Kai kulinarija sujungia Kiniją ir Lietuvą

Visą vasarą praleidus Vilniuje, ruduo man tikrai užderėjo kelionėmis. Vos grįžus iš Japonijos, jau po trijų dienų kroviausi lagaminus ilgam skrydžiui ta pačia kryptimi, šįkart į Pekiną.

Pasakysiu atvirai: keliauti į Kiniją po Japonijos tikrai nėra geras pasirinkimas:) Jei ne projektas, kuriame mane pakvietė dalyvauti Lietuvos Ambasada Kinijoje, kažin ar Kinija apskritai būtų mano kelionių maršrutų sąraše. Šioje šalyje buvau du kartus, ir, neįsižeiskit Kinijos mylėtojai, nelabai traukia čia sugrįžti:)

Jei per dvi savaites keliaujant po Japoniją, nei milžiniškų miestų gatvėse, nei metro, nei greituosiuose traukiniuose nė karto neteko išgirsti skambančio telefono ar telefonu kalbančio žmogaus (gerbdami kitų privatumą, japonų mobilieji visuomet veikia tyliausiu rėžimu, o atsiliepti telefonu viešoje vietoje, net gatvėje, yra labai nemandagu), tai Kinijoje – visiška priešingybė! Čia “gero tono” ženklas ne tik groti tralialiaikas savo huavėjais, bet, pavyzdžiui, visu garsu žiūrėti filmą važiuojant metro! Tik įsivaizduokite, kiek triukšmo vagone, kai kiekvienas įsijungęs savo muziką, dzinksintį žaidimą, serialą ar dar kokią kitą nesąmonę!… Beje, žinučių kinai taip pat, panašu, telefonais nerašo, jas įkalba, kaip ir gautąsias išklauso, be abejo visu garsu, kad visi praeiviai girdėtų!… Gal po Japonijos ir mano pačios dėmesys pajautrėjęs, tačiau tiek spjaudymo, rėkavimo, sklaidymosi, šiukšlinimo ir netvarkos buvau jau senokai nemačiusi.

Jei manote, kad Kinijoje jums patiks maistas, tai pasiruoškite galimam nusivylimui:) Sakau atvirai – skaniausias kinų maistas yra “Trijuose Klevuose” Vilniuje. Pekine tokio gardaus kažin ar rasite. Valgių ten daug, kiekvienoje gatvėje ir skersgatvyje kažkas kepa ir verda, bet subalansuotas lietuviškam skoniui yra tik tas, kurį ruošia kinai Vilniuje:) Kinai namuose retai turi normaliai įrengtas virtuves, tad patys gamina labai nedaug, jei apskritai kažką verda ar kepa. Dažnas net šaldytuvo namuose neturi, nes tokio gremėzdo mažame bute nelabai įtalpinsi. Atėjus į prekybos cenrtą viskas kaip ir aišku pasidaro – čia visi maisto produktai suvakuumuoti, apdirbti chemija taip, kad gali stovėti lentynoje nors ir tris metus:) Čia jei tikrai kažką norėtųsi namuose turėti pakramtymui:)

Per savaitę nudlų (makaronų) prisivalgiau tiek, kad kurį laiką nenorėsiu pažiūrėti į jų pusę:) (beje, skaniausi buvo tie, kuriuos man paruošė bičiulis serbas šefas Peteris). Tačiau Pekino antis, jei kas nors parodys gerą vietą (tikrai nesitikėkit, kad bet kur užėjus Kinijoje ji bus vienodai gardi) tikrai super skani. Kaip žinia, Pekino antis patiekiama kartu su plonyčiais blyneliais, saldžiu padažu, plonais agurkų ir porų šiaudeliais, tačiau vienos detalės aš ir pati nežinojau apie Pekino antį: kol tik ką iškeptos Pekino anties odelė yra karštutėlė ir labai traški, ją reiktų valgyti pačią pirmą, pabaksnojus į … cukrų. Savotiška, bet tikrai labai skanu, tačiau kai skūrelė šiek tiek pravėsta, toks valgymo būdas jau visiškai netinkaJ Dar viena plonybė – suvalgius Pekino anties blynelius, ant stalo atkeliauja perpus perkirsta kepta anties galva. Tai – pats didžiausias delikatesas kinams, ypač skanios anties smegenėlės… Gal ir nelabai apetitiškai skamba, bet čia šis tas iš vietinio kulinarinio folklioro:)

Kaip minėjau, į Kiniją vykau ne atostogauti ir ne ragauti kulinarinių naujovių. Užtai pati prisisėmiau tokios unikalios patirties, apie kokią labai visada svajojau. Visą savaitę drauge su geriausiais Pekino Kempinski restorano šefais ruošėme patiekalus, kuriais penkis vakarus šio prabangaus viešbučio restorane vaišinome Kinijos žurnalistus, verslininkus, politikus, restoranų šefus, produktų distributorius ir kitus garbingus žmones. 250 svečių, daugiau nei pusšimtis straipsnių vietos spaudoje, keli milijonai renginio live transliacijų peržiūrų – visa tai tam, kad lietuviška varškė, varškės ir brandinti sūriai, alus, trauktinės ir duona pasiektų Kinijos vartotojų stalus.

Kai pirmą dieną atsidūriau Kempinski restorano virtuvės užkulisiuose, nesuvokiau, kad šis maisto fabrikas gali būti tokio dydžio! Tarsi atskiras kvartalas su savo koridoriais, liftais, alėjomis, praėjimais, departamenais ir skyriais… Čia dirba net 200 žmonių, kurie kasdien maistą ruošia septyniems viešbučio restoranams. Kiniškas, itališkas, vokiškas, japoniškas – visi restoranai turi savo atskiras virtuvės erdves, nes kiekvienam reikia vis kitos įrangos bei indų. Trijų aukštų patalpose – tarsi didelėje gamykloje visi žino savo funkcijas ir darbus. Mano komandoje buvo du labiausiai patyrę šefai: Peteris iš Serbijos ir Mithun iš Indijos, abu iki Kinijos dirbę Kempniski Dubajuje. Tad mes tarsi trys muškietininkai ir laikėme frontą. Pradžioje į pagalbą pasikviesdavome dar ir porą kinų, tačiau su jų darbo (ne)našumu, nusispjovėme, ir verčiau viską greitai atlikdavome patys, užuot ganę juos ir nervinęsi dėl vilkinamo laiko…

Svečiams kasdien ruošėme šviežias salotas su skustais Džiugo gabalėliais, kepėme varškės sūrius, pamarinavę Buga chili padažuose ir įvynioję į šoninės juosteles, čirškinome bulvinius blynelius, kuriuos tiekėme su česnakiniu varškės padažu, ir net pasiūlėme saldžių varškėtukų su šilauogėmis bei jogurtu. Įdomiausia buvo lipdyti virtinius (juos darėme su varškės ir bulvių įdaru, ir tiekėme pašlakstę tirpintu sviestu bei pabarstę skrudintos šoninės trupiniais) – šiam reikalui kasdien dviese su šefu iš Indijos bent kelioms valandoms atsikraustydavome į kinų maisto virtuvės Dim Sum kambarėlį: šiame kambarėlyje dirba keli kinai šefai, kurie daugiau nieko nedaro, tik ištisas dienas lipdo įvairiausių formų “koldūnus” bei ruošia purias garuose verdamas bandeles. Iš pradžių niekas iš mano pagalbininkų nemokėjo gražiai (“lietuviškai”) užsukti virtinių kantelio. Prasčiausia bandymai sekėsi indui… Tad meniškai suraityti po kelis šimtus virtinių kasdien teko man. Aš jau buvau nudžiugusi, kad štai ir iš mūsų kinai pasimokys šio bei to (nors virtiniai į lietuvišką virtuvę tikrai atkeliavo iš jų, kinų), nes kinai saviškius lipdo visiškai kitaip juos užlipdydami nei mes, ir įdarui naudoja tik mėsą ir/arba jūros gėrybes. Tačiau vis man pro petį į rankas žvilgčiojęs vienas kiniškų koldūnų meistras paėmęs virtinį tokią gražią “lietuvišką” virvelę susuko, kad aš net aiktelėjau iš nuostabos! Visgi tų vaikinų rankos tikrai sutvertos tešlos stebuklams lipdyti, ir bet koks koldūno pabaigimas jiems nesunkiai įkandamas:)

Desertui serbas šefas Peteris kasdien dėliojo milžinišką sūrių lėkštę, ir dar svečiams siūlėme lietuviškų mėlynių sūrio pyragą su baltu šokoladu. Gerai, kad Kempinski virtuvės karalystėje yra visas departamentas, užsiimantis vien saldėsiais ir įvairiausiais kepiniais – tai tie kepinių meistrai mums ir pagelbėdavo kasdien vis su nauju mėlyniniu cheesecake’ku…:) Mūsiškio mėlynių pyrago spalva ir skonis itin patiko kinams, nors ir visi kiti patiekalai būdavo iššluojami iki paskutinio trupinėlioJ Stebino kinus ir mūsų lietuviška juoda duona, kurią, kaip pridera, tiekėm keptą, įtrointą česnakais, su sūrio padažu. Ach, kaip gerai ji ėjo su šaltu lietuvišku alumi!!…

Jei pačioje pradžioje profesionalioje virtuvėje jaučiausi tarsi ateivis, jau po poros dienų žinojau kuriame šaltąjame kambaryje (taip, tokiuose restoranuose yra ne šaldytuvai, bet atskiri šaldymo kambariai!) ieškoti reikiamos daržovės, sūrio, ar kokio kito ingrediento. Mokėjau įjungti ir nustatyti didžiules pramonines krosnis, užsimerkus susirasdavau reikiamus įrankius, prieskonius ir viską, ko tik prireikdavo. Išskyrus 5-6 užsieniečius, čia dirba vien kinai, ir vos pora žmonių šiek tiek supranta angliškai. Tačiau virtuvėje susikalbėti net ir nežinant užsienio kalbos gana paprasta:) Dar paprasčiau susirasti draugų – jei pradžioje kinai žvilgčiojo į mane atsargiai tyrinėdami, tai po dienos kitos jau šypsojosi ir kvietė paragauti visko, ką jie gamina:)

10-12 valandų – tiek kasdien pradžioje tekdavo praleisti virtuvėje ruošiant, atrodytų, tokius paprastus patiekalus. Tačiau tas laikas prabėgdavo visiškai nepastebimai. Ir nors vakarais kojos jausdavo sutrepsėtus 20 000 žingsnių, smegenys užtai būdavo pailsėję kaip jokiame kitame darbe:) Kai jau mūsų komanda įgudo su pasiruošimo darbais, kiekviena sekanti diena buvo vis paprastesnė, atsirado net kelios laisvos valandos poilsiui. O žinot ką daro kulinariniai pamišėliai, kai turi laisvą valandą? Ogi eina į miestą ragauti gatvės maisto, apžiūrinėti produktų turguje ir toliau mėgautis maistu:) Mano partneris tokiuose pasivaikščiojimuose buvo Mithun – mes tiesiog negalėjome nustoti kalbėtis apie indiškus patiekalus, atskiriems Indijos regionams būdingus receptus, ir, žinoma, skanavom vis kitame gatvės vagonėlyje įsigytus Pekino “blynus” su kiaušiniu, marinuotomis daržovėmis ir saldžiarūgščia grilyje kepta vištiena.

Visuomet sakiau ir sakysiu, jog kulinarinė diplomatija – tai lengviausias ir maloniausias būdas greitai susirasti draugų ir viešinti savo šalies žinomumą. Kulinariniai renginiai – tie, į kuriuos lengviausia prikviesti svečių ir juos sudominti. Virtuvėje ir prie stalo užsimezgusios draugystės neretai išsivysto į vis kitus projektus, ryšius ir bendravimą. Tad kas žino kuo pasibaigs ši, prasidėjusi Kinijoje?:)