II. Meksika: tautos tautelės, kurių tarpe – ir lietuviški pėdsakai

Kai užsimerkiame ir mėginame įsivaizduoti meksikietį, prieš akis tikriausiai iškyla ūsuotas dėdė atsikišusiu pilvu, blizgančia storo diržo sagtimi ir didžiule plačiabryle skrybėlė, tiesa? 🙂 Tame tikrai yra tiesos, mat meksikiečiai pagal nutukimo indeksą stovi tikrai aukštoje vietoje pasaulyje. Kaltė čia verstina ne vien kukurūzams, kuriuos jie be paliovos valgo, bet greičiau cukruje, kurio Meksikoje suvartojama ypač daug. O kelias, kuriuo tas cukrus patenka į vietinių nereikalingo svorio kilogramus, ateina kaip taisyklė per saldžius gazuotus gėrimus… Meksikiečiai patys juokauja, kad sekantis gėrimas, kurį vaikas gauna atsigerti iškart, kai tik nustoja žįsti motinos krūtį, būna coca cola arba sprite! Turbūt nežinojote, kad Meksika buvo viena pirmųjų šalių pasaulyje, spręsdama nutukimo problemą, papildomai apmokestinusi cukrų, todėl gazuoto saldaus gėrimo butelis čia kainuoja daugiau nei alus arba vanduo. 

Beje, kalbant apie alų… Pasaulis bene geriausia žino Corona prekinį ženklą. Tačiau Corona tikrai nėra nei vienitelis, nei juolab geriausias alus Meksikoje:) Mums labiausiai patiko Modelo – šviesus, lengvas ir gaivus alus, labai tinkamas atsigaivinti karštą popietę ar užgeriant aštriais padažais prigardintą maistą. Nuo to meto, kai paskutinįkart lankiausi Meksikoje, alaus pasirinkimas gerokai išaugęs, o ir naujų prekinių ženklų atsiradę nemažai. Vietiniai, beje, vis siūlo paragauti tamsaus alaus, matyt jiems tai naujovė, o be to juk tamsus alus – daug saldesnis:) Smalsu kiek Meksikoje kainuoja butelis alaus? Restorane – apie 1 eurą. 

Bet juk aš čia ne apie alų. Apie žmones. Žmones, kurie sostinėje Mechike susileja į didelę bendrą skubančių tamsaus gymio žmonių masę. Atvažiavę iš saulės deficito žemės, mes savo baltumu iškart išsiskiriame iš minios. Ir ne tik baltumu – išsiskiriame ir ūgiu. Ilgą laiką meksikiečių vidutinis ūgis buvo itin žemas dėl prastos jų mitybos. Tačiau šių dienų statistika ir vėl skambina pavojaus varpais, mat mitybos įpročiai keičiasi ne į tą pusę, į kurią turėtų, tad tauta auga….. bet ne į aukštį, o į šonus:) 

Užtai visiškai kitokius veidus ir kūno sudėjimą galima išvysti šalies gilumoje – Oaxaca mieste. Kalnuotose regiono apylinkėse gyvena net 15 skirtingų genčių žmonės, iš kitų išsiskiriantys visų pirma savo indėniškais veido bruožais. Meksikoje gyvenę dar iki 16 amžiuje atkeliaujant ispanams, vietiniai indėnai šiandien negali pasidžiaugti dideliais ekonominiais pasiekimais ar socialiniu gerbūviu, bet užtai nestokoja kūrybiškumo. Štai todėl visi, kurie ieško originalių rankdarbių ir tekstilės gaminių, keliauja į Oaxaca. Užvis labiausia indėnai garsėja savo unikalių molinių indų (tinkančių maistą virti ant viryklės ar orkaitėje) gamyba bei rankomis austais audeklais – ir stalui užtiesti, ir lovai užkloti. Santūriais raštais išmarginta rankomis austa staltiesė 6-8 asmenų stalui kainuoja vos 30-40 eurų, tad mano lagamine iškart atsigulė net kelios tokios gražuolės:) 

Ko ne kiekvieną savaitgalį įvairių genčių atstovai Oaxacoje išeina į religines – tradicines (sunku suprasti, ar labiau indėniškas, ar katalikiškas) eisenas, tad centrinė gatvė užsipildo muzika, šokiais ir kaukėmis. Mažai besišypsantys vietiniai labai rimtai žiūri į šias procesijas, jose su visu rimtumu dalyvauja ir vaikai. Vyrai iš tašaičių traukia butelius mezkalio, pildami jį į „stiklinaites”, padarytas iš sudžiovinto mažo moliūgo puselių. Ištvermingiausi net suprakaitavę trepsi pačioje eisenos pradžioje, ant pečių laikydami 3-4 metrų aukščio senos moters ir vyro karkasus,- Oaxacos simboliu tapusiąs kaukes. 

„O kur gi tie lietuviški pėdsakai?”- tikriausiai nekantraujate jūs? Jie – pačioje Mechiko širdyje, vos kelis blokus nutolę nuo centrinės sostinės aikštės su plevėsuojančia milžiniška šalies vėliava ir Meksikos Prezidento rūmų komplekso. Kad patekti į nelabai kuo išsiskiriančio kolonijinio pastato kiemą, reikia paskambinti skambučiu.  Už vartų – tai, kas sukelia šiokį tokį siurrealumo jausmą.

Apie tai, kad Mechiko sostinėje yra sinagoga, pastatyta kaip tiksli kopija tos, kurioje išeiviai iš Lietuvos meldėsi Šiauliuose dar prieš karą, buvome girdėję gyvendami Izraelyje. Per didžiąją emigracijos bangą praeito amžiaus 3 dešimtmetyje iš Lietuvos keliavę litvakai ne visuomet patekdavo į savo kelionės tikslą – Ameriką. Dalis jų buvo priversti likti Kuboje, Argentinoje, ar Meksikoje. Štai tokiomis aplinkybėmis, panašu, pačiame centre ir iškilo vienos gražiausių buvusių Lietuvos sinagogų kopija. Su įspūdingais raštais lubose ir kviečių varpų dekoru, kabančiais sietynais ir milžiniškais langais, užliejančiais patalpą ryškios saulės spinduliais. Šiuo metu neveikianti, tik specialioms progoms naudojama sinagoga – tikras istorinis lobynas ir mums, lietuviams, nė nenutuokiantiems kaip toli nusidriekę anuomet mūsų kaimynystėje gyvenusių žmonių keliai…

Istorinė sinagoga buvo tik nedidelė lietuviškų atradimų dalis ir pradžia. Dar tą patį penktadienio vakarą atsidūrėme vienoje didžiausių Mechike veikiančių sinagogų, ir vos įžengus pro jos duris, abejonių nekilo, kad esame kažkur arti „namų”: vien žmonių ūgio vidurkis buvo padidėjęs bene 20-30 cm:) Juokas juokais, bet tiek europietiškų veidų, kurių gimtoji kalba – ispanų, o šaknys – Kudirkos Naumiestyje, Kalvarijoje, Panevėžyje, Utenoje, Vilniuje ar Šiauliuose, nebuvau pasiruošusi pamatyti:) Mano vyras turėjo garbės pasakyti kalbą broliams Meksikos litvakams, o aš padovanojau bendruomenei savo knygą „A Taste of Israel„. Beje, po kelionės į Niujorką ir Čikagą bei šios knygos pristatymo vietinėms bendruomenėms sausio mėnesį, visi angliškos knygos versijos resursai anapus Atlanto išsekę, užuot atsisiuntusi ją iš Amazon.com, vežiau vienintelį savo egzempliorių:) Tad dabar laukiu, kada laivas iš Keiptauno pasieks Amerikos krantus su nauja knygų siunta, kad įsigyčiau vieną egzempliorių sau:) Ech, ta globalizacija….

Tęsinys – kitame įraše jau antradienį.