Didysis Vandenyno Kelias ir 2500 km laimės

Aš visada turėjau ypatingą santykį su automobiliais. Kur gi ne, mažiausia 50% mano genų yra visaip kaip susiję su didele meile viskam, kas turi variklį ir 4 ratus. Mano tėtis, visą gyvenimą buvęs tiesiog automobilių „maniakas” o ilgainiui tapęs ir gana garsiu automobilių kokekcininku, prie vairo pirmąkart mane pasodino berods keturmetę. Tąkart jis vežė mudu su broliu iš darželio, ir įsukęs į miško keliuką pasisodino mane ant kelių ir liepė vairuoti. Kaip man tada atrodė, mašina tiesiog skrido siauru medžių tuneliu, o aš tarsi gervė ištiesusi kaklą vos bemačiau kelią per vaizdą užstojantį vairą 🙂 

Automobiliai mane traukė gerokai anksčiau, nei išsilaikiau vairavimo teises 17-kos… Jei draugų kompanijoje prireikdavo vieno, kuris pasiryžta negerti alaus, bet parvežti visus namo, tuo vairuotoju dažniausiai pasisiūlydavau būti aš. Vairuoti ilgutėles distancijas ko ne per pusę Europos man buvo poilsis, pramoga ir begalinis džiaugsmas. Tačiau ilgainiui automobilines keliones keitė lėktuvai, kuprinės ir nuosavos kojos, minančios Pietų Amerikos ar Pietryčių Azijos regiono žemes… Tiesą pasakius, kurį laiką net buvau įtikėjusi, kad kas jau kas, o laikas, praleistas už mašinos vairo (arba keleivio sėdynėje) – tikrai ne man. 

Tačiau kai mano vyras pakavosi lagaminus savaitę truksiančiai komandiruotei į Lietuvą, aš tuo pat metu ėmiau ir susigalvojau kelionę solo automobiliu per vieną gražiausių Australijos pakrančių. Juk tai kur kas įdomiau, nei sėdėti vienai namuose ar kuistis po rožynus, o Great Ocean Road yra kiekvieno turistinio maršruto sąraše, be jo gal net neužsiskaitytų buvimas Australijoje… Likus porai dienų iki suplanuotos kelionės viename diplomatiniame priėmime užsiminiau savo bičiulėms, kitų ambasadorių žmonoms, jog ketinu vairuoti nuo Kanberos iki Melburno, o tada dar toliau, ir juokais pasakiau, kad jei kuri nors norėtų prisijungti – mano mašinoje yra bent 4 laisvos vietos! Mažiausia, ko tikėjausi, – jog kas nors ims ir susidomės tokiu mano pasiūlymu… O susidomėjo Indijos ambasadoriaus dukra, kuri kaip tik šį mėnesį lanko savo tėvus Kanberoje, ir neturi labai didelių planų nei įsipareigojimų. Tad taip visai netyčia likimas man padovanojo pakeleivę. 

Su tais pakeleiviais, kaip suprantate, galėjo būti du scenarijai: keliauti savaitę vienoje nedidelėje erdvėje su žmogum, kurio tu visiškai nepažįsti, ir kuris yra ko ne perpus jaunesnis, ir tu neturi supratimo nei apie jo charakterį, nei pomėgius ir lūkesčius, gali būti arba prakeiksmas, arba palaima. Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, jog man išsipildė tas antrasis scenarijus – Sheba, 29 metų mergina iš Delio, pastaruosius keletą metų gyvenanti Meksikoje, ne pagal amžių brandus, kuklus ir gilus žmogus, buvo pati nuostabiausia pakeleivė, apie kokią nė nebūčiau drįsusi svajoti!! Mūsų keliavimo ritmas, domėjimosi objektai, temos diskusijoms, skoniai ir norai taip sutapo, kad sunku buvo patikėti, jog nesame vieno ir to paties kraujo 🙂 

Mudvi su Sheba iškart sutarėm, jog užuot mynę nuobodžiais greitkeliais, verčiau rinksimės nedidelius nuošaliau esančius miestelius ir kaimelius, prioritetą teiksim gamtai, bet ne kurortinėm plastmasėm (o taip, šalia vandenyno yra ne viena „palanga”, kurioje jūs turbūt nenorėtumėt atsikliūti…), keliausim be plano, tad jei kažkas tiks ir patiks – pasiliksime ilgiau, o jei nepatiks, vairuosim kitur. 

Pravažiavę nemažą gabalą pajūrio, vis išlipdavom puodeliui kavos, pramankštinti kojas ir pasidairyti viename ar kitame keisto pavadinimo kaimelyje, vis paplepėdavom su vietiniais kokioje nedidelėje galerijoje ar parduotuvėlėje, pasiteiraudavom jų patarimų, ką šiose apylinkėse galima pamatyti. Tokiose vietose paprastai sutinki be galo įdomių žmonių ir išgirsti visokių istorijų… Štai vienos kaimelio galerijos savininkas, pasirodo, prieš 10 metų nusipirko….. medinę bažnyčią (!!) ir joje įsirengė savo molinių dirbinių dirbtuves. Tik štai prieš penkerius metus per visą kaimelį praūžė baisulinis gaisras, kuris sudegino tą jo medinę ex-bažnyčią iki pat pamatų, teliko krosnis ir kaminas… Lėšas atstatyti šį pastatą aukojo ir australai, ir net britai, ir štai dabar stovi lygiai tokios pat buvusios bažnyčios kopija, o žmogelis čia kasdien sulaukia susidomėjusių smalsuolių, užsukančių pasigrožėti ir įsigyti jo dubenėlių, vazų ir visokių kitokių dirbinių.

Nakvynei rinkomės automobiliais keliaujantiems turistams skirtus švarius motelius už protingą kainą (beje, maloniai nustebino super erdvūs ir švarūs kambariai, visi reikalingi rakandai (nuo šaldytuvo, indų, arbatinio iki lygintuvo, televizoriaus ir mikrobangės, kavos, arbatos ir pieno)) arba jaunimą apnakvyndinančius hostelius.  Viename hostelyje, pavyzdžiui, sutikom apie 50-55 m. vokietį Steve, kuris….. per Australiją važiuoja dviračiu. Skundėsi dviem dalykais: kad nieko nič nieko nesupranta ką australai sako (man susidarė įspūdis, kad jis ir mano anglų kalbos nelabai suprato 🙂 ) ir kad tikėjosi pamatyti daug kengūrų, bet iki šiol pamatė tik tas, kurios nutrenktos automobilių guli šalia kelio 🙂 ) Steve dabar jau pernelyg daug į šonus nesidairo, mat iki jo lėktuvo namo iš Sidnėjaus liko 3 savaitės, o kilometrų minti – visas 1000…

Pirmomis dienomis, kol vairavom New South Wales, dangus buvo apniukęs, laiks nuo laiko papurkšdavo lietus, tačiau tai nesutrukdė mums ištisą rytmetį sėdėti ant uolų ir stebėti tolumoje vis iššokantį vieną kitą banginį. Vėliau, užuot vairavę pakrante, nusukom giliau į žemyną, į Gipsland’ą, regioną, kuriame auga bene sodriausia žolė ir dėl vulkaninės kilmės dirvožemio karvės duoda skaniausią pieną, iš kurio vėliau gimsta nepaprasto gardumo jogurtai, sūriai ir kitokie gėriai.

Taip vingiuotais kalnų takeliais atvairavom iki Walhalla – buvusio aukso kasėjų kaimelio, įsikūrusio tikras snieguotas žiemas matančiame kalnų masyve. 19 amžiuje Walhalla buvo vienas turtingiausių Australijos miestelių su 4000 pasiturinčių gyventojų, šiandien čia begyvena vos 20, kaimelyje „netraukia” nei internetas, nei joks TV signalas… Stačiuose kalnų šlaituose tikrąja to žodžio prasme įsprausti mažulyčiai it pasakų nameliukai, viešbučiai ir parduotuvėlės, o kapinėse – neįprastos laidojimo vietos, mat mirusius laidoti tais laikais buvo įmanoma tik stačiomis, iškasti poros metrų pločio kapą stačiame šlaite buvo tiesiog neįmanoma. 

Vienintelis suplanuotas maršruto elementas buvo Melburnas, kadangi buvau pakviesta dalyvauti Viktorijos gubenratorės rūmuose vykusiame Melburno žirgų lenktynių atidarymo renginyje. Todėl pusė automobilio salono vietos užėmė skrybėlaitės ir šventinė apranga bei avalynė. Nusiplovusi dulkes ir iš sportbačių šokusi į aukštakulnius, vakare jau mėgavaus burbuliukais ištaiginguose rūmuose ir aikčiojau nuo įspūdingų damų aprėdų ir skrybėlaičių. Dar įdomiau buvo savo akimis išvysti karališkuose rūmuose eksponuojamą meno kūrinių ekspoziciją, o taip pat senųjų Melbuno žirgų lenktynių taurių bei aprėdų parodą. 

Kitos dienos ankstyvą rytą kelionę tęsėme turbūt labiausiai užkrautu mašinomis keliu, jungiančiu Melburną ir serferių mėgstamus paplūdimius, ir šiaip ne taip išsikrapštę iš Viktorijos valstijos sostinės įsukome į vieną gražiausių šalyje maršrutų, besidriekiančių šalia nepaprastai žydro banguojančio vandenyno. Besideginančių ir banglentėmis bangas skrodžiančių poilsiautojų paplūdimiai mus žavėjo mažiau nei baltutėliai švyturių bokštai, specifinės, tik Australijai būdingos augmenijos miškai, per kelią kur nekur praeinančios echidnos ir….  snaudžiančių koalų pilni eukaliptų miškai. Koalas pastebėti pačiam galima nebent, kaip Steve, vairuojant dviračiu. Tačiau tereikia pamatyti kelias sustojusias mašinas šalikelėje ir į kažką spoksančių žmonių būrelį, kad perskaitytum ženklą, jog čia kažkas aptiko koalas 🙂 

Šalia vandenyno besidriekiantis maršrutas vienu metu nukrypsta į žalią kalnuotą žemyno gilumą. Sunku tiksliai suprasti, kokiame aukštyje esi, tačiau visai palei nosį kabantis pilkas šlapio oro srautas (debesys?) sudaro įspūdį, jog esi netoli dangaus 🙂 Tačiau tas oro srautas ištirpsta lygiai taip pat greitai, kaip ir atsiranda, ir vėl dangaus žydrynę nutvieskia saulė, o pakelėse pažyra mekenančių avių kaimenės. 

Ir nors šios kelionės epogėjus buvo 12 Apaštalų uolynas, mums, dviems dėl maisto pakvaišusioms bendrakeleivėms, pasirodė kur kas įdomesnis kulinarinis 12 Apaštalų maršrutas po miniatiūrines sūrines, pienines, šokolado arba ledinukų gamyklėlę, kraftinio alaus mikro-gamyklėlę, net seniausią visoje Viktorijos valstijoje viskio bravorą, unikalių skonių ledų fabrikėlį, braškių ūkį ir kitas gurmaniškas vietas, išsidėsčiusias kokių 10-15km atstumu viena nuo kitos, kad geram pusdieniui veiklos pakaktų tiems turistams, kuriems spoksoti į jūroje styrančias uolienas pernelyg nuobodu.

Atgalinį maršrutą rinkomės per tokius Australijos kaimus ir miestelius, kurių tikrai nėra jokiuose turizmo vadovuose. Užtai vairuoti Australijos provincijos keliais yra palaima ir malonumas. Kas 100km vis besikeitė peizažai su vis kitokia augmenija, seniai pamirštais ūkiais ir vidury laukų vis dar stovinčiomis miniatiūrinėmis bažnyčiomis, net iš niekur iškylančiais kriketo stadionais, kuriuose žaisti susirenka aplinkinių kaimų fermeriai… Tiesa, pravažiavom ir du kvapą gniaužiančios architektūros miestus – Ballarat ir Bendigo, kuriuose 19 amžiuje taip pat klestėjo aukso kasyklų verslai. Tai, kad anuomet čia buvo iškasta aukso tiek, kad jo vertė šių dienų kainomis viršytų 8 mlrd dolerių, mena ne tik įspūdingi išlikę pastatai, bet ir galerijos su pasaulinio lygio meno kūriniais (muziejai Australijoje nemokami), kurių pavydėtų bet kurio didmiesčio muziejai. Apibėgę keletą pritrenkiančių meno vietų iglesniam laikui nusėdome…. pačiame seniausiame Australijoje iki šiol veikiančiame keramikos fabrikėlyje! Na tai gerai, kad keliavome tik dviese, todėl mašinoje be vargo sutilpo ir mano dėžė naujai įsigytų puikių rankų darbo indų kolekcija 🙂 Bus nuostabus prisiminimas iš Australijos ir iš šios nepamirštamos spontaniškai suplanuotos kelionės….