Aš savo minčių „užantyje” visuomet turiu… sąrašiuką su svajonėmis. Net nežinau, ar tai labiau svajonės, ar „to do list„, bet ar tai svarbu? Australijoje mano sąrašiukas niekaip netrumpėja, vos kuris nors punktas išsibraukia, kaip atliktas, tuoj pat vietoj jo atsiranda dar 2-3…

Aplankyti Didįjį Koralinį Rifą (Great Barrier Reef) Australijoje yra privaloma, ir, savaime suprantama, ši destinacija buvo mano lankytinų vietų sąraše. Žmonės į čia keliauja iš visų tolimiausių pasaulio kraštelių, o mums iki rifo – vos 4 valandos skrydžio lėktuvu. Vis vyliausi, kad pamatyti šį unikalų gamtos stebuklą suviliosiu ir D, bet nepavyko, jis labiau miesto, nei gamtos vaikas. Tai išsiruošiau į Australijos šiaurės rytus viena.

Tokios kelionės, kad ir kokio ilgumo bebūtų, man neprailgsta – su savimi visada pasiimu knygų, kompiuterį (geriausia proga padaryti seniai užsistovėjusius darbus, kai esi įkalintas lėktuve ar autobuso sėdynėje). Lyginant su gana atšiauriu Kanberos klimatu, Kvinslando (Queensland) šiaurėje visuomet vasariškai šilta. Žiemą į čia nuo nemalonių darganų žmonės traukia iš pietinės Australijos, o vasarą paprastai šios vietovės kurortai ištuštėja, mat tampa nepakeliamai karšta ir drėgna. Be to, pasitaiko didžiulių ciklonų ir mirtinų audrų, kai nuo kalnų nučiuožia ištisi palmių masyvai, miesteliai atkertami nuo pasaulio kartais ištisoms savaitėms… Mane iš Cairns oro uosto vežusi tailandietė pasakojo, kaip per pernai praūžusį cikloną atvairavo autobusiuką su keleiviais iš Port Douglas į Cairns oro uostą, ir taip įstrigo dėl žemės nuošliaužų, sugadinusių kelius atgal, kad liko vargšė įstrigusi Cairns’e net keturioms dienoms, kol žvejybinis laivas parplukdė ją namo, į Port Douglas… Aš puikiai pamenu tąkart cikloną, skalbusį Queensland regioną, vaizdai iš to krašto buvo plačiai rodomi per visus vietos media kanalus: parduotuvėse neliko nė vienos prekės, mat ilgiau nei savaitę, niekas nič niekas negalėjo būti pristatyta vietos gyventojams, keletą dienų nebuvo elektros, o viskas aplink plaukė patvinusiomis gatvėmis.

Skirtingai nuo Cairns, Port Douglas yra nedidelis išpuoselėtas nuostabaus grožio kurortinis miestelis, iki jo atskridus reikia važiuoti apie valandą. Visą kelią galima iki soties grožėtis vienoje pusėje tamsuojančiu vešliu atogrąžų mišku, o kitoje – žydrutėle ramia jūra. Bangų čia retai būna, jas sustabdo ilgiausias pasaulyje rifas, kuris matosi net iš kosmoso. Kosmose man būti neteko, tačiau skrendant iš Australios į Japoniją rifu pro lėktuvo langą gėrėtis galima gerą pusvalandį!

Port Douglas – daugelio pasaulinių įžymybių mėgstama poilsio vieta. JAV ex-prezidentas B. Klintonas su šeima čia atvažiuodavo ko ne kasmet, būtent iš čia jis skubiai turėjo išvykti ir 2001-aisiais, kai gavo žinią apie ką tik įvykdytas Rugsėjo 11 atakas. Kiek teko lankytis kituose Australijos kurortuose, šis man paliko bene geriausią įspūdį – žalumoje skendintys nedideli viešbučiai, puikų maistą serviruojantys restoranai, tviskančių jachtų pilna marina, nesibaigiantys balto smėlio paplūdimiai.

Mano tikslas Port Douglas’e buvo pamatyti patį didžiausią Australijoje Daintree atogrąžų mišką ir panardyti (snorkel) didžiąjame rife. Daintree forest išties įspūdingas – sunku net įsivaizduoti, jog jis skaičiuoja daugiau nei 180 mln metų!! Tai pats seniausias planetoje atogrąžų miškas (rainforrest), daug senesnis už Amazonės džiungles, kuriame iki šiol mokslininkai aptinka vis naujų, iki šiol nedokumentuotų augalų, grybų ir gyvių. Be to, tai unikali vieta pasaulyje, kurioje susitinka pats seniausias miškas su pačiu didžiausiu koraliniu rifu…

Čia susitinka rifas ir seniausias planetos miškas

Visi didieji Australijos gamtos paminklai (tokie kaip žemyno centre stūgstanti Uluru uola, ar šis Daintree miškas) formaliai priklauso čiabuvių bendruomenei, juk tai į jų žemes vos prieš porą šimtų metų atsikraustė baltieji. Todėl tokiose vietose čiabuviams suteikiama galimmybė dirbti, gausu aborigenų meno kūrinių, drožinių ir autentiško maisto. Informacijos centro kavinėje galima to maisto ir paragauti – pavyzdžiui šios į skonus (scones) panašios bandelės, vadinamos damper, iškeptos su vietinėmis wattleseeds (kavos ir šokolado skonį primenančiomis sėklelėmis), patiekiamos su džemu ir plakta grietinėle. Skonai apskritai Australijoje – vienas populiariausių pusryčių užkandžių, puikiu australiškų skonų receptu esu pasidalinusi savo knygoje „Australijos skoniai” ir esu sulaukusi daug liaupsių ir pagyrimų iš tų, kurie išbandė 🙂

Damper
Damper

Šiame Australijos pakraštyje, be unikalios gamtos, adrenalino myletojus masina ir pasimatymai su sūriųjų vandenų krokodilais. Geriausia, jei tas pasimatymas įvyksta turistams esant valtyje ar laive, antraip išgyventi susidūrus su 8 metrų ilgio dinozaurų laikų būtybe šansų nėra. Beje, būtent čia savo šiurpą keliančius video siužetus filmavo ir garsusis krokodilų medžiotojas Steve Irwin, vėliau, tiesa, trągiškai žuvęs nuo nuodingo jūros gyvio (stingray) įgėlimo.

Krokodilas

Drumzlino vandens pakrantėje krokodilai dieną paprastai miega, atrdodo, nė nereaguoja į vos už poros metrų praplaukiantį mūsų laivą. Tačiau miega, panašu, tik krokodilo kūnas, jo smegenys nemiega niekada. Turėdami 64 dantis, jie grobį sudoroti gali vos vienu grybštelėjimu, paprastai tas grobis pats ateina prie pat krokodilo nasrų, apkvailintas šio milžino „vangumo”. Kantrybė – štai ką puikiausiai turi išugdę šie baisuokliai, kuriems pakanka valgyti vienąkart per…. metus. Likusį laiką energiją taupančių krokodilų širdies ritmas sulėtėja iki vos 4 dūžių per minutę, bet vos tik atsiranda galimybė čiupti kokią pasiklydusią auką, antro šanso ta auka tikrai neturi.

Vandenyje snūduriuojantis krokodilas

Pavojai čia tyko ne vien potvyniais ir atoslūgiais alsuojančių upių pakrantėse, kuriose dažnai galima sutikti ne vieną ant medžio šakos kabantį pitoną, bet ir Koralų jūroje. Yra keletas mėnesių metuose, kuomet į šiltus žydrus Barjerinio rifo vandenis nertų nebent visiškas beprotis, mat būtent tais mėnesiais jūroje knibžda mirtinosios medūzos. Tos medūzos nėra nuodingos, tiesiog nudilginus odą, žmogus miršta nuo nepakeliamo skausmo… Įgelti gali ir įprastos medūzos, kurias pastebėti vandenyje itin sunku, tad prie įėjimo į pležus visur yra apie pavojus perspėjantys ženklai bei pirmoji pagalba medūzai įgėlus – butelis acto.

Norint panardyti greta Didžiojo Barjerinio Rifo ir pasigrožėti unikaliu povandeniniu koralų ir spalvotų žuvų pasaulių, reikia apie 1,5 valandos greitaeigiu kateriu nuplaukti nuo kranto į vandenų gilumą. Nors jūra tądien, kai plaukiau, nebuvo labai banguota, kapitonas visgi rekomendavo išgerti keleiviams po tabletę nuo bangų supimo. Juk nieko nebūtų apmaudžiau, nei atkeliavus tokį kelią praleisti laiką ne grožintis rifo koralais, o gulėti leisgyviam kur nors ant laivo denio. Šalia rifo bangos nemažos, siekia mažiausiai metrą, tad supimas – neišvengiamas.

Aš nesu niekuomet nardžiusi su vamzdeliu, tad prieš neriant nė nežinau ko tikėtis. Tačiau kai pro plačių nardymo akinių stiklą pamačiau prieš akis atsivėrusį povandeninį paveikslą, tikrai netekau žado…. Žodžiais nenusakomas koralų spindesys, pačių įvairiausių formų, dydžių, spalvų jūros gyviai, iš kurių įspūdingiausi – milžiniški moliuskai (giant clams), susisklendžiantys vos priplauki arčiau ir padarai jiems šešėlį… Laivas, kurį pasirinkau savo turui, talpina vos 12 keleivių, kartu (be kapitono) plaukia ir trys patyrę jūrų biologai, išsamiai papasakojantys apie kiekvieną įdomesnį rifo gyventoją. Visi labiausiai norėtų pamatyti jūros vėžlius, tačiau aš už poros metrų po savo pilvu pamačiau… ryklį!! Gerai, kad instruktorė buvo įspėjusi, jog šio tipo rykliai nėra agresyvūs ir žmonių nepuola, antraip būčiau kaip reikiant supanikavusi…

Visos dienos ture nėrėme du kartus – pirmą kartą valandai, antrąkart – pusantros. Gerai, kad įgula parūpino termokostiumus, išbūti vandenyje pusantros valandos (vandens temperatūra apie 26C) būtų buvę sudėtinga. Pietums – sotūs sumuštiniai, šviežia kava iš puikaus aparato ir net šiltos spurgos, po tokio nuotykio maistas kaip niekada gardus!!

Maloniai pavargę, išvėdintomis galvomis vakarop grįžom į krantą. Ankstyvą rytojaus rytą manęs laukė skrydis namo. Esu be galo laiminga, kad aplankiau šį nepaprasto gražumo kampelį, kad išmėginau veiklą, kurios iki šiol neteko mėginti, ir kad pamačiau tai, kas visam gyvenimui liks prisminimuose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *