Pirmąkart į Japoniją mes su D keliavom 2019-aisiais. Tai buvo bene didžiausią įspūdį man palikusi kelionė, kurios labai laukiau ir kuriai tikrai daug ruošiausi. Japonija negali nenustebinti, nesužavėti, nepriversti aikčioti ir stebėtis viskuo, ką matai ir ką patiri. Sugrįžom į šį ypatingą kraštą po šešerių metų, ir praleidusi pirmą savaitę klaidžiojant jau pažįstamais Tokijo rajonais, sėdau surašyti dar šviežių įspūdžių.

Šįkart mūsų visos kelionės devizas – draugystė! Per pastaruosius metus įsigijome keletą itin artimų bičiulių, kuriuos dabar keliaudami ir lankome!

Šiltas susitikimas po beveik ketverių metų nesimatymo, tiesiai iš oro uosto į savo draugų namus

Mūsų viešnagė startavo Tokijuje, kur apsistojome savo mylimiausių bičilių Yuko ir Shingo Yamasaki (buvusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje) namuose. Suaugusiems žmonėms susirasti draugų nėra lengva, tačiau mūsų šeimos taip susibičiuliavo, kad nenutraukėme ryšių ir išsibarstę kas kur – į Australiją, į Japoniją… Japonai – nesvietiškai šilti ir svetingi žmonės, norėčiau turėti bent dalelę jų bruožų… Man kiekviena diena mūsų bičiulių namuose buvo proga pažinti japonišką buitį ne iš knygų ar įsivaizdavimų, o viską sužinoti iš pirmų lūpų. Jau pirmą rytą kartu su Yuko vedėme jos šešiametę anūkėlę į mokyklą. Mergytė visą laiką krizeno, nes aš jos prašiau, kad ji kažkaip susitartų su savo mokytoja, kad į mokyklą priimtų ir mane 🙂 Dauguma mažiukų vaikų Japonijoje (nuo 4-5 metų) į mokyklą (ir net darželį) keliauja vieni, be jokios palydos, patys ateina iki metro stoties, žino kaip pažymėti kelionės kortelę, kur išlipti ir kaip pareiti namo. Prie mokyklos vartų vaikus kas rytą pasitinka pats mokyklos direktorius – mažiukai šaukte šaukia „labas rytas”, o direktorius kiekvienam žemai nusilenkia, kai šie eina pro vartus. Mokykloje vaikai praleidžia visą dieną, įskaitant popamokines veiklas, namo grįžta apie 19-20 valandą… Tėvai dažnai iš darbo grįžta dar vėliau… Japonų darbštumas yra neįtikėtinas.

Čia mes su Yuko anūkėle einam į mokyklą

Man ši kelionė yra visiškas gurmaniškas turas (kiek kg priaugau galėsiu pasakyti sugrįžusi į Australiją… liko dar 11 dienų valgymo:))!! Dėka Yuko, kuri žino mano aistrą kulinarijai, pasisekė susipažinti su keliais tipiškais japoniškais valgymo ypatumais. Įdomu buvo išsinagrinėti japonišką namų virtuvę – ji tokio mažumo, kad svarbu suplanuoti kiekvieną kampelį (pavyzdžiui, čia net kai kurie puodai pailgi (ir net stačiakampiai), mat tokius lengviau sutalpinti į stalčius!!) Man labiausiai patinka japoniškos kaitlentės (dujinės), kadangi po dujų degikliais jos turi mažutį grilio stalčių. Į tą stalčių galima pašauti kelias lašišos filė pusryčiams ar vištienos kepsnelius vakarienei. Tas stalčius įkaista akimirksniu, nes yra mažas, o žuvies filė iškepa per 5-6 minutes. Kiekvienoje virtuvėje privalomai stovi elektrinis ryžių virimo puodas, o kiekvieni pusryčiai neapsieina be dubenėlio šviežios miso sriubos.

Pusryčių stalas, kurį kasdien paruošdavo Yuko

Bene įdomiausias potyris buvo yakitori restoranėlyje. Labai dažnas restoranas Japonijoje yra valdomas šeimos, paprastai jame vos 4-5 staleliai, todėl rezervacijos – būtinybė. Turistiniuose rajonuose vietoj rezervacijų tenka atstovėti kelių valandų eilę, o užsisėdėti restorane nėra mandagu: suvalgei ir mauk pro duris, užleisk vietą laukiantiems. Ant sienų paprastai kabo užrašai, prašantys nesinaudoti valgant mobiliais telefonais, mat tai prailgina kliento buvimo įstaigoje laiką. Netoli Yuko namų esantis yakitori restoranas tiekia tik vieną patiekalą – vištienos iešmelius, iškeptus ant grilio grotelių (tokia „vieno patiekalo” praktika yra itin populiari Japonijoje – jei nori rameno, eini į rameno restoraną, jei tempuros – eini ten, kur specializuojasi tik šiame patiekale). Įdomu tai, jog galima pasirinkti iš meniu atskirus iešmelius, arba užsisakyti visą setą. Mes, žinoma, pasirenkame setą, kadangi taip turime galimybę išragauti viską, kuo didžiuojasi restoranas. Nėra vištienos dalies, kuri nebūtų panaudojama yakitoriams: krūtinėlės, blauzdelės, skrandukai, kepenėlės, sparneliai ir net… odelės! Ypač patiko maltos vištienos rutuliukai, čia japonai stengiasi sumalti ne tik mėsą, bet ir kremzlytes, tad valgant jaučiasi traškesnė tekstūra. Yakitorius labai nesudėtinga pasigaminti patiems, jų receptu esu pasidalinusi knygoje „Australjos skoniai”. Atėjus vasarai toks pasižaidimas su vištienos vėrinukais jums tikrai patiks, pamatysit!

Kitas ypatingas gurmaniškas potyris laukė 200 metų veikiančiame mažyčiame restoranėlyje, ruošiančiame tik keptus ungurius. Kepti unguriai – tai firminis Tokijo patiekalas, jei japonų paklaustumėt, koks būtų jų pasirinkimas paskutinei vakarienei, dažnas pasakytų, jog norėtų valgyti unagi. Ungurys kepamas ant grotelių, patepant specialiu glaistu, o to glaisto receptas – didžiausia kiekvienos užeigos paslaptis. Ši mūsų aplankyta vieta garsėja savo ypatingu ungurio skoniu (sako, būtent dėl to stebuklingo glaisto), valgis patiekiamas lakuotose medžio dėžutėse, o šalia ungurio su ryžiais galima užsisakyti ungurio sultinį, paskanintą ungurio kepenėlėmis.

Izakaya – tradicinis japoniškas baras. Čia žmonės susirenka išgerti sakės ar alaus ir pasimėgauti tipiškais japonų virtuvės patiekalais: sašimiais, skrudintu tofu, nūdlais, keptos žuvies valgiais. Kad ir kiek patiekalų užsakytumėte, Japonijoje dera paskutiniam valgiui rinktis sriubą (ir ryžius) – tai ženklas, kad baigiate savo vakarienę. Kadangi izakajos, kurioje mes vakarieniavome, šefas yra kilęs iš pietinės Japonijos dalies, visas maistas čia šiek tiek kitoks, nei tradiciškai gaminamas Tokijuje. Pavyzdžiui, mes skanavome arklienos sašimių (arkliena – labai liesa, bet tikrai skani mėsa!).

Pasisvečiavę Tokijuje mes išvykome link Japonijos Alpių, į nuostabaus grožio kalnų kurortą Karuizavą (apie 1 valanda kelio greituoju traukiniu iš Tokyo). Čia gyvena mūsų kiti nuostabūs bičiuliai Shingo ir Kaoru. Su jais susipažinome Kanberoje, Shingo buvo Japonijos ambasadorius Australijoje. Iš jų namo terasos atsiveria vaizdas į didžiulį kalną, kuris, pasirodo, yra aktyvus vulkanas, kartais iš jo kraterio ima rūkti dūmai! Karuizavą pamėgę pasiturintys japonai, dažnas čia turi savo užmiesčio vilą, ir kiekviena vila atrodo, tarsi būtų kątik filmuota gražiausių architektūros dizainų konkursui. Savo vilą šiame miestelyje turi net… Bilas Geitsas!!

Su Shingo ir Kaoru mus suvedė diplomatinis darbas Australijoje. Už mūsų nugarų – aktyvus vulkanas

Shingo ir Kaoru žino mano aistrą maistui, tad į svečius pakvietė privatų šefą, kuris ruošė soba. Iki šiol maniau, jog soba – tai grikių miltų nūdlai, puikiai tinkantys japoniškoms sriuboms bei užkandžiams. Tačiau paaiškėjo, jog „soba” – tai ištisa seka gurmaniškų valgių (suskaičiavau net 12!!), kuri prasideda šviežios žalios žuvies ir jūros gėrybių užkandžiais, tuomet tęsiasi kelių rūšių tempura su žuvimi ir sezoninėms daržovėmis (mes ragavom net 9!!), ir galiausiai baigiasi aromatinga sriuba su soba nūdlais bei ryžiais su tempuros pagardais. Negaliu nupasakoti kokio skanumo ta gurmaniška puota, nebent pamėginti perteikti skonį nuotraukomis (kurios, deja, nėra aukščiausios kokybės).

Vakarienę mums ruošė privatus šefas
Šviežutėliai moliuskai

Na ir pabaigai – prisipažinimas. Turiu pasakyti, kad pagyvenus Australijoje, Japonija mane jau stebina nedaug – randu labai nemažai panašumų tarp šių dviejų šalių. Panašiai švaru, panašiai saugu, panašiai gurmaniška! Truputį gaila, bet Japonija nuo mūsų paskutinio vizito pasikeitusi – joje nežmoniškai daug turistų… Ir tas šiek tiek nuliūdino, nes turistai yra turistai, jie ne tik padeda vietos ekonomikai, bet ir, deja, įneša netvarkos… Kai kuriuose Tokijo rajonuose tiesiog sunku prasibrauti pro europiečių, amerikiečių, lotynų amerikiečių ir arabų tuntus, apie autobusais vežiojamus kinus aš net nekalbu… Galiu tik įsivaizduoti, kokia košė yra Kyote ir Oasakoje (laimei šias vietas „užskaitėm” praeitos kelionės metu, tad šįkart laikomės kaip įmanoma atokiau nuo šių regionų). Apie tai kalbėjome ir su savo bičiuliais japonais, būdami nesvietiško kantrumo žmonės, japonai jau ima pavargti nuo tokio didelio užsieniečių skaičiaus. Anksčiau čia atvykdavo tik pasiturintys žmonės (jenas buvo kur kas brangesnis), jų elgesys ir buvimas nekėlė problemų, dabar bendras atvykėlių lygis labai suprastėjęs, jie nevertina japoniškos tvarkos, šiukšlina ir triukšmauja… Tas išties jaučiasi ir nuteikia ne taip maloniai. Ypač mane, kaip tik galima vengiančią masinio turizmo vietų…

Tokie mano pirmosios savaitės Japonijoje įspūdžiai. Neriam į antrą savaitę, kurią mūsų laukia Nagano miestas ir apylinkės bei Hokaido sala pačioje šalies šiaurėje. O iš ten keliausime į dar vieną egzotišką šalį, kurią – sužinosite sekančiuose įrašuose 🙂

Tyro vandens kriokliai Karuizavoje
Antras kartas Japonijoje

Jei dar nesate manęs pasekę Instagrame, kviečiu prisijungti, ten talpinu visus video iš kelionės (jus užsaugojau ir stories highlights).

Komentarų apie "Japonija: antras dublis po 6 metų (I dalis)": 4

  1. Monika:

    Gerb.Nida,
    Šiurpuliukai eina kūnu,skaitant tokias Jūsų istorijas! Nuostabu !Nuostabūs žmonės ir skoniai. Visuomet be galo įdomu.Visuomet skaitau ir stebiu su dėkingumu ir Pagarba Jums.🤍🤍

  2. Alma Mirziene:

    Miela Nida-dėkui už šaunius reportažus iš nuostabios tolimosios šalies,kurioje teko pabuvoti prieš keleta metų-seku kiekvieną Jūsų žingsnį Japonijoje ir siurbiu į save visą informaciją su didžiausiu malonumu -gerų Jums įspūdžių ir gero laiko tęsiant kelionę…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *