Aš iki šiol maniau, kad Tokijas, Karuizawa ir Nagano buvo gurmaniškas turas po Japoniją. Atvažiavus į Sapporo supratau, kad tai buvo tik kukli įžanga prieš tai, kas mūsų laukė likusios kelionės metu. Tai, ką per keturias dienas mano pilvui teko patirti Hokaido saloje, buvo kažkas, kam nusakyti kalbininkai dar nėra atradę pavadinimo.
Jau minėjau, jog šįkart kažkaip visa mūsų kelionė susidėliojo vien iš apsilankymų mūsų japonų bičiulių ir tų bičiulių draugų namuose. Yuko ir Shiro prieš gerus tris dešimtmečius gyveno Hokkaido sostinėje Sapporo. Tai jiedu mus prikalbėjo atvykti į šiauriausią Japonijos dalį, kurioje vasaromis mėgsta nuo karščių pasislėpti vietiniai japonai, bet į kurią retokai vyksta užsienio turistai. Na nebent žiemomis australai, prisiekę slidinėtojai, skrendantys čia net devynias valandas dėl ypatingai puraus ir gausaus sniego.
Garbingai pasitikti oro uoste mes buvom iškart nuvežti į Yuko ir Shiro bičiulių namus. Ko nesitikėjau, tai patekti ne į japoniškus namus, bet į… japoniškus rūmus!! Valgomoji salė (kaip vėliau sužinojau, viena iš trijų, esančių tuose namuose) skirta prie vieno ilgo stalo susodinti mažiausiai 30 žmonių, o joje įrengta netgi savotiška kabuki teatro scena! Japonai neįtikėtinai dėmesingi net smulkiausioms detalėms: ant vakarienei padengto stalo – dvi vėliavėlės, Japonijos ir Lietuvos. Iš specialaus japoniško popieriaus pagamintų stalo padėkliukų kamputyje įspausta rūtos šakelė. Prie mūsų lėkščių ir taurių – mudviejų su D vardai ir pavardės, užrašytos lietuviškais rašmenimis.
Na o tada- prasidėjo puota, kokios nė vienas iš mūsų tikrai nesitikėjo… Šviežutėliai jūros ežių užkandžiai, fugu (egzotinės žuvies (puffer fish), kurią tiekti aukščiausios klasės meistrams reikalingas specialus sertifikatas) sašimiai, fugu tempura, garuose virtas plaukuotasis krabas… Šalia kiekvieno patiekalo – vis kitas didžiulis butelis aukščiausios klasės japoniškos sakės. Tada buvo nuimtos japoniškos stalo dekoracijos ir stalas paserviruotas vakarietiškais indais ir įrankiais, mat prasidėjo prancūziškoji vakarienės dalis: kopūsto lape troškinta foie gras, kobe jautienos velingtonas, šįkart kiekvieną patiekalą palydint kolekciniais prancūziškais vynais. Tada ir vėl stalo dekoracijos buvo nuimtos ir pakeistos japoniškomis, mat Japonijoje vakarienės pabaiga visuomet būna su ryžiais ir sriuba. Galiausiai jau kitame valgomąjame buvo serviruojami lengvi desertai (garsieji Hokkaido melionai, oranžiniai (!!!) kiviai ir saldutėlės braškės), o į taures liejosi brangiausias, kokį tik galima nusipirkti, japoniškas viskis.
Aš kalbos dovaną buvau praradusi bene visą vakarą, bet galutinai išsižiojusi likau, kai buvo pristatyta maistą mums gaminusių trijų privačių šefų komanda: pasirodo, du iš jų tą vakarą ruošė japoniškus valgius, o trečias – prancūziškus! Akinančio baltumo uniformomis vilkintys šefai atėjo mums nusilenkti ir padėkoti už tai, kad valgėm jų paruoštą maistą 🙂
Tada dar nežinojau, kad ta pirmoji aikčioti privertusi vakarienė buvo tik visos mūsų viešnagės pradžia! Mat namų šeimininkas, Noriaki Tsushima kartu su žavia žmona Terumi – vieni sėkmingiausių Hokkaido (o gal ir visos Japonijos) verslininkų, jie, be kita ko, dar ir didžiuliai gurmanai, todėl iš anksto žinodami mano potraukį maistui, kruopščiai suplanavo ne tik kiekvieną lankomą objektą, bet svarbiausia,- kiekvieną valgį, kurį per šias artimiausias keturias dienas skanausime!
