Perskaičiau parašytą šio įrašo pavadinimą ir susimąsčiau: o kodėl kai kurių patiekalų galūnės lietuvių kalboje yra identiškos ištekėjusių moterų pavardžių galūnėms?! Kiaušinienė, kopūstienė, cibulienė… Jei jau vedant paraleles tarp valgių ir pavardžių, kodėl, kažin, mėgiamas pusryčių patiekalas negalėtų vadintis „kiaušinevičiumi”, tradicinė sriuba – „kopūstėnu”? 🙂 Turbūt reiks kreiptis į lietuvių kalbos komisiją, kad paaiškintų šį faktą:)
Cibulienė – tai patiekalas iš mano mamos valgių skrynios:) Kaip ir viskas tais laikais, patiekalai buvo paprasti iki skausmo… O cibulienės dėka, manau, mama mus su broliu pripratino valgyti svogūnus. Apie sodą, kurio visa širdimi nekenčiau, jau esu rašiusi ne kartą šiame blog’e. Bet tame sode būdavo, prisipažinsiu, ir gerų dalykų: pavyzdžiui, prisirpę raudonos braškės (pageidautina, jau nuskintos ir tvarkingai sudėtos į pintinę :)), šviežios bulvytės ar šparaginės pupelės, krūmai aviečių (na gerai, šias ir pačiai nesunku nusiraškyti :)), ir, žinoma, svogūnai. Kol svogūnų laiškeliai būdavo jauni, ploni ir trapūs, jie puikiai įsikomponuodavo salotų dubenyse. Bet kai užaugdavo dideli, stori, tada jie dažniausiai keliaudavo į pusrytinį patiekalą, kurį sutartinai vadindavome Cibuliene.
Žinau, kad Lietuvoje dabar anaiptol ne šviežių svogūnų laiškų metas, be to, neabejoju, kad kažką panašaus kiekvienas esate gaminęs. Tačiau kai apie cibulienę pasikalbėjau su savo vyru, pasirodo, kad mudu turime visiškai skirtingus to paties patiekalo pagaminimo būdus: maniškis – labiau moteriškas, lengvas, gaivus, jo variantas – sotesnis, nes vietoj kiaušinio turėtų būti dedamas gerai paskridintas lašinukas.
Šį savaitgalį turguje negalėjau praeiti pro pundus šviežių svogūnų laiškų ir prisiminiau šį paprastą iki kaulų smegenų rytinį patiekalą. Kartu su su jo skoniu grįžo patys šviesiausi prisiminimai apie vaikystę… Todėl nepykit, nusprendžiau įdėti jį į blog’ą 🙂 Juk cibulienė tikrai patenka į sveikų, lengvų, paprastu valgių sąrašą!
Reikės (2 žmonėms):
0,8-1 kg žalių svogūnų laiškų (ypač tinka peraugę)
1-2 kiaušinių
Aliejaus (sviesto, jei neskaičiuojate kalorijų :))
Druskos, pipirų
Užrišame savo vyrui prijuostę, įteikiame jam peilį ir pristatome prie svogūnų laiškų pjaustymo 🙂 Pačios išeiname į kitą kambarį gerti kavos (kad akys neašarotų, ir koks nors tušas nenubėgtų:)). Kai viskas supjaustyta, įkaitiname keptuvėje aliejų (sviestą, arba aliejų su šaukštu sviesto – tikrai skaniau :)), suberiame svogūnus ir maišant troškiname, kol jie sukrenta, pasidaro minkštučiai ir gražiai žalsvi. Pabaigoje įmušam kiaušinį ir skubiai sumaišom, iškart nukeliam nuo ugnies. Man skanu, kai kiaušinio būna labai nedaug – kad vos vos pasidengtų žali laiškai. Pasūdome, pabarstome pipirais. Skanu su tamsia duona arba paskrudinta balta.
Nieko panasaus! Tik su siuo patiekalu mane mama ir „ismoke” pamegti svogunus 🙂
Geras, niekad nieko panasaus nevalgiau ir net nelabai girdejau:) Cia trb dideliu svogunu megeju reikia but.