Japoniški mokslai

„Velniam man viso šito reikia??” – nesuskaičiuoju, kiek kartų į galvą lindo mintis, kai paraudonavusiom iš nuovargio akim susigūžusi arčiau naktinės lempos verčiau vis kitą vadovėlio puslapį, kas kiek laiko mėgindama prisiminti sausai iškaltus terminus…. Miyajima, Tezaku, Sujime, Yubiki, Arai, Gohoku, Tsuma, Tezu…..

Aš seniai vis pasvaičiodavau, jog būtų išties įdomu pasigilinti į japonišką virtuvę, pasimokyti ne iš vadovėlių, bet pabūti tikroje japoniškoje aplinkoje, prisiliesti prie japonų kultūros visa apimtimi, ne tik fragmentiškai. Tai kaip ten liaudyje sako – „būk atsargus, apie ką svajoji”? Tos svajonės išsipildo, jei ką 🙂

Nevarginsiu jūsų ilga istorija kaip aš pataikiau į ten, kur tokie kaip aš paprastai nepatenka:) Gavusi iš savo bičiulio James’o informaciją apie vieną kartą per metus į Sidnėjų atvykstantį Pasaulio sušių įgūdžių instituto (World Sushi Skills Insitute) vadovą ir lektorių Hirotoshi Ogawa ir galimybę dalyvauti sušių profesionalams organizuojamuose dviejų dienų kursuose, ėmiau „ant durniaus” ir nusiunčiau savo aplikaciją. Pildant aplikaciją, be kitų klausimų buvo ir, pvz., toks: „kiek metų jūs profesionaliai gaminate sušius”? Į jį sąžiningai atsakiau – 0. Sušius esu gaminusi gal kokius…. 8 kartus gyvenime 🙂 Paskutinįkart maždaug prieš dešimt metų. 

Išsiunčiau savo paraišką ir laukiu. Savaitė praėjo – jokių žinių. Kursai prasideda Sidnėjuje rugsėjo 1 dieną (kokia puiki diena sugrįžti į mokyklos suolą!!), liko vos kelios dienos, man reikia užsisakyti viešbučius trims naktims, nuvairuoti 300km iki workšopo vietos, tinkamai pasiruošti, o čia jokių žinių… Pagaliau likus dviem dienom gaunu teigiamą atsakymą ir trumpą instrukciją: kursų pradžia tada, pabaiga- tada, adresas – toks, parkingas – ten, būtina ateiti apsirengus „sušių meistro apranga ir turėti savo pelius”. WTF? Kokia dar sušių meistro apranga? Kur aš ją gausiu penktadienio vakarą?? Nieko tokio, tiks ir tradicinė, prancūziška 😉

Į Sidnėjų važiuoju iš vakaro. Norint nuvairuoti 350km (kur greitis griežtai ribojamas iki 110 km/h plius prasibrauti per didmiestį ir jo klaidžius tunelius), rasti parkingą ir prisistatyti 9 val ryto į mokyklą, man iš namų reiktų išvažiuoti apie 4 ryto. Tokiu laiku čia dar tamsu, o tamsiais keliais Australijoje važiuoti renkasi nebent savižudžiai arba tie, kurie ant mašinų turi įsitaisę tokius specialius metalinius rėmus tiems atvejams, kai į kelią įšoka briedžio dydžio kengūra…. Tad į Sidnėjų išvairuoju diena anksčiau. 

Klasėje – 12 mokinių. Aš vienintelė NEazijietė. Kaip ir aš vienintelė – NE sušių meistrė, NEdirbanti pastaruosius xx metų sušių restorane. Dėstytojas atvykęs tiesiai iš Tokio (japonai iki sekundžių skaičiuoja savo laiką, o pamiegoti jie gali kad ir stovėdami) vilki tokio baltumo sušių šefo švarkelį, kad net akis skauda žiūrint 🙂 Jis kalba japoniškai, į anglų kalbą verčia vertėja (ačiū Dievui, spėju geriau įsikirsti į terminus). 

Pradžioje – taisyklės: jokio vėlavimo, jokio bruzdėjimo, jokių išėjimų į tualetą, jokių klausimų (tik pasibaigus paskaitos daliai, kai dėstytojas duoda ženklą, kad galima klausti), jokių užrašų kompiuteriu, tik į sasiuvinį ranka, jei dėstytojas dalykus pakartoja du kartus, tai reiškia, kad jie labai svarbūs ir šis klausimas greičiausiai bus egzamine. Taip taip, EGZAMINE, kurį visi turėsim laikyti pasibaigus antros dienos paskaitoms. 

Pirma diena man pralėkė kaip žaibas. Taip viskas įdomu, taip negirdėta, taip nežinoma… Ranka – tarsi medinė (kas šiais laikais rašo ranka??? Aš kompiuteriu rašau greičiau, nei galvoju… o čia – ranka per pirmos dienos sesiją sugebėjau užsirašyti 24 didelius (A4 formato) puslapius (jei sąžiningai – labiausiai džiaugiausi, kad pasiėmiau didelio formato sąsiuvinį ir atsarginių rašymo priemonių…)). Sušių atsiradimo istorija, ryžių pasirinkimas, žuvų rūšys ir jų darinėjimo skirtumai Kiote ir Tokijuje, japoniško maisto taisyklės (spalvos, tekstūros, pojūčiai) ir patiekimas, sezoniškumas, peilių rūšys ir pavadinimai, šviežių žuvų saugus paruošimas, bakterijų rūšys ir jų išvengimas, indai, ingredientai, marinatai, pjaustymo kampai ir sušių ir sašimių rūšys, dekoracijos, priedai, įrankai, higiena, žuvų išpjaustymo būdai ir kiekvieno peilio judesio vardai…. 

Tarp 1,5 valandos teorijos – vos 10 minučių pertrauka, per pietus į klasę atkeliauja bento dėžutės su japoniškų valgių rinkinuku, visi per 20 minučių tyliai suvalgo savo porciją ir toliau kimba į mokslus.

Važiuoju aš traukinuku viešbučio link po pirmos dienos, ir man net galva sukasi nuo naujų terminų, nuo šešias tonas sveriančio naujų žinių bagažo, bet svarbiausia, stresas dėl rytoj įvyksiančio egzamino…. Į viešbutį pasiimu teorijos knygą (75 psl) – ją visą per naktį reikia išmokti. Laiko nedaug – iki kitos dienos 9 valandos ryto. Šiaip traukinyje aš paprastai naršau internete, ką nors skaitinėju socialiniuose tinkluose, bet tik ne tądien…. Įsmeigusi akis į savo prikeverzotą sąsiuvinį, išnaudoju kiekvieną minutę ir skaitau, skaitau, skaitau…. 

Skaitau iki vidurnakčio, kol suprantu, kad mano laikas dėl nuovargio jau darosi neproduktyvus. Tada einu miegot, tačiau keliuosi 4:30 ir susigūžusi vėl skaitau… Žinot, kai tau jau 50+, tos naujos žinios taip lengvai smegenyse neužsifiksuoja, kaip būdavo anksčiau… Tačiau trauktis nėra kur – prieš akis dar viena kursų diena, šįkart praktinė. Ir tas nelemtas egzaminas….

Visa klasė kitos dienos rytą virtusi restorano darbinėmis patalpomis. Kiekvieno studento darbo vieta įrengta taip, kad galėtų dabar jau praktiškai pademonstruoti savo įgūdžius. Mano širdis – kulnuose. 

Antra diena prasideda peilių galandinimu. Tinkamai išgaląsti vienos briaunos peilį yra reikalų (man yra reikalų galąsti ir dviejų briaunų peilius, vis dar nepasitikiu savo jėgomis ir japoniškus peilius atiduodu aštrinti tik profesionalams), tokie įgūdžiai yra nepamainomi, mat geras peilis yra tik aštrus peilis, niekaip kitaip. 

Pirmas praktinis pratimas – plonyte permatoma plačia juosta peliu pjauti storą ridiką (daikon) – iš tos juostos vėliau gimsta ploni it siūlai sušių pagardai. Per pirmas penkias minutes mano peilis išslysta iš rankos ir įsminga į nuosavą kairės rankos nykštį. Pagalbininkai diskretiškai užklijuoja mano kraujuojantį pirštą pleistru, duoda guminę pirštinę ir nuleidusi akis stoju toliau „prie staklių”. Gėda neišpasakyta… nors prasmek skradžiai žemę 🙁 

Antras pratimas – meniškai išpjaustyti bambuko lapą. Vietoj penkių stačių kalnų man gaunasi kažkas panašaus į nuverstą Kalėdų eglutę, bet ačiū Dievui bent jau be peilio traumų…. Ko norėt – kiekvieną iš šių funkcijų šefai Japonijoje praktikuojasi maždaug po 2-3 metus. Taip taip, dvejus metus usuba peiliu pjauni ridiką, kol gauni teisę į rankas paimti yanagiba peilį… Negana to, jei tampi sušių meistro mokiniu, privalai su juo apsigyventi dvejus-trejus metus ir vaikščioti šalia jo tarsi šešėlis, mat mokytojas savo mokinio nemoko, jis tik suteikia teisę jį stebėti ir mokytis… Gyvendamas kartu, mokinys privalo mokytojui patarnauti, skalbti jo aprangą, gaminti maistą ir kitaip asistuoti, jam negalima laiko leisti su savo šeima (žmona, vaikais…). 

Trečia praktinė pamoka – sušių ryžių plovimas. Čia dviejų metų praktikos jau nepakanka niekam, Japonijoje šioje pozicijoje praleidžiama ilgiau, nei trejus ketveris… Juk sušiai yra skanūs (ir kokybiški) tiek, kiek skanūs ir kokybiški yra ryžiai. 

Kai ateina laikas epogėjui – juodąjį sušių samurajaus diržą turinčio meistro sušių gaminimo demostracijai, man rodos, pamirštu ir kvėpuoti. Aš tokių dalykų net filmuose nesu mačiusi, o čia viskas vyksta prieš akis…

Tačiau greitai mane „išblaivo” sekančios užduoties paskelbimas: per 40 minučių pagaminti ir sukomponuoti savo sušių lėkštę iš padėtų ingredientų (šviežių tuno, skumbrės, lašišos, jūrų ešerio, šukučių, kalmarų ir ikrų). Man norisi verkti, aš net nežinau nuo ko pradėti, aš net odos nuo žuvies greitai nulupti nemoku (už mane tą padaro turgaus žuvininkas…). Gerai, kad pro petį pasižiūriu ką daro kiti studentai, ir imu kopijuoti. Mintyse jau ne klausiu, ką aš čia veikiu, bet keikiuosi. Beje, rusiškai. 

Šiaip ne taip tą sušių lėkštę aš padariau. Tolokai ji nuo japoniškų grožio standartų, tačiau lengviausia juk būtų buvę mesti viską ir pabėgti, prireikė pastangų, kad taip nepadaryčiau 🙂 

Paskutinis kursų akcentas – egzaminas. Viena valanda, 50 klausimų. Jei į daugiau nei 9 klausimus atsakei neteisingai, egzamino neišlaikei. Kad ir koks „lengvas” atrodo testas su trim galimais atsakymais, iš kurių tik vienas teisingas, tie atsakymai būna gerokai susukti. Neišlaikiusiųjų procentas paprastai būna ne mažesnis, nei 20%. Psichologiškai pasiruošiu, kad vieną tuose 20-tyje procentų jie jau turi (mane), tad kitiems gal bus lengviau judėti pirmyn 🙂

Sąrašas taisyklių egzaminams: jokio dairymosi, jokio šnabždėjimosi, jokio žvilgčiojimo į kito žmogaus lapą, telefonai pilnai išjungti (ne silent režimas, bet pilnas switch-of), teisingas atsakymas žymimas varnele, ir jei tą atsakymą pažymėsi kokiu kitu simboliu (kryžiuku, rutuliuku ar dar kokiu) – atsakymas neužskaitomas, net jei jis teisingas. Egzaminų lapai išdalinami visiems užversti, juos atsiversti galima tik tada, kai mokytojas duoda startą (visiems iš karto). Egzaminas baigiasi lygiai po 60 minučių ir nė sekundės vėliau. Ant lapo privaloma spausdintomis raidėmis užrašyti savo vardą, pavardę ir šalį, kurios piliečiu esi. Jei padarai klaidą – minus vienas balas. 

Aš išsijungiau ne tik telefoną, bet nusiėmiau ir Apple Watch, nes mane užkniso perspėjimai apie grėsmingai padidėjusį širdies plakimo ritmą (gerai, kad tas laikrodis automatu širdies kardiogramų nerašo, manau ir sirenos būtų įsijungę :)). Pradėjau atsakinėti į klausmus. Į laiką sutilpau, į visus klausimus spėjau atsakyti, laimei, visą medžiagą buvau tikrai įdėmiai perskaičiusi. Be tokio uolaus mokymosi šansų atsakyti į daugelį klausimų būčiau turėjusi nulį. 

Pusvalandis laukimo už durų, kol komisija patikrins mūsų egzamino raštus. Baisiausia – praeityje. Dabar jau koks skirtumas, ar išlaikiau tą egzaminą, ar ne… Juk neketinu likusį gyvenimą pašvęsti profesionaliai sušių meistro karjerai… Tačiau būtų apmaudu (ir gėdinga) pralaimėti, kad ir kaip šefas Ogawa pabrėžė, jog yra kas šį egzaminą išlaiko tik iš kelinto karto, o ir jis pats sertifikatą, suteikiantį teisę maistui ruošti nuodingosios fugu žuvies sašimius, gavo tik po 12-kto bandymo!!

Kai susirenkam į klasę rezultatų paskelbimui, dar viena instrukcijų porcija: „jei išgirsite savo pavardę, privalote ateiti į klasės priekį ir atsistoti 3-4 žingsnių atstumu nuo mokytojo. Tada jam reikia žemai nusilenkti, žengti 3 žingsnius ir dešine ištiesta ranka paliesti teikiamą sertifikatą, tada pridėti kairę ranką ir laikant sertifikatą abiem rankom dar kartą nusilenkti. Nusilenkus reikia žengti vieną žingsnį pirmyn, ir atsisukus į salę pozuoti nuotraukai laikant sertifikatą”. 

„Man neprireiks” – galvoju ramiai sau sėdėdama suole. …. tol kol neišgirstu savo vardo ir pavardės. Kažkodėl užkliūnu už kėdės einant, bet visus nusilenkimus padarau kuo puikiausiai (daug geriau, nei tuos sušius pjausčiau :)). 

Ir ką – nuo dabar mano žinios pripažintos ir įvertintos Japonijos vyriausybės įsteigto instituto, kuris rūpinasi Japonijos kulinarijos ir kultūros plėtra užsienio valstybėse. Taip pat šio instituto (ir sertifikavimo) tikslas yra suteikti reikiamų žinių užsienyje dirbantiems ir japonišką maistą ruošiantiems specialistams, užtikrinant saugų žalios žuvies (ir kitų produktų) vartojimą ir puoselėjanti Japonijos kultūrą. 

Beliko tik imti į rankas peilį ir kasdien praktikuotis pjaustant ridikus, bambukus ir, galų galiausia, žuvis!