Ar susimąstėte, kodėl kuomet esam maži (jauni), laikas slenka labai lėtai, o kuo tampam vyresni, tuo greičiau tas pats laikas ima tekėti? Juk visi pamenam laikus, kai negalėdavom sulaukti, kada pagaliau ateis ketvirtas (penktas, šeštas ir tt) gimtadienis, kada pagaliau finišuos mokslo metai, kada baigsim mokyklą ar studijas… Taip yra dėl vienos vienintelės priežasties: jaunam amžiuje kiekvienas potyris yra naujiena, naujas pažinimas, smagus nuotykis, šviežia emocija ir kalnas išgyvenimų. Tuo tarpu kuo vyresni tampame, tuo daugiau dalykų mums jau pažįstama, jau išgyventa, jau patirta, gyvenimas tampa gana rutiniškas, dienos lekia viena po kitos, dažnai mažai besiskirdamos viena nuo kitos.
Štai todėl kelionės į egzotiškas šalis ir vėl sugrąžina mus į tą būseną, kuomet suskaičiuoti naujus vienos dienos potyrius nepakanka abiejų rankų pirštų! Būtent tokia buvo mūsų ši (antro dublio) kelionė po Japoniją. Nors čia esame vos antrą savaitę, atrodo, jog iš Australijos išvažiavome prieš geeeeerą mėnesį!
Išvykę iš Tokijo ir dvi dienas pasisvečiavę savo bičiulių Shingo ir Kaoru viloje Karuisawa kalnuose, patraukėm į Nagano, 1998 metų Žiemos Olimpinių žaidynių sostinę. Tiesa, prieš tai labai trumpam (pusdieniui) dar sugrįžome į Tokiją (pasijutom kaip vietiniai japonai, rytiniu Shinkanseno traukiniu kelis šimtus kilometrų skriejantys į ofisą sostinėje, o vakare, darbui pasibaigus, parvažiuojantys atgal :)). Kodėl sugrįžome? Ogi tam, kad aplankytumėme Yatsukuni Shrine – ypatingą vietą, kurioje pagerbiamos daugiau nei 2 milijonų japonų, žuvusių įvairiuose karuose, sielos. Prieš tai dar apžiūrėjome Japonijos Karo muziejų (nors tokie dalykai, kaip nujaučiat, yra D pasija, bet kaskart ir pati įsitikinu, kaip įdomu (ir svarbu!) sužinoti šalies istoriją iš pirmų lūpų). Tokios vietos primena, kad karuose ne tik žvanga ginklai ir matuojamasi pergalėmis, karai – tai milijonų žmonių likimai, žemiški rūpesčiai ir, deja, beprasmiškos mirtys. Ekspozicijoje buvo vietų, kur nubraukiau ašarą, ypač skaitydama karių, išsiruošusių į pražūtingas misijas 1945 metais, laiškus savo artimiesiems. Štai kario, kuriam vos 22 metai, dailyraščiu surašytame laiške – jokios širdgėlos, baimės nei dramatizmo, vien kuklūs meilės žodžiai mamai ir tėčiui ir patikinimas, jog nukeliavęs į dangų, pačioje šviesiausioje jo vietoje jis išnuomos gražiausią kambarį ir lauks į aukštybes vieną dieną atkeliausiančių tėvelių. Kito kareivio laiškas skirtas dukrai. Jame vyras džiaugiasi, jog mergaitė gavo A (aukščiausius) įvertinimus mokykloje, tačiau ragina jokiais būdais nesipuikuoti ir toliau labai kruopščiai mokytis, mat iš mažo miestelio nuvykus į sostinę, tie A įvertinimai gali būti ne tokie pat aukšti, kaip miesto vaikų. Be to, prieš mirtį rašo rūpestingas tėtis, „gyvenime svarbu ne tik labai gerai mokytis, bet būti nuolankiai, supratingai ir paslaugiai, nes šios žmogiškos savybės – užvis svarbiausios”.
Nuvykus į išpuoselėtame Tokijo parke esančią Yatsukune Šventyklą, prie durų mus pasitiko baltais ceremoniniais drabužiais vilkintis jos vadovas, išėjęs į atsargą Japonijos laivyno vice admirolas, buvęs Japonijos ambasadorius Džibutyje. Mums net buvo suteikta galimybė dalyvauti itin garbingose šventovės apeigose.
Kaip įprasta Japonijoje, įžengiant į šventyklą, batus teko palikti prie durų. Bambukiniais tatamiais išklotais koridoriais mes buvome palydėti į asketišką kambarį, kurio viduryje – tik stalas ir kelios kėdės. Čia mums buvo patiekta japoniška žalioji arbata. Po akimirkos ilgais koridoriais jau judėjome į pačią svarbiausią šventovės vietą, kurioje du kartus per dieną atliekamas ypatingas ritualas.
Šinto regligijoje (šintuizmas ir budizmas – dvi dominuojančios japonų visuomenėje religijos) tikima, jog mirusius reikia traktuoti lygiai taip pat, kaip gyvuosius, tokiu būdu mintimis nuolat „gyvenant” su jais. Todėl rytinio ir vakarinio ritualo metu, kartu su trumpa malda ir keletu ceremoninio būgno dūžių, šventykloje priglaustoms žuvusiųjų sieloms patiekiamas maistas ir sakė: ryte – penki patiekalai, vakare – trys. Prieš įžengiant į ceremonijos vietą, šventikas, o paskui jį ir visi dalyviai, šaltu vandeniu nusiprausia rankas ir išsiskalauja burną – toks ritualas išvalo ne tik kūną, bet ir sielą. Atvykę į švenčiausią erdvę, ceremonijoje dalyvaujantys žmonės turi du kartus žemai nusilenkti, tada du kartus suploti ir dar kartą žemai nusilenkti. Pasibaigus ritualui mums į gražias taureles įpylė sakės ir ją turėjome išgerti veidus atsukę į šventovės „altorių”, taip pasveikindami čia „gyvenančias” sielas. Sugrįžus į šventyklos prieigas mums ir vėl buvo patiekta arbata kartu su mažučiais japoniškais saldumynais. Išties kukli, bet ilgam prisiminimuose išliksianti patirtis!
Religinė tema mus supo ir kitomis šios savaitės dienomis Nagane, mat Nagano apylinkėse, žalumoje skendinčių Japonijos Alpių papėdėje, įsikūrę vienos seniausių Japionijos šventyklų ir vienuolynų. Nagano miesto centre esanti Zenkoji šventykla – viena didžiausių, ji – savotiška budizmo meka. Įspūdingo dydžio medinis pastatų kompleksas kuo puikiausiai išsilaikęs nuo 8 amžiaus ir labai gražiai prižiūrėtas, kaip įprasta, aplink plyti išpuoselėti japoniški sodai, preciziškai sutvarkyta aplinka. Centrinėje šventovėje lankytojų laukia ypatingas potyris: praėjimas siauru koridoriumi pro šventyklos požemį. Tas požemis – tamsus tamsutėlis (jei atvirai, tokioje visiškoje tamsoje man dar neteko būti niekada gyvenime, jei turite klaustrofobijos problemų, verčiau ten neiti), čia negalima niekam turėti jokio šviesos elemento (draudžiamos kameros, telefonai, net laikrodžiai, kurie skleidžia bent menkiausią spindesį). Daiktus (maišelyje supakuotus batus) reikia laikyti kairėje rankoje, o dešine nuolat liestis prie sienos išgaubimo maždaug klubų aukštyje (patiklsinu – japoniškų klubų aukštyje, tai reiškia, kad man šiek tiek aukščiau kelių :)) ir lėtai eiti tamsoje, kol po kurio laiko ranka paliečia metalinę rankeną. Sakoma, jog aklinoje tamsoje visi žmonės tampa lygūs, o ši tiršta juoduma yra tikrų tikriausias susitapatinimas su mirtimi, pajautimas, kaip ta mirtis atrodys, kai mūsų akys užsimerks amžiams. Tuo tarpu ta rankena, kuri įtaisyta tiksliai po švenčiausia budistinio „altoriaus” vieta, – tai raktas į rojų, tą raktą palietus mūsų sieloms pasidarys šviesu. Kokio ilgio tas tamsus koridorius, kokio jis pločio, sunku pasakyti – tamsoje pranyksta atstumo, laiko pojūčiai (man atrodė, kad ėjome gana ilgai)… Eidamas čia niekur nenuskubėsi, turi pasitikėti išgaubimu sienoje ir viltis, jog tuoj tuoj apčiuopsi stebuklingą raktą ir ateis nušvitimas…
Daug kam kelionė tamsiu tuneliu būna proga iš naujo įvertinti savo gyvenimą. Man tai buvo sunkiai žodžiais nusakomas pojūtis ir labai stiprių jausmų kokteilis…
Unikalus potyris tiek patiems japonams, tiek ir turistams – vienai nakčiai apsistoti viešbutyje, įsikūrusiame buvusiame budistų vienuolyne. Asketiško dizaino kambariuose nerasite lovos – miegoti teks ant tatamio, tiesiai ant bambukinių grindų patiesto čiužinio ir kietokos, specialiomis granulėmis prikimštos pagalvės (tik nepagalvokite, kad skundžiuosi, man miegas riokano stiliaus kambariuose buvo patogesnis nei nuosavoje lovoje!!). Kambaryje tebus žemas stalas ir „kėdės” (tiksliau 90 laipsnių kapmu sulenkta plona medžio konstrukcija ir plokščia pagalvė atsisėsti tiesiai ant grindų), ant kurių mums, vakariečiams, ilgai pasėdėti yra tikras iššūkis! Spintoje – tik du drabužiai – ilgi japoniški kimono, susijuosiami austrais diržais. Šių kimono prireiks vonios ritualui. Į specialią patalpą, kur įrengtos karštos vonios atskirai vyrams ir moterims, reikės nusileisti ilgomis stačių laiptelių virtinėmis. Japonai mėgsta pasilepinti karštomis voniomis kasdien, jei tik gali – dukart per parą, ryte ir vakare. Čia įprasta į karštą vonią (negilų mini baseinėlį) įlipti visiškai nuogam (nuogai) kartu su kitais nepažįstamaisiais, tuo pat metu besisvečiuojančiais viešbutyje. Tiesa, prieš lipant į karštą vonią reikia kaip reikiant švariai nusiprausti, išsiplauti plaukus, išsivalyti dantis, į vonią lipama tik atsipalaiduoti, pagulėti karštutėliame vandenyje. Tokiame vienuolyno viešbutyje įdomu pasimėgauti kaizeki stiliaus vakariene ir pusryčiais (juos reikia užsakyti gerokai iš anksto), maistas čia gaminamas vietoje, ir tik vegetariškas.
Skirtingai nuo šalies pietų (Kioto, Osakos) turistų Nagano labai nedaug, tikras malonumas keliauti! Viena iš šios apylinkės atrakcijų – sniego beždžionių parkas. Nuo aukštų kalnų beždžionės kas rytą nusileidžia ten, kur trykšta šiltos versmės, žiemą, kuomet žemę nukloja storas sniego sluoksnis (Nagano apylinkėse – gausu slidinėjimo trasų!), beždžionės mėgaujasi procedūromis karštose versmėse. Vasarą į vandenį jos lipa rečiau, tačiau visai nesibaimina jas stebinčių žmonių, ir juolab nieko iš jų nekaulija. Į parką draudžiama neštis maisto bei čežančius maišelius, tad niekas tų mielų gyvulėlių nepaikina ir neerzina, jie gyvena savo gyvenimą, rakinėdami vienas kito kailiukus ar žaisdami su savo mažyliais.
Nagano apylinkės – soba nūdlų sostinė (grikių miltų makaronų), nūdlai rankomis čia gaminami ko ne kiekvienoje miesto užeigoje. Patiekiami jie su tempura, sriubos pavidalu, skaidriame sultinyje, dažniausiai pusryčiams. Tuo tarpu vakarienei lėkštė soba nūdlų dažniausiai serviruojama su padažu (vasarą – šaltu, žiemą – šiltu), kartu patiekiant dar ir marinuotų daržovių (tsukemono) užkandžių, miso sriubos bei karštos trašlkios tempuros.
Įdomiausias potyris buvo sukirsti soba nūdlų (sriubos) dubenėlį per 5 minutes laukiant traukinio Nagano stotyje, 6 valandą ryto 🙂 Pačiame perone įsikūrusiame „kioskelyje” šį vieną vienintelį patiekalą ruošia pagyvenusi japonė, užsisakant galima pažymėti, jog patiekalo norite su žaliu kiaušiniu ar kitokiais priedais. Pagaminti tokią „sriubą” užtrunkama ne ilgiau, nei 30 sekundžių: išvirti soba nūdlai trumpam kyštelimi į verdantį vandenį ir taip pašildomi, prieš sudedant juos į molinį dubenį. Ant viršaus keliauja tempuros paplotis, tada – samtis šilto sultinio ir galiausiai viskas pabarstoma šaukštu susmulkintų žalių svogūno laiškų. Klientai tokius pusryčius valgo stovėdami, sukirsti tokį dubenį užtrunkama maksimum 3-4 minutės, tad visi sotūs spėja ir į savo traukinį! Šių pusryčių video (reels) įkėliau į savo IG paskyrą, pažiūrėkite patys, kaip viskas vyksta 🙂
Jums taip pat patiks:
