Nežinau, kada mano gyvenime atsirado Japonija. Ne, ne ta prasme, kada pirmąkart sužinojau žemėlapyje kur ji yra:). Niekuomet nesu buvusi Japonijoje ir tai be jokių abejonių šalis, kuri yra mano top 5 geidžiamiausių sąraše.
Kuo daugiau sužinau apie Japonijos kultūrą, tradicijas, maistą, papročius, tuo didesnę meilę ir pagarbą šiai šaliai jaučiu… Minėjau keliuose ankstesniuose savo blogo įrašuose, kad laukiau naujos savo knygos apie japonišką maistą. Pagaliau ji atkeliavo!!! Pradėjau skaitinėti, ir negaliu atsižavėti šia šalimi dar labiau… Harmonija, kurios siekiama patiekiant ir valgant maistą, neapsiriboja vien nepriekaištingu skoniu. Koks spalvų balansas, kokia energija turi spinduliuoti iš lėkštės, kaip maistas atrodo, koks nepriekaištingas įvairių skonių derėjimas… Net neabejoju, kad patirtimi ir įspūdis dalinsiuosi su jumis dar ne vienu savo įrašu 🙂
O atidarydama „naują” – japonišką – erą savo virtuvėje pagaminau šiandien sušius. Jei kas nors nesiryžtate sušių gaminti, labai raginu perskaityti mano įrašą „Sušiai” šiame bloge ir nieko nelaukus imtis darbo. Sušius pasigaminti gali ir vaikai! Na, o pagal japonišką filosofiją, kiekviename patiekale turi būti bent 5 spalvos: balta, juoda, žalia, raudona ir geltona. Manau, šiandien man pavyko šią taisyklę išlaikyti.
Kai stabtelėjau šalia savo namų esančioje žuvies parduotuvėje, jos savininkas tik plačiai nusišypsojo, kai pasakiau, kad norėčiau kokios nors žuvies gabaliuko, tinkamos sušiams. „Ir kas čia visiems šiandien pasidarė? – gūžčiojo pečiais mano „žuvies draugas” – „visi ateina šiandien žuvies sušiams!”:) Gal aš kažką praleidau, gal lapkričio 11-oji – tai sušių diena?:)
Ritinėlius šiandien susukau su šviežia lašiša ir šviežia ispaniška makrele (tokia balta skani žuvis…), paprikomis, agurkais, „japonišku omletu” 🙂 ir šviežiai paskrudintais sezamais. Mmmmm, gardumėlis!
Ši sušių lėkštė – tai siurprizas mano mylimam vyrui. Kol aš sėdėsiu paskaitose, jis suras ją šaldytuve grįžęs iš darbo su gražiais mano palinkėjimais 🙂