Apsistojome netoli Sapporo, kurortiniame kalnų priemiestyje esančiuose šeimininkų privačiuose keturių aukštų svečių namuose. Ten – ir vėl kulinariniai lepinimai: kas rytą – skaniausi pusryčiai, kas vakarą – karštų versmių vonios, o visą dieną – nepamirštami potyriai ir ekskursijos…
Hokkaido regionas visoje Japonijoje garsėja savo unikalia virtuve ir keliais ypatingais ingredientais, vertinamais ir šalyje, ir už Japonijos ribų. Visų pirma, iš visų pusių vandenynų skalaujama sala žinoma dėl šviežiausių jūrų gėrybių, ypatingai krabų, tunų, milžiniško dydžio jūrų šukučių, abolone, ir dar man nematytų ir negirdėtų (ir neragautų) gyvių… Kitas Hokkaido pasididžiavimas – ramenas, kurį vietiniai gardina miso padažu ir sviestu. Sviestas – dar vienas produktas, kurio hokkaidiečiams pavydi visa Japonija, mat čia auginamos karvės tiekia skaniausią pieną (taip pat ir gardžiausią jautieną). Sapporo alus – bene labiausiai pasaulyje žinomas japoniško alaus brandas, mano mėgiamiausias. O kur dar saldieji Hokkaido balti svogūnai, nenusakomo storumo šparagai (kaip tik dabar jų sezonas), dar neragauto skonio japoniškos „bulvės”, saldutėlės (šiltnamiuose sunokintos) braškės ir įžymieji melionai… Tačiau kai tik kam nors Japonijoje pasakydavom, jog keliausim į Hokkaido, visi iškart geidulingai ištardavo: „ooo, tai jūs turėsite progą pasimėgauti čingishanu„.
Tai aišku, kad tas garsusis „čingishanas” (japoniškai – Gengis Khan) buvo jau įplanuotas į mūsų meniu 🙂 Pasirodo, tai ant stipriai įkaitintos ketaus plokštės (kuri yra Hokkaido salos formos) kepami plonyčiai ėrienos gabalėliai, kurie valgomi pamirkius į ypatingą saldžiarūgštį padažą. Didžiausios čingishano patiekalą serviruojančio restorano erdvės – taip vadinamame „Sapporo Beer Garden”, raudonų plytų pastate, kurioje anuomet veikė alaus darykla. Keptos ėrienos kvapas sklinda dar lauke, net neįėjus į pastatą. Valgytojams vos prisėdus yra išdalinami dideli popieriniai „seilinukai” kad valgant neapsitaškytų, o jų rankinukams, kuprinėms ar viršutiniams drabužiams – specialūs maišai, kad į daiktus neprisigertų nepageidaujamo virtuvės kvapo (ech, tie smulkmeniški japonai, kurie apie viską pagalvoja…). Tas žaidimas prie stalo, kepant vis naują porciją mėsos bei saldžiųjų paprikų ir sojų pupelių daigų, yra nuostabus būdas pabendrauti ir pasimėgauti tikrai išskirtiniais pietumis ar vakariene, čia visuomet kaupina žmonių, o vietiniai sako, jog nėra šventės, kuri nebūtų švenčiama su „čingishanu” 🙂
Turbūt esate girdėję apie pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusius pasaulyje japoniškus viskius. Viena didžiausių – Nikka viskio gamykla – taip pat įsikūrusi Hokkaido saloje! Jei pavyksta rezervuoti iš anksto, čia galima apturėti ir ekskursiją po didžiulę išpuoselėtą teritoriją bei paragauti aukščiausios kokybės viskių. Tačiau ne tik dėl viskio degustacijos verta vykti į Yoychya miestelį, čia galima paragauti turbūt skaniausių Japonijoje sashimi donburi – ryžių dubenėlių su žalia žuvimi. Va čia tai susisuko galva mums visiems, nes kokiomis tik jūrų gėrybių kombinacijomis čia galima mėgautis iki nukritimo…. Esate jūros ežių fanai? Imkite donburi, ant kurio kalnas ežių, sužvejotų net penkiose skirtingose Japonijos ir užsienio šalių jūrose. Mėgstate krabus? Prašom dubenėlis su krūva snieginių krabų mėsa ir žaliais ežiais (nes sezonas). Dievinate tunus (čia jau apie mane :)) – užsisakykite dubenėlį, ant kurio net penkių rūšių tuno sašimi: nuo pačios riebiausios (ottoro) iki mažumėlę liesesnės (čiuttoro), ir visų kitų geriausių tuno mėsos gabalėlių, įskaitant trumpai apkeptus. Pasiilgote lašišos ar ikrų? Ikrai čia serviruojami šaukštais (ne, ne šaukšteliais, o valgomaisiais), o lašiša ir krevetės – kalnais. Tikrai nebuvau mačiusi nei ragavusi nieko panašaus.
