Paauglystėje, kai visi mano bendraamžiai turėjo savo dievukus ir dievaites, aš kažkodėl tokio neturėjau… Panašiai kaip mano draugų, mano kambario siena buvo nuklijuota dainininkų ir tuomet populiarių grupių nuotraukomis (tuo pat metu ant tualeto durų mano brolis, pavyzdžiui, klijavo automobilių vaizdus, iškarpytus iš žurnalų :)), anuomet aš domėjausi kai kuriomis sporto šakomis (pvz., dailiuoju čiuožimu, nes labai svajojau tapti ledo čiuožėja, arba tenisu, nes man labai patiko gražūs sportininkių sijonėliai), mintinai žinojau savo klausomų dainų žodžius ir muziką, bet kad turėčiau vieną vienintelę žvaigždę, apie susitikimą su kuria sapnuočiau naktimis – taip tikrai nebuvo.
Tačiau tada, kai mano bendraamžiams praėjo tokia (tubūt paaugliška?) manija, ji, panašu, apsėdo mane!! 🙂 Esu jums jau galvas išūžusi per visus 15 savo tinklaraščio rašymo metų, kaip esu įsimylėjusi vieną maisto rašytoją – australę Donna Hay. Nuo tada, kai visiškai atsitiktinai Donna Hay kulinarinis žurnalas papuolė man į rankas belaukiant lėktuvo Johanesburgo oro uoste, aš tapau tiesiog apsėsta žavesio šiai Australijos maisto pasaulio ikonai!
Aš nieko nelaukusi (daugiau nei prieš dešimtmetį) tapau Donna Hay žurnalo prenumeratore (jis nustotas leisti turbūt prieš gerus penkerius metus), ir nepaisant to, kad gyvenau visiškai priešingame planetos kampelyje, Lietuvoje, reguliariai gaudavau iš Australijos kokį pusmetį keliaujančią spaudą… Apie šitą mano apsėdimą žinojo visi mano pažįstami ir draugai, o mano vyras, jei pirmas pamatydavo pašto dėžutėje man adresuotą didelį voką su Australian Post antspaudais, jokiais būdais siuntos nepaimdavo, leisdamas man pačiai patirti pakuotės aptikimo džiaugsmą, o taip pat jis žinodavo, kad (A) jo žmona artimiausias porą dienų skrajos padebesiais, nes taupydama lėtai vartys naujo žurnalo puslapius, ir (B) jo laukia sąrašas naujų patiekalų, kurie bus su meile pagaminti pagal Donna Hay receptus.
Aš turiu visas iki vienos Donna Hay knygas ir iki šiol saugau visus iki vieno jos kulinarinius žurnalus (kokia miela likimo ironija: kai kurie iš Australijos parsiųsti žurnalai keliavo iš Izraelio į Lietuvą, o po keletos metų atsidūrė…. Australijoje 🙂 Taip taip, jūs teisingai supratote, visas šis „turtas” keliauja su manim ten, kur gyvenimas nubloškia mane pačią). Aš Donna Hay dėka pažinau ir įsimylėjau Australiją nėkart joje nebuvusi ir net nesapnuodama, kad kada nors joje gyvensiu. Aš mintinai žinojau australiškų prekybos centrų pavadinimus, produktų pakuotes, maisto prekinius ženklus likus kokiems penkeriems metams iki mano pirmo apsilankymo Kengūrijoje:) Tad man adaptacija Australijoje buvo super lengva (čia jums ne Izraelis, kur pirmus metus negalėdama perskaityti nė vienos raidės, parsinešdavau pakuotes su maistu namo, atidarydavau ir ragaudavau, mėgindama nuspėti, kas čia gali būti, ką aš čia nusipirkau… 🙂 ).
Ir aš, žinoma, svajojau kada nors su Donna Hay pasimatyti. Kovido metais esu dalyvavusi ne vienoje jos maisto gaminimo demostracijoje, transliuotoje zoom’u (nepaisant to, kokiomis valandomis LT laiku ta demonstracija vykdavo), tačiau atsikrausčiusi į Australiją, nepaisant mano vyro nuolatinių paraginimų, taip ir neišdrįsau pamėginti susisiekti su Donna ir kažkaip įsiprašyti į svečius…
Ir TA diena atėjo 🙂 ) Donna Hay ką tik išleido dar vieną savo knygą – „Even more Bassic to Brilliance”, ir paskelbė apie šios knygos pristatymo renginius jos pačios studijoje Sidnėjuje. Ach kokiu greičiu aš griebiau bilietą į renginį, juk žinau kad po kelių minučių bilietų į tokius renginius nelieka! Tai, kad man reikės vairuoti 300km pirmyn, o tada tiek pat atgal man nepasirodė kokia nors kliūtis, nes kur jau kur, pas Donną Hay aš galėčiau nuvairuoti ir dar daugiau (p.s. šiaip ilgų distancijų vairuoti aš žiauriai nemėgstu…).
Taigi, ankstų penktadienio rytą išskubėjau iš Kanberos į Sidnėjų. Nors keliai Australijoje yra puikutėliai, reikia būti labai atidiems, kad įsismaginus pernelyg nenuspaustum greičio pedalo… Greitkeliuose galima vairuoti 110 km/h greičiu, ir bent vienas kilometras virš šios normos gali „apdovanoti” vairuotoją minimum 300 dolerių bauda. Tad aš verčiau nustatau cruise control, pasileidžiu kokią įdomią knygą, ir ramiai mėgaujuosi klausymu 🙂
Susirasti parkingą Sidnėjaus centre (kad ir už 80 dolerių trims valandoms) yra misija ne-į-ma-no-ma. Čia net prasibrauti su mašina užkimštomis gatvėmis greičiau nei 10 km/h neišeina. Laimei, aš turėjau dvi ekstra valandas, kurios ir suėjo vietos mašinai palikti paieškai… Šiaip ne taip įkišau ją kažkur, kur radau pusę parkavimo vietos šalia kažkieno namo, bėgdama nusifotografavau vietą, kad rasčiau kur tą nelemtą automobilį pasiparkavau, ir pasileidau bėgte į Donna Hay studiją.
Bėgimas Sidnėjuje kaitinant 29C karščiui per stačius kalnus (kas buvot Sidnėjuj, žinot apie ką aš 🙂 ) yra iššūkis gal net didesnis, nei to parkingo paieškos 🙂 Bet kuriuo atveju, už trijų km pagaliau visa suprakaitavus įžengiau į savo dievaitės studiją.
Donna Hay studija įsikūrusi rajone, esančiame netoli ikoninio Bondi Beach. Greičiausiai tame pastate kažkad buvo gamybinės patalpos, apie tai išduoda didžiulis patalpų aukštis. Tuo tarpu visas pastatas šiandien skirtas ofisams ir kitokioms ervėms, jis baltut baltutėlis ir nė kiek neprimena kokios apkerpėjusios buvusios gamyklos. Kiekvienas pastato koridorius nukabintas įspūdingais meno kūriniais, apačioje veikia jauki kavinė (čia privalomas kiekvieno pastato elementas) su vidiniu kiemeliu.
Kai atėjau, koridoriuje jau rikiavosi ilga žmonių eilė, pagrinde moterys, tačiau mačiau ir vieną kitą vyruką. Patikrinus mūsų bilietus (kurie kainavo po 170 dolerių) mes visi pagaliau patekom į erdvę, kurioje gimsta pačios gražiausios knygos, kvepia šokoladu ir kepiniais, iš kur transliuojamos Donna Hay laidos Dysney platformai ir kur vyksta labai daug kulinarinio gyvenimo.
Jei aš norėčiau nupasakoti, kaip atrodo rojus, tai verčiau nuvesčiau jus į tą Donna Hay studiją:) Aš tiesiog netekau amo kaip ji įrengta – milžiniška erdvė, balti baldai, aukščiausios klasės virtuvinė technika, atskiros didžiulės patalpos, skirtos susidėti įrangai ir įvairiems rakandams, milžiniška pagalbinė virtuvė, kurioje vyksta visi paruošiamieji darbai, šalia jos – atskiras rekvizitų sandėliukas su nuo grindų iki lubų surikiuotais maisto fotografijoms naudojamais dubenėliais, stiklinėmis, indais, stalo dekoru ir kitais grožiais… Kitoje studijos pusėje – keletas erdvių ofiso stalų su didžiuliais Apple monitoriais, poilsio erdvė su balta drobe aptrauktais minkštasuoliais, ir per visą patalpos plotą plytintys didžiuliai langai su vaizdu į gatvėje žaliuojančių medžių lapų vainikus. Kiek šviesos, kiek estetikos, kiek erdvės kurti ir dalintis savo kuriamo meno rezultatais….
Mano dievaitė pasirodė netrukus – kaip visuomet, vilkėdama savo mėgstamą tamsaus džinso suknelę, plaukus susirišusi į kuklią uodegą, makiažu nė nemėgindama slėpti veide ryškėjančių raukšlių (Australijoje apskritai dekoratyvinio makiažo kiekis yra atvirkščiai proporcingas gero skonio pojūčiui). Betarpiška, linksmai nusiteikusi, laisvai su auditorija bendraujanti Donna iškart ėmėsi darbo, tiesa, prieš tai priminusi, kad visi svečiai (o jų buvo apie 40-50) nesivaržytų ir vaišintųsi kava ir gazuotu vandeniu, tik nepamirštų išmetant tarą naudoti tik tai rūšiai skirtas šiukšliadėžes.
Donna gamino keletą patiekalų iš savo naujosios knygos – kepė viščiuką ant bulvių ir porų gratino, maišė šokoladinio baskų čiskeiko porciją, ruošė aviečių suflė, plakė pupelių dipą, palaistytą aromatiniu aliejumi ir lipdė jogurtines greitai paruošiamas duoneles. Tačiau svarbiau buvo ne tiek pademonstruoti receptus ar būtinai duoti svečiams paragauti to, ką Donna pagamino (beje, paragavom tik po kąsnį duonelių (flat bread) su pupelių dip’u), kiek parodyti subtilybių, kurios virtuvėje labai praverčia. Donna labai neįkyriai pristatė ir renginio rėmėjus, kurių produkciją vėliau kiekvienas atrado sau skirtam dovanų maiše (sunkiai atkeliamame:)) – ekologiškos virtuvės valymo priemonės, Le Creuset mini casserole puodai, veido kaukė, rankų kremas, kompostuojamo kepimo popieriaus pakuotė. Donnos komanda buvo kiekvienam iškepusi ir po mini baskų čiskeiką bei mini citrinų pyragą lauktuvių, kurie buvo dailiai supakuoti į DH raidėmis papuoštą baltą dėžutę.
Prezentacija truko apie 2 valandas, per tą laiką kai kurie galėjo ateiti ir šiek tiek padėti renginio vedėjai atlikti tam tikras funkcijas – ištepti pyragą glajumi, padengti sviestu suflė indelius… Auditorija bet kada galėjo klausti klausimų ir kvatojo išgirdusi nuoširdžius, šiltus Donnos atsakymus.
Po visko kiekvieno mūsų laukė maišas su dovanomis ir nauja Donna Hay knyga. Visiems norintiems autorė ją mielai pasirašė. Laukdama eilėje aš taip jaudinausi, jog maniau, kad iššoks iš krūtinės mano širdis:)) Nežinau tik kodėl – juk man nebuvo jokio jaudulio spaudžiant ranką Australijos generalgubernatoriui, susipažįstant su a.a. Izraelio Prezidentu Šimonu Peresu, bendraujant su milijoninio verslo savininkais ar žmonėmis, kuriais nuoširdžiai žaviuosi iki begalybės už jų pasiekimus. Kai atėjo mano eilė, maniau nepralemensiu nė žodžio :)) O juk taip norėjosi pasakyti, kaip labai dėl to, kuo esu, esu dėkinga būtent JAI – kūrėjai, iš kurios tiek metų mokiausi, kurią sekiau ir garbinau, ir kuri yra žmogus, su kuriuo LABIAUSIAI norėjau susitikti būdama Australijoje. Gerai, kad kuprinėje turėjau vieną ankstesnių Donnos knygų, kurią man dar 2015 metais padovanojo mano dukra Rūta. Tąkart Donna buvo atvykusi į savo knygos pristatymus Londone. Mano dukra, rizikuodama pavėluoti į kažkurią savo kelionę, skubėjo į susitikimą su Donna, kad galėtų įsigyti jos knygą su asmenine dedikacija, skirta man. Negana to, Rūta net pakeliuj nupirko mano angliškąją „Izraelio skoniai” knygą ir ją įteikusi Donnai paprašė bendros nuotraukos. Ji, žinoma, paminėjo, kokia jos mama yra australės fanė, tačiau nesitikiu, kad Donna tąkart įsidėmėjo tokį mažareikšmį faktą, nutikusį Londone 🙂
Tad štai parodžiusi Donnai jos pačios nuotrauką jos knygoje, kaip reikiant ją nustebinau!! Ir pradžiuginau 🙂 Taip užsimezgė mūsų pokalbis, kad esu iš Lietuvos, kad laikinai gyvenu Australijoje ir į renginį atvairavau iš Kanberos, kad seku Donną pastaruosius penkiolika metų ir be proto ja žaviuosi, iš jos mokausi.
-Tu taip pat esi knygų autorė?? – nustebusi paklausė Donna.- Kada ketini išleisti savo naują knygą?
-Aš ją jau kątik išleidau, – kukliai ištariau ir ištraukiau iš kuprinės savo „Australijos skonius” (kuriuos mano vyras privertė pasiimti, ir kelis kartus prieš išvažiuojant patikrino, ar tikrai įsidėjau). – Aš net įrašiau Tave į savo įžanginį žodį, nes esi visko, ką darau įkvėpėja.- pasakiau.
Donna nustebusi pavartė mano knygą, surado savo vardą ir pavardę tekste, be galo apsidžiaugė ir pagyrė dėl gražaus nuotraukų stiliaus 🙂 Ar įsivaizduojate, su kokiais išaugusiais sparnais aš išgyvenau likusią dieną?? 🙂
Tada mudvi nusifotografavom ir atsisveikinom. Pagaliau eilės savo parašams sulaukė už manęs stovintys kiti workšopo dalyviai, o aš išskubėjau krapštytis iš Sidnėjaus ir vairuoti atgal į Kanberą.
Savo nufilmuotus reportažus iš Donna Hay studijos sudėjau į Instagram paskyrą, jei įdomu pasižvalgyti – kviečiu užsukti 🙂
Jums taip pat patiks:
