Ko jau aš tikrai išmoksiu gyvendama Australijoje, tai inovatyviais būdais vaduotis nuo… šalčio! 🙂 Ir jei jus kada nors kas nors mėgins įtikinti, kad Australija yra karšto klimato šalis, neklausykite nė iš tolo šitų pasakų. Tai yra vienas atšiauriausių kraštų, kokiame tik man teko lankytis ir juolab gyventi. Mums ten, šiaurės Europoje, matyt užsifiksavę Melburno teniso turnyro vaizdai kiekvienų metų sausį, kai lauko teniso žvaigždės prakaituoja saulėtose arenose, o po treniruočių puola į vandenyno bangas atsigaivinti. Kadangi pas mus tokiu metu būna speiguota žiema, pasąmonė turbūt įsivaizduoja, kad tokie malonūs karščiai Australiją lepina kiaurus metus.
Oi ne, brolyčiai, toli gražu ne. Ta Australija, kurioje išties karšta taip, kad išgyventi sugeba nebent skorpionai ir vienas kitas roplys, yra negyvenama. Tai milžiniška raudonoji dykuma, užėmusi beveik 3 milijonus kvadratinių kilometrų, kurią perskristi užtrunka apie 4-5 valandas, o pervažiuoti automobiliu įmanoma per savaitę (bet nerekomenduojama). O štai tankiausiai apgyvendintos žemyno teritorijos šalies pietuose nuolat plakamos vėjų, skandinamos liūčių arba siaubiamos nevaldomų gaisrų… Klystate, jei jums atrodo, kad Australijoje nereikia žieminių drabužių. Reikia ir dar kaip. Ir ne tik žiemą, bet ir vasarą. Beje, skirtingai nei pas mus, šiltų drabužių dažniau prireikia būnant patalpoje, ne lauke. Nei žieminiai, nei vasariniai drabužiai čia nesupakuojami taip, kaip mes tą pratę daryti Lietuvoje – kur nors aukščiau į antresoles, nes tikrai ramu, kad 4-5 mėnesius jų neprireiks. Čia visada viską reikia turėti po ranka, nes vieną dieną gali spiginti 30 laipsnių karštis, o kitą rytą gali atsikelti vos +5C siekiančioje temperatūroje su baisuliniais vėjais, kurie per kokias dvi valandas išpučia iš kiaurų namų visą sukauptą saulės sušildymą ir tenka vėl siaustis pledais, autis storesnes kojines ir iki ausų užsisagstyti du storus megztinius.
Kadangi namus australai statosi maždaug taip, kaip mes pašiūres daržo įrankiams laikyti kolektyviniuose soduose, tai viskas, kas darosi lauke, darosi ir jų namuose. Tai, kad per uždarytus langus ir laukujas duris vėjas pripučia sudžiūvusių medžių lapų ir žiedų (ne, ne žiedadulkių ir ne dulkių, o normalių lapų!) jau manęs nestebina – išsišluoji kaip kokį kiemą, ir kurį laiką ramu, iki kito vėjo gūsio. Tai, kad siaučiant gaisrams kelis mėnesius visi kvėpuoja nuodingais eukaliptų svilėsiais, patirtis nemaloni, bet ką jau padarysi… Na negi imsi dabar ir užsisandarinsi langus arba įsistatysi dvigubus stiklus? Pakentėsi tą smarvę kelis mėnesius, pagersi vaistų nuo galvos skausmo, pasikankinsi nuo nemigo naktų, kai tenka lovoje gulėti su respiratorium, ir praeis tie gaisrai… Įdomiausia, kad australai apsimeta, kad tas nekomfortas namuose tai dėl šalčio, tai dėl karščio – toks „požiūrio” klausimas: žiemą jie niurzgėdami susisuka į pledus ir save vis ramina, kad „kiek čia tos žiemos, tuoj ji baigsis ir ateis vasara”, o kai ta vasara ateina ir užčirškina geras karštis, ir per tuos pačius kiaurus langus, duris ir sienas namai pasidaro tarsi orkaitė, jie ir vėl bamba, kad karšta, bet, kita vertus, „kiek čia tos vasaros, tuoj ji baigsis, ir bus vėsiau”. Ir taip rateliu kasmet 🙂
Tad kai namai atšąla ir nėra būdo tų namų civilizuotai pašildyti, aš namiškius šildau aromatingu maistu. Nėra gersnių patiekalų sušilti žmogui iš vidaus nei indiški kariai. Papildomas žiupsnis čili pipirų- ir kaip mat vienas megztinis keliauja į spintą (trumpam, tiesa :)). Visą Advento mėnesį iki pat Kalėdų aš stengiuosi nevalgyti mėsos, todėl daržovių kariai, paplotėliai ir troškiniai ant stalo garuoja ypač dažnai. Na o su indiškais kariais neretai patiekiu dar vieną itin tradicinį indišką patiekalas – dal. Niekada nežinojau, ar dal yra sriuba, ar karis, bet panašu, kad ir tas, ir tas 🙂
Ar žinojote, kad Indijoje užauginamas ir suvartojamas didžiausias pasaulyje kiekis ankštinių kultūrų? Mes Lietuvoje lęšių, pupelių valgome mažiau, nei reikėtų, o šis maistas – kaip retas kitas gausus naudingomis mūsų organizmui medžiagomis, ir ypač gausus baltymais! Beje, žodis „dal” indų kalboje reiškia ne šiaip lęšius, žirnius ar pupas, bet būtent suskaldytus (perskeltus pusiau) lęšius ir kitas ankštines kultūras. Kita vertus, žodžiu „dal” bendrai vadinami ir visi troškiniai bei sriubos, kuriose pagrindinio ingrediento vietą užima lęšiai, žirniai ar pupelės. Jei ant indiško stalo nėra dubenėlio dal, toks maistas neužsiskaito kaip pilnavertis net labiausiai nepasiturinčiuose namuose. Dal yra nebrangus maistas, kurį nesunku didžiuliuose katiluose išvirti kad ir tūkstančiui žmonių – ar tai būtų indiškos vestuvės, ar religinė ceremonija šventykloje. Be to, nereiktų pamiršti, kad Indijoje gyvena didžiausias pasaulyje vegetarų skaičius, o jiems lęšiai – vienas reikalingiausių bemėsės dietos produktų.
Taip kaip kiekvieno lietuvio namų spintelėje rasite grikių, ryžių ir avižinių dribsnių, taip kiekvienuose indiškuose namuose tikrai bus bent penkių skirtingų rūšių dal (lęšių). Šiandien aš jums serviruoju dal, kurį pagaminsite iš geltonųjų skaldytų žirnių (lietuviškai – tiesiog žirniai, indiškai –chana dal), iš tokių aš dažnai verdu tradicinę sočią lietuvišką žirnių sriubą🙂 Pažiūrėkite, man rodos jų turite savo virtuvės spintelėje 🙂
Print Recipe
Indiška geltonųjų žirnelių sriuba su česnakais ir špinatais
Indiškas dal - aromatinga ankštinių kultūrų sriuba, partiekiama su indiška duona arba ryžiais. Ši sriuba patiekiama mažomis porcijomis kaip indiško kelių patiekalų valgio dalis (pvz., mėsa, ryžiai ir dal, arba karis, ryžiai ir dal).
Puode storesniu dugnu ištirpinkite 1 šaukštą ghee ir jame apkepinkite 1 šaukštą kuminų sėklų. Kai jos pradės spragsėt, sudėkite svogūnus ir apkepinkite kelias minutes, kol jie suminkštės. Suberkite česnakus, čili, suberkite ciberžoles, druską ir dar minutę viską apkepinkite. Suberkite žirnius ir išmaišykite, kad jie pasidengtų prieskoniais. Supilkite vandenį, užvirkite ir palikite virti uždengtame puode apie 20 min., arba kol žirniai suminkštės, bet nesukris. Masė turėtų būti gana skysta, bet jei jūsų žirniai sugėrė visą skystį, įpilkite dar vandens.
Atskirame mažame puode ištirpinkite dar 1 šaukštą ghee, suberkite špinatus ir apkepinkite apie minutę, kol lapai suglebs ir truputį apskrus. Sudėkite špinatus į puodą su žirniais. Išpilstykite dal į 4 mažus dubenėlius. Tada tame pačiame mažame puode, kuriame kepinot špinatus, ištirpinkite dar vieną šaukštą ghee ir jame 30s. apkepinkite likusį šaukštą kuminų sėklų kartu su čili dribsniais, tada, kol karšta, užpilkite ant žirnių sriubos kiekviename iš keturių dubenėlių. Patiekite su ryžiais arba indiška duona.
Rima, ačiū už jūsų komentarą ir palaikymą 🙂 Man tie orai Australijoje irgi toks nusivylimas ir toks turėtų stereotipų griuvimas, kad vis neiškenčiu nepabambėjusi 🙂 Žinoma, aš kalbu apie Kanberą ir Ausgtralijos pietinę-pietrytinę pakrantę, nes šalies šiaurėje kiaurus metus pekla:) Tik ten labai jau nedaug kas renkasi gyventi, vis spiečiasi ties Melburnu ir Sidnėjumi… 🙂
Rima:
Na, jei taip jūsų nemylėčiau, greičiausiai netikėčiau niekuo, ką rašote apie Australijos orus… ir namus:))))) Orų tema man darosi įdomesnė net už receptus :)))))) ☺️
Rima, ačiū už jūsų komentarą ir palaikymą 🙂 Man tie orai Australijoje irgi toks nusivylimas ir toks turėtų stereotipų griuvimas, kad vis neiškenčiu nepabambėjusi 🙂 Žinoma, aš kalbu apie Kanberą ir Ausgtralijos pietinę-pietrytinę pakrantę, nes šalies šiaurėje kiaurus metus pekla:) Tik ten labai jau nedaug kas renkasi gyventi, vis spiečiasi ties Melburnu ir Sidnėjumi… 🙂
Na, jei taip jūsų nemylėčiau, greičiausiai netikėčiau niekuo, ką rašote apie Australijos orus… ir namus:))))) Orų tema man darosi įdomesnė net už receptus :)))))) ☺️