Na bet užvis stipriausias potyris buvo, kaip teigia vietiniai, geriausiame Hokkaido (kai kas tvirtina, kad visoje Japonijoje) suši restorane „Nakazushi” pačiame Sapporo centre. Kažką panašaus buvau mačiusi Discovery kanaluose, kur per kraujus gavę rezervaciją gurmanai patenka į mažytę erdvę su vos keliais staleliais, o už „prekystalio” esantis šefas mosikuoja ilgutėliu peiliu ir serviruoja bet ką, ko paprašo viską apie maistą žinantys klientai, arba dažniau kas šiandien šviežiausia ir skaniausia, ką pats šefas gali drąsiai rekomenduoti (paprastai nuolatiniams) savo svečiams. Tokio spektaklio aš nebuvau mačiusi, prisiekiu. Apie 65-70 metų amžiaus šefas visą vakarą skraidė tarsi užsuktas, o aš praradusi žadą nežinojau, ar filmuoti, ar fotografuoti, ar valgyti… Iki galo net nežinau ką valgiau, tik galiu pasakyti, jog viskas buvo IŠSKIRTINAI gardu, šviežia, kiekvienos žuvies ir jūros gyvio konsistencija buvo tarsi sviesto, kiekvienas nigiris vos tilpo burnoje, o sukirtusi gal 15 sašimių vos išsiridenau iš restorano… Šiame viename seniausių Sapporo suši restoranų vietoje yra tik 12, pusę iš jų užėmė mūsų kompanija. Suši šefas čia tarsi koks aktorius šūkčioja, lenkiasi, skaldo juokus, kalbina, tuo pat metu dirba darbą ir be jokio raštelio prisimena, kuris svečias ką valgė (vakarienės pabaigoje užsidėjęs akinius surašo ant lapelio visą meniu ir perduoda asistentei, kad ši išmuštų kasos kvitą). Meistras sušius gamina daugiau nei 50 metų, todėl jo kiekvienas judesys atidirbtas iki milimetro. Visi lankytojai vakarienės pabaigoje jau būna pažįstami, pasikeitę vizitinėmis kortelėmis, panašu ne už ilgo ir vėl susimatys toje pat erdvėje. Man ši vakarienė kol kas buvo aukščiausias mano viso gyvenimo gastronominis patyrimas. Aš net išdrįsau paprašyti Šefo kartu nusifotografuoti, tai bene didžiausia žvaigždė, šalia kokios man teko atsistoti.
Nepatikėsite, tačiau uždarėme savo Japonijos gastronominį turą…. Tonkatsu kepsniais!! Mūsų draugai juokėsi už pilvo susiėmę, kad užsigeidėme tokio paprasto patiekalo 🙂 Kur gi ne, prilepinti dvi savaites tokiomis gėrybėmis, norėjom tik traškančio kiaulienos kepsnio :)) Na ir dar kokios nors kopūstų sriubos, bet ją išsivirsiu namuose, grįžusi 🙂
Jums taip pat patiks:
