Brunch’as arklidėje

Ką aš mažiausia gyvenime darau, tai rašau recenzijas apie restoranus. Ir šiandien neketinau to daryti, prisiekiu. Galvojau įdėsiu vieną kitą nuotrauką į Instagramą, kad sužadinčiau jums apetitą vaizdais. Bet, nepykit, nesusilaikiau. Šios dienos patirtis verta šiek tiek daugiau, nei kelios nuotraukos socialiniuose tinkluose…

Seniai žinoma tiesa, jog skoniai yra ilgiausiai mūsų smegenyse išliekančios emocijos. Skonius, o ne vaizdus, pavadinimus ar jausmus žmonių smegenys pajėgios atgaminti net tada, kai tas smegenis praretina tokios baisios ligos kaip Alzheimeris… Ar tik ne todėl pastaruoju metu investicija į skonius daugeliui žmonių atrodo tokia geidžiama ir prasminga?:)

Aš tikrai nesu „restoranų liūtė”, kuri žino visas naujai atsidariusias vieteles, ir yra išragavusi visus tų vietelių meniu, gali valandų valandas pasakoti apie jų subtilumus. Aš net prieš porą metų atsisakiau man suteikto garbingo titulo – būti nare komisijos, vertinančios ir skelbiančios 30 geriausių Lietuvos restoranų. Tiesiog pamaniau, jog neturiu tam reikalingų kompetencijų, nesu Lietuvoje aplankius restoranų tiek, kad galėčiau juos vertinti visos šalies kontekste. Sakau labai atvirai – ilgą laiką ėjimas į restoraną Lietuvoje man dažnu atveju reikšdavo prarastą galimybę pasimėgauti namuose pagamintu skaniu maistu, pasipiktinimą prastu aptarnavimu, ir dar glėbį ne visai pozityvių emocijų. Restoranus visuomet dievinu užsienyje, iš ten parsivežu patirčių ir įkvėpimo, bet Lietuvoje dažniau rinkdavausi savo pačios virtuvę.

Tačiau laikai keičiasi, ir mano pačiam didžiausiam džiaugsmui ši sritis Lietuvoje (ar gal tiksliau būtų pasakyti didžiuoisuose Lietuvos miestuose) vystosi greičiau nei bet kuri kita. Todėl kai viena ar kita proga visgi išsikrapštau iš namų ir pratestuoju kokią nors nemažai gerų atsiliepimų sulaukusią vietelę, mano širdis uždainuoja. Ir uždainuoja taip garsiai, kad norisi, jog melodiją išgirstumėt ir jūs. Tam atvejui, kai kokia nors proga ieškosite vietos savo ypatingai dienai.

14Horses brasserie – tokia, sakyčiau, iš pirmo žvilgsnio keisto pavadinimo vieta, o kuo čia dėti arkliai supranti tik tada, kai sužinai jos istoriją. Tada ir pavadinimas, beje tampa prasmingu:) Pasirodo, restoranas įkurtas buvusių didingųjų Pacų rūmų arklidėse, o pagal ano laiko vertinimus, tik žmogus, turėjęs bent 14 arklių, galėjo būti laikomas didiku.

14Horses – tai ne ta tipiška viešbutinio restorano erdvė, kurioje prisėda nebent čia apsistoję svečiai. Man patinka, kad tai vieta, kuri stengiasi įskiepyti lietuviams brunch’o – vėlyvųjų tingių savaitgalio pusryčių, peraugančių į pietus, tradiciją. Apskritai juk su pusryčiais Vilniuje sunkoka, net ir skaniausią kavą verdančios kavinės, jei tik jos dirba ankstyvą rytą, gali pasiūlyti nebent bandelę ar kokį sausainį, tik ne padorų pusryčių meniu.

Tačiau Pacų arklidėse sekmadieniais vyksta oho koks gurmaniškas gyvenimas! Ir jei iki šiol pavydėjote skandinavams, kurie žavi visą pasaulį pristatydami savo vietines miškų ir daržų gėrybes įmantrių skandinaviškosios virtuvės patiekalų pavidalu, tai žinokite, kad jau ir mes, baltai, mokame visa tai padaryti taip pat gerai. O gal net ir geriau.

Pradėkim nuo to, jog 14Horses įsikūręs dizainą aukščiau visko vertinančioje erdvėje. Nuo pat įėjimo, nuo įspūdingų dar tik statomų Kalėdinių dekoracijų, nuo specialaus kvapo, užuodžiamo bromoje, iki skoningai suplanuotos restorano ir baro erdvės, spalvų ir interjero sprendimų, sujungiančių istoriją ir dabartį, senovę ir modernumą, iki stalo indų, įrankių ir dekoracijų – viskas čia prasideda ir baigiasi nepriekaištinga estetika.

Kai prie tapas stiliaus bufeto pamačiau senai pažįstamą šefą Martyną Žymantą, kurį tikrai labai myliu dar nuo jo paties restorano „39 Paralelė” laikų, žinojau, kad manęs laukia aukščiausios kokybės kulinarinė patirtis. Tik nesitikėjau pamatyti (ir pilna apimtimi išragauti) tai, ką visada svajojau turėti Lietuvoje: taip vadinamą farm to fork koceptą. Tas konceptas yra apie tai, jog geram šefui ne tik svarbu žinoti, iš kur atkeliauja ingredientai į jo virtuvę. Geras šefas pats tuos ingredientus turėtų ir užsiauginti. Na, beveik visais atvejais pats. Kartais tą padaro labai patikimi partneriai.

Gal nežinojote, tačiau vieno talentingiausių Lietuvos šefų – Andriaus Kubiliaus -vadovaujama komanda (kurios narys ir dešinioji ranka yra Martynas) neseniai įsigijo 500 ha ploto ūkį Farmers Circle, kuriame auginamos daržovės, mėsa ir kiti sezoniniai produktai, kasdien atkeliaujantys į restorano virtuvę. Nuo ankstyvo rudens čia fermentuojasi daržovės, ir net kuriami tokie unikalūs dalykai kaip lietuviškas kimči su krienais! Ūkyje šaltyje džiovinamos uogos, gaminami prieskoniniai užpilai (pavyzdžiui, aromatingi česnakų, pankolių actai, kurių galima įsigyti restorano parduotuvėlėje), netoliese tyvuliuojančiuose vandens rezervuaruose