Japonija. Unikali. Kitokia. Skani.

Nuo neatmenamų laikų, turbūt nuo tada, kai pirmąkart išmokau surasti atskiras šalis žemėlapyje, aš svajojau aplankyti Japoniją. Vaikystėje ta tolima šalis mano vaizduotę kaitino spalvotais origamiais ir tekančia saule, vėliau – taip geidžiama muzikine ir buitine technika, bet užvis labiausiai – savo elegantišku minimalizmu, senąja kultūra, visiškai kitokiomis nei mūsiškės tradicijomis, ir, savaime suprantama, kulinarija.

Mano svajonių šalių sąraše Japonija visada užėmė pirmąsias pozicijas, bet aš visiškai sąmoningai neskubėjau tų savo svajonių realizuoti… Nes gyventi juk taip gera, kai turi svajonių, tiesa?:)

Bet šiemet atėjo metas toms svajonėms pildytis. Jau sausį suplanuota kelionė į Tekančios Saulės Šalį pagaliau įvyko. Dalinausi įspūdžiais kasdien savo Instagram ir FB paskyrose, ir negaliu atsistebėti, kiek žmonių mano įspūdžius skaitė, sekė dėkojo… Tai buvo pirmas kartas, kuomet pasirinkau būtent tokį formatą – juk įspūdžiai patys įdomiausi tada, kai jie patiekti dar karšti, tiesiai iš įvykio vietos, bet ne susigulėję ir kiek išblankę:) Neketinu kartotis, neketinu aprašyti jų ir čia, blog’e, tačiau vienu kitu patarimu tiems, kuriems Japonijos svajonės įgyvendinimas – dar prieš akis, visgi šiokiais tokiais patarimais pasidalinsiu:)

Japonija yra ypatinga, kitokia šalis. Ji nesulyginama nė su viena kita, kurioje esate butę, ar kurias dar tik lankysite. Jei nesate daug pasaulio apkeliavę, neskubėkite į Japoniją, antraip gali nublankti visos kitos šalys, kurias lankystite. Man rodos, Japonijai reikia pribręsti, prie jos reikia priaugti. Reikia žinoti, kad teks pereiti nemenką kultūrinį šoką tiek ten nuvykus, tiek, dar labiau, parvykus namo.

Neatimsiu jums malonumo patiems pažinti Japonijos, kai tik pasitaikys galimybė toje unikalioje šalyje pakeliauti, bet šis įrašas bus skirtas visiems, pametusiems galvas nuo kulinarijos ir ypač tiems, kurie po kelionių namo nori parsivežti ne tik išgyventus įspūdžius, bet ir skonius. Skonius, kuriais galės mėgautis savo lietuviškuose namuose ir prisiminimais grįžti į aplankytą šalį.

Gerai, kad aš turiu be galo tolerantišką vyrą… Kitas turbūt mane surištų kelionėse, kad aš neprisipirkčiau visokių virtuvinių dalykų tiek, kad nuolat savo lagaminų ir kelioninių krepšių resursus tektų pasipildyti vis naujomis tašėmis, tiems pirkiniams parvežti… Mano vyras kantriai pakuoja mano pirkinius, tempia net suprakaitavęs septynias sunkiausias tašes, ir nė karto nepagrasino, kad daugiau su manim nekeliaus:) Na o mes jau galėtumėm atidaryti kelioninių krepšių iš viso pasaulio muziejų, nes taip dar nebuvo, kad išvažiavę su dviem lagaminais su tais dviem ir tesugrįžtumėm:))

Tad surašysiu šiandien jums daiktus, kuriuos tikrai (mano galva) verta įsigyti, kai jau nukeliausit į Japoniją. Juos pati išbandžiau ir nusipirkau po to, kai visą vakarą viename kaime šalia Kyoto gaminome japoniškus patiekalus su namų šeimininke Ikuko – receptais pasidalinsiu artimiausioje ateityje:) Tai ji ir patarė man, kas japoniškoje namų virtuvėje svarbiausia:)

Japoniški peiliai. Jie ne tik gražūs, jie ne tik kiekvieno virtuvės šefo svajonė ir pasididžiavimas, bet jie ir nerealiai funkcionalūs ir patogūs. Peilių Japonijoje rasite labai daug. Tiek daug, kad jums apsisuks galva ir jūs tikrai nežinosite, ką pasirinkti, pamatysite. Todėl verčiau pasiruoškite iš anksto, o vietoje beliks tik pasirinkti kokia peilio rankena patogesnė, kokia kaina priimtina.

Iš praktikos pasakysiu – 95% laiko virtuvėje aš naudoju vieną vienintelį peilį. Didelį šefo peilį. Tad kai rinksitės savąjį, tą turėkite omenyje – rinkitės patį universaliausią ir patogiausią, nes jį ranka laikys kiekvieną dieną. Rankeną galima pasibandyti, ir pajausti, ar peilis patogus (japoniški peiliai paprastai yra lengvesni nei vakarietiški), tačiau atkreipkite dėmesį į metalo kietumą. Kuo kietesnis metalas, tuo sunkiau bus jį pagaląsti (čia atskira tema, ir reikia itin daug įgūdžių, kad gerai peilį pagaląstumėte, ir šie įgūdžiai ateina su praktika), tačiau pagaląstas peilis išliks aštrus ilgesnį laiką. Minkštesnio metalo peilį pagaląsite žymiai greičiau, tačiau ir atšips jis grečiau. Nepamirškite, kad peilį šipina ir netinkamos pjaustymo lentos, todėl jei jau leisite sau gerą peilį, parsivežkite ir gerą pjaustymo lentą, draugišką peilio geležtėms. Aš iš Japonijos parsivilkau specialią pjaustymo lentą, kurios mediena turi dar ir antibakterijių savybių:) Vos tilpo į lagaminą:)

Atkreipkite dėmesį į tai, kad peiliai Japonijoje būna užgaląsti arba iš dviejų brianos pusių, arba tik iš vienos. Tie, kur tik iš vienos, skirti profesionalams, juos ir pagaląsti reikia specialių įgūdžių. Nebent esate profas, tokį rinktis būtų gana drąsu:) Mano patarimas – žiūrėkite į santoku (kuris yra artimiausias šefo peilio atitikmuo) arba usuba.

Nepamirškite kartu su peiliu įsigyti ir specialaus galandinimo akmens. Kaip žinia, galandant peilį svarbiausia išlaikyti tinkamą kampą, antraip peilį ne galąsite, bet šipinsite. To kampo išlaikymas tikrai užduotis ne iš paprastųjų, bet atradau Japonijoje nuostabų dalyką – specialų priedėlį, užsidedamą ant peilio galandant, kad kampas laikytųsi pats! Tokio teiraukitės pas peilių pardavėjus.

Ryžių virimo aparatas. Kai paragausite japoniškų ryžių, tai suprasite, kad normalių ryžių iki šiol jūs dar nebuvote ragavę (aš jau nekalbu apie sušius – kai jų paragausite Japonijoje, vargu ar ryšitės sušius valgyti kur nors už Japonijos ribų). Todėl jei norėsite taip ir pasilikti prie gerai išvirtų ryžių standarto, teks parsivežti japonišką ryžių virimo mašiną (rice cooker). Atėję į parduotuvę Japonijoje (o tos parduotuvės kokių 6-12 aukštų, tad būkite pasiruošę dideliam darbui renkantis:)) iškart paprašykite, jad jums parodytų tuos modelius, kurie skirti „turistams”: tik šie pritaikyti 220V ir turi europietiškus jungtukus, mygtukus ir instrukcijas. Nuspręskite, kokio dydžio prietaiso jums reikės (aš pirkau Panasonic, 5,5 puodelių ryžių talpos, sveriantį apie 5-6kg, tad parsivežiau jį rankiniame bagaže). Šis puodas – tai elektrinė kamado tipo krosnelė, jo deimantinis 7 sluoksnių puodas kaitinamas indukciniu principu, todėl šyla iš visų pusių, leisdamas ryžiams lėtai sugerti skystį ir išvirti garuose, pasiliekant tobulos konsistencijos ir skonio. Tiesa, pamiršau pasakyti – jei pirksite mašiną ryžiams virti, nusipirkite ir japoniškų ryžių, nes tokių pas mus tikrai nėra nė iš tolo:) Atkreipkite dėmesį į datą ant ryžių pako (2kg arba 5kg): ta data – tai ryžių derliaus nuėmimo data:) Imkite šių metų, savaime suprantama, japonai seno derliaus ryžių nevalgo (taip kaip mes trijų metų senumo bulvių nevalgytumėm juk), nors pas mus atkeliavę ryžiai, panašu, toli gražu ne šio derliaus:)

Hanigiri – medinis indas sušių ryžiams maišyti. Jei esate sušių maniakas (o tokiais tapsite pabuvę Japonijoje, tad norėsis nuo tos kelionės valgyti tik gerus sušius bet ne tuos, kuriuos iki šiol valgėte), teks nusipirkti specialų medinį indą sušių ryžiams gaminti. Aš pirkau apie 40cm skersmens, nedidelį, pirkdama dar turėjau išiklausyti instrukciją kaip jį prižiūrėti, kad nesiveistų bakterijos, kad nesuskiltų, nesudžiūtų, neišsikraipytų, nepelytų ir t.t.:) Visgi tai natūralaus medžio daiktas, o tokių Japoniškoje virtuvėje, beje įrašytoje į UNESCO paveldo sąrašą, daug.

Otoshibuta – medinis puodo dangtis. Jo labai prireiks gaminant japoniškus patiekalus, kadangi dauguma jų gaminama garuose, o tiems garams susidaryti ir sulaikyti puode – toks „pusiau įkrentantis” dangtis nepamainomai tinka. Būtinai išsimatuokite savo puodo skersmenį, kad žinotumėte, kokio skersmens dangčio jums reikia. Paptastai jūsų puodo skersmuo, padalintas iš 3, reikš dangčio dydį (pvz., 21cm skersmens puodui reikės 7 dydžio medinio dangčio). Atminkite kad „otoshibuta” reiškia pusiau įkritęs dangtis, tad dydis labai svarbu.

Tamagoyaki – specali kvardatinė keptuvė, skirta japoniškam omletui kepti. Bus visokių dydžių, visokių dangų, bet profai renkasi varines keptuves… Surizikavau, nusipirkau, dar neišbandžiau:) Gal susidraugausiu:) Jei nesate tokie drąsūs verčiau imkite su nelimpančia danga.

Ilgos šefo lazdelės – jų prireiks, kai reikės iš karšto aliejaus ištraukti kokį tempuros gabalėlį, ar kažką pamaišyti, tad nerizikuosite apsisvilinti pirštus, dirbdami su tradicianiais pagaliukais.

Jei dar turėsite vietos, pagriebkite bambukinį „sietelį” daržovėms plauti ir džiovinti (jis lengvas, neįprastos formos, ant jo bus galima ir maistą patiekti), taip pat japonišką tarką, kurios jums prireiks daikon (ridikui) arba imbierui tarkuoti. Tie, kurie turi micrplane tarkas žino, kad imbierą sutarkuoti ja beveik neįmanoma:) Užtai reikia japoniškos, specialios.

Dar vienas dalykas (sunkesnis) – tai speciali japoniška grūstuvė Suri-Bachi, ji porcelianinė su labai aštriais įbrėžimais indo viduje. Prie šios grūstuvės dar teks pasirinkti ir medinį įrankį, kuriuo grūsite (pavyzdžiui, sezamus, riešutus) – tas medinis įrankis turi būti bent dvigubai didesnis nei grūstuvės skersmuo.

Na ir nepamirškite sietelio miso sriubai gaminti. Prie miso sriubos pusryčiams, pietums ir vakarienei greičiausiai Japonijoje priprasite taip, kad norėsis tokio komforto ir namuose. Tačiau tie, kurie bandė, žino, kad nėra taip paprasta šaltą miso pastą ištirpinti karštame dashi sultinyje. Štai todėl jums būtinai reikia to sietelio.