Po kelionės Naujojoje Zelandijoje. Deginti brokoliai su miso tachini padažu

Nors „normaliame” gvyenime aš jau visą savaitę, bet niekaip po kelionės N. Zelandijoje nesiseka sugrįžti į įprastą ritmą, susidėlioti dienos darbus taip, kad viską suspėčiau ir padaryčiau tai, ką noriu (ir/arba turiu) padaryti. Dalinai dėl to kaltas ir vienas itin nemalonus techninis nesklandumas, suryjantis ko ne visas pastarųjų parų valandas… Nepatikėsit, tas techninis nesklandumas – naujoji Mac operacinė sistema…. Oi kad man būtų pakakę išminties prieš paspaudžiant mygtuką įsidiegti naująją operacinės sistemos versiją, prieš tai pasi’google’inti ir paskaityti, kaip tą padarę keikiasi kiti… nereikėjo skubėti. Dabar suku galvą kaip iškrapštyti apie 30K nuotraukų iš savo išorinės atminties disko, kuris, deja, ėmė ir nustojo kontaktuoti su mano Mac’u… 

Na bet ne skųstis juk aš čia atsisėdau, o pasidalinti keletu nuotraukų iš kelionės po pietinę N. Zelandijos salą ir žinoma, nauju receptu. Tie, kas mane seka Instagrame, turėjo galimybę keliauti kartu, mat kas vakarą sąžiningai paskirdavau 1-2 valandas patirtų dienos įspūdžių sukėlimui į IG stories. Kad jos nepradingtų, sudėjau visas ir į Highlights, man ir pačiai karts nuo karto bus miela pavartyti ir prisiminti tuos neišdildomą įspūdį palikusius vaizdus… Tikrai buvau teisi manydama, jog prieš išsiruošiant į N. Zelandiją prieš tai verta pamatyti visas kitas įspūdingas pasaulio vietas, antraip niekas, ničniekas nesukels wow efekto, mat tai, kas gražiausia, būsite jau matę…

Nė viena nuotrauka, nė vienas video siužetas neatkartos N. Zelandijos spalvų – tos amžinos pavasarinės vaiskios žalumos, vandens mėlynumo (būtent – mėlynumo, nebuvau niekada mačiusi mėlynų upių ir ežerų… ne, ne vien tada, kai juose atsispindi žydras dangus, bet mėlyno mėlyno vandens, kuris, beje, po smarkių liūčių pavirsta tirštu baltu pieno spalvos skysčiu!), dangų snieguotomis viršūnėmis remiančių kalnų, šimtų tūkstančių avių, pažirusių po vešlias pievas, šniokščiančių krioklių, rainforest džiunglių, palmių, įspūdingų uolų masyvų, krantus skalaujančio vandenyno, juodojo smėlio paplūdimių…. Ir visa tai teritorijoje, vos 2,3 karto didesnėje, nei Lietuvos… 

Unikali ši kelionė mums buvo dar ir keliavimo būdu! Aš nuo vaikystės esu nuotykių ieškotoja, mudu su broliu po žygius tampė tėvai, nemažai egzotinių šalių Lot. Amerikoje ir Azijoje apkeliavau su kuprine ant pečių, todėl mintis po NZ pietinę salą keliauti kemperiu kilo man. Užtrukau metus (!!! nė kiek neperdedu, prisiekiu), kol tokiam nuotykiui prikalbinau savo vyrą. Darius – visiška mano priešingybė. Žmogus, kuriam vaikystėje tėvai neleido turėti dviračio, mat gyvenant Vilniuje tai buvo nesaugu. Žmogus, kuris išeigines ir atostogas leisdavo ne patrakusiuose žygiuose su palapinėmis, bet komfortiškuose poilsio namuose pajūryje… Ir nors mūsų išsinuomotas kemperis buvo tikrai „liukso klasės” (apie 2 metų senumo Mercedes autobusiukas su pilnai įrengta virtuve, mikrobange, plautuve, šaldytuvu, TV, WC, dušu, šildymo sistema, plačia dvigule lova, spintelėmis ir spintomis, su visais reikiamais indais, patalyne, rankšluosčiais ir net lauko staleliu ir dviem foteliais), mano vyras ne vieną dieną užtruko, kol pasijautė tokiuose „namuose ant ratų” bent minimaliai komfortiškai 🙂 (beje, po kelionės jis pasakė, kad buvo OK, bet tokių nuotykių jam šiame gyvenime ir pakaks). 

Užtai aš buvau laiminga iki debesų:) Kasdieniai žygiai po kalnus, vis besikeičiantys vaizdai vairuojant ir galimybė savo akimis matyti nenupasakojamo grožio gamtos stebuklus, man buvo pačios nuostabiausios ir įsimintiniausios atostogos. Kartočiau ir kartočiau…

Kemperyje visai su malonumu šeiminkavau savo nedidelėje virtuvėlėje:) Tiesa, labai paprasta šeimininkauti, kai prekybos centruose galima nusipirkti aukščiausios kokybės produktų ir pusgaminių, tarsi specialiai paruoštų ir supakuotų tokiems turistams, kaip mes. Populiariausias kelionės maistas buvo kepta višta (ir iš likučių gaminamos Cezario salotos) – (tie, kas sekė mano kelionę IG dabar plačiai šypsosi, o gal net kvatoja:)), šviežia pasta su padažais, pakeliuj ūkyje nusipirkti šviežutėliai kiaušiniai, kelių rūšių sriubos. Badaut tikrai neteko, labiau pergyvenau, ar grįžusi dar įtilpsiu į savo įprasto dydžio drabužius :)) (Pergyvenau be reikalo, nes viskas su tuo mano svoriu ok :))

Beje, grįžus namo vis dar instinktyviai gaminu valgius, kuriems pagaminti nereikia užsibūti virtuvėje ilgą laiką, o ir ingredientų sąrašas itin trumpas (panašiai kaip kemperyje – tenka suktis su tuo, ką turi, o ne kas paprastai sudėta virtuvės spintelėse, ypač mano:)). Žinoma, tokie meniu pasirinkimai šiuo metų laiku čia, Australijoje, man tikras išsigelbėjimas, mat už lango spigina daugiau nei +30C karštis… 

Taigi, dalinuosi su jumis labai paprastu patiekalu, kurį galima tobulinti ir keisti iki begalybės: tachini padažą gardinkite česnakais, jei neturite miso, brokolius keiskite šparaginėmis pupelėmis arba kalafijorais, pinijas – migdolais ar žemės riešutais. Šiuos degintus brokolius aš patiekiau su panko trupiniuose apvoliotais ir orkaitėje iškeptais šviežios žuvies (monkfish) kepsneliais bei greitai marinuotais svogūnais (receptas iš mano knygos „Australijos skoniai”), tačiau jie ir vieni galėjo būti visai soti vegetariška vakarienė. Svarbiausia – leiskite daržovėms tikrai gerai apkepti, praktiškai šiek tiek apdegti, tik taip jų skonis (ir saldumas) atsiskleis geriausiai. Labiausiai tam tiks sunki keptuvė (pvz., špižinė), kuri nebijo stipraus įkaitinimo.