom apžiūrėti penkių šiuo metu parduodamų objektų, kurie maždaug atitiko mūsų apibrėžtus kriterijus. 

Tie kriterijai buvo gana paprasti: kadangi aš dievinu statybas (nesijuokit, aš rimtai!!! Man pats įdomiausias gyvenime dalykas yra sienų griovimas, vamzdžių klojimas, remontas ir statybos!!!), ir kadangi aš žinau, kad joks namas ar butas, į kurį aš kada nors įsikraustysiu, niekada neatitiks mano reikalavimų ir aš visvien turėsiu viską išgriauti ir įsirengti naujai, tai nedaug prasmės yra pirkti pilnai gyvenimui paruoštą daiktą ir jį vėliau remontuoti. Verčiau pirkti griūvantį, kad darbuojantis su kuvalda neskaudėtų širdies. Be to, mus ribojo biudžetas. Tad mes iš pat pradžių orientavomės būtent į begriūvantį, negyvenamą namelį, kurį pamažu galėtumėm atsistatyti ir įsikurti. 

Pirmas parodytas būstas mums nepatiko. Antras nebuvo patrauklioje vietoje. Trečias buvo pernelyg brangus. Ketvirtas neįkvėpė… Bet kai Marijos automobilis įsuko į mums puikiai pažįstamą gatvelę, kuria mes prieš metus kasdien važiuodavom arba po kroso bėgdavom į vilą, kurioje gyvenom, mums net apsalo širdis… Ir štai prašom – namas (ką ten namas, griuvėsiai!), šalia kurio kasdien praeidavom ar pravažiuodavom yra parduodamas. 

Štai šis kelias veda į mūsų kaimą 🙂 Nuotrauka daryta vasarį, kai pakelėj žydi migdolai

Tokiais atvejais aš esu linkusi klausyti širdies. O ta širdis sakė – TAIP, tai mano vieta. Širdies paklausėm, rankpinigius sumokėjom, dar po keletos mėnesių atvykau į Portugaliją pasirašyti pirkimo sutarties. Tai buvo be galo jausmingas momentas, kadangi pas notarą susirinko visi septyni šio turto paveldėtojai – į devintą dešimtį įkopę broliai ir sesės, kurių tėveliai 1930-aisiais šį namą savo rankomis pastatė, ir kuriame jie visi gyveno čia ne vienerius metus. Pasirodo, tai buvo vienas didesnių kaimelio namų, jame net 5 kambariai!! Namo gale buvo tvartas, šeima čia laikė karvę, arklį, kiaules, vištas, triušius… Namo prieigose iki šiol stovi beveik šimto metų senumo akmeninė krosnis – čia buvo kepama portugališka duona, švenčių proga skrudinamas paršiukas… Paskutinis gyventojas iš šio namo išsikraustė berods 1990-aisiais, ir nuo tada pastatas buvo paliktas griūti. Namelio savininkai ir graudenosi, ir dalinosi prisiminimais, aš pažadėjau, jog šį jų šeimos namą mes atstatysime lygiai tokį, koks jis buvo, puoselėsime ir prižiūrėsime, o senukai, jų vaikai ir anūkai bet kada bus laukiami svečiuose. 

Namas ano meto standartais buvo gana didelis – net penkių kambarių!
Kai kuriuose kambariuose buvo palikti ir kai kurie naudoti baldai…
Pro šiuos vartelius niekas pastaruosius 30-40 metų nevaikščiojo…
Šių senukų tėveliai kažkada savo rankomis pastatė namą, kurį mes įsigijome. Visa šeima jame ilgą laiką ir gyveno

Kituose įrašuose papasakosiu šios istorijos tęsinį, o šiandien dalinuosi dar vienu gardžiu vegetarišku patiekalu – orkaitėje keptu kalafijoru. Kepta kalafijoro galva pastaruoju metu Australijoje yra tikras hit’as, turbūt niekada ši daržovė neturėjo tokio populiarumo, kokiu džiaugiasi dabar. Kuo labiau kepant kalafijoras apskrunda, tuo daugiau skonio turi patiekalas. Vieną labai pasiteisinusį kepto kalafijoro receptą esu įtraukusi į knygos „Australijos skoniai” puslapius, pati jį labai dažnai ruošiu, ypač jei svečiuose laukiu vegetarų.

Ši kepto kalafijoro versija – visas pluoštas Artimųjų Rytų regiono virtuvių skonių vienoje lėkštėje. Puikiai čia dera ne tik skoniai, bet ir tekstūros: glotnus graikinių riešutų padažas, apskrudę kalafijoro žiedkočiai ir saldžiarūgščių vynuogių salsos gaiva. 

Kepti kalafijorai
Kepti kalafijorai su riešutų padažu ir vynuogių salsa
Aromatingas vegetariškas patiekalas su kalafijorais ir vynuogėmis
Print Recipe
Keptas kalafijoras su vynuogių salsa ir riešutų padažu
Artimųjų Rytų (Libano) virtuvės skoniais turtingas vegetariškas patiekalas, tinkamas greitai paruošiamoms vaišėms didesniam kiekiui valgytojų
Virtuvė Artimųjų Rytų
Raktažodis kalafioras
Pasiruošimas 20 min
Laikas 30 min
Porcijos
porc
Ingredientai
Kalafijorui
Riešutų padažui
Vynuogių salsai
Virtuvė Artimųjų Rytų
Raktažodis kalafioras
Pasiruošimas 20 min
Laikas 30 min
Porcijos
porc
Ingredientai
Kalafijorui
Riešutų padažui
Vynuogių salsai
Procesas
  1. Įkaitinkite orkaitę iki 240C. Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi ir ant jos sudėkite kalafijoro riekes. Dubenėlyje sumaišykite alyvuogių aliejų su sutarkuotomis česnako skiltelėmis ir baharat prieskonių mišiniu. Šiuo mišiniu ištepkite kalafijoro puseles iš visų pusių, pasistenkite teptuku pasiekti ir tarpelius tarp kalafijoro žiedelių. Viską pabarstykit druska. Kepkite orkaitėje apie 25-30 min, arba kol kalafijoras bus gerai apskrudęs.
  2. Per tą laiką duoną sudėkite į dubenėlį ir užpilkite 250ml šalto vandens. Palikite pabringti 5-10 minučių.
  3. Kol duona bringsta, sumaišykite dubenėlyje vynuoges, svogūnus, sūdytas citrinas, actą, aliejų, pasūdykite pagal skonį ir palikite pasimarinuoti (apie 10 min.)
  4. Išbrinkusią duoną nuspauskite pirštais ir sudėkite minkštimą į nedidelį blenderį, vandens neišpilkite. Ten pat suberkite riešutus ir sutarkuotą česnako skiltelę. Pradėkite smulkinti, besisukant motorui plona srovele pilkite vandenį, kuriame brinko duona. Plakite tol, kol padažas bus labai tolygus, reikiamo tirštumo (jei trūksta, vandens įpilkite papildomai). Pagal skonį paskaninkite actu ir druska.
  5. Didelėje serviravimo lėkštėje (ar individualiose lėkštelėse) ant dugno patepkite riešutų padažo, ant jo dėkite apskrudinto kalafojoro riekes, pabarstykite vynuogių salsa, skrudintais riešutais, petražolėmis ir pašlakstykite aliejumi.
Pastabos

*Baharat - tipiškas Libano virtuvės prieskonių mišinys, kurį galite susimaišyti ir patys: 2 šaukšteliai maltų kuminų,1 šaukštelis maltų pipirų, 1 šaukštelis maltų kalendrų, ½ šaukštelio malto cinamono, ½ šaukštelio malto muškato, ¼ šaukštelio maltų kardamonų, ¼ šaukštelio maltų gvazdikėlių. 

Recepto šaltinis - Gourmet Traveler

 

Komentarų apie "Kepti kalafijorai su riešutų kremu ir vynuogių salsa": 4

  1. Nida:

    Rūta, pakeisti nėra kuo, nebent nedėkit visai. Sūdyta citrina turi ypatingai išraiškingą sūriai rūgštų skonį, nežinau ar būtų kas ją atstotų. Gal koke kaparėliai, bet jie turi dar ir savitą poskonį, tačiau rūgštaus ir sūraus skonio balanso gal šiek tiek priduotų. Pamėginkit, aš nesu bandžiusi.

  2. Nida:

    Rūta, ačiū, kad skaitote:)
    Paderne yra toks didesnis kaimas, a la mažas miestelis. Mano kaimukas yra Padernės pakrašty esanti mažytė gyvenvietė, vos 10 namų, kurios pavadinimas Casas do Pocos (išvertus reiškia Šaltinių namai). Aprašysiu istoriją kitame įraše 🙂

  3. Rūta:

    Žavinga istorija apie namelio pirkimą ir ta nuotrauka su visais paveldėtojais. Pavydžiu baltai. Įsidėmėsiu miestelio pavadinimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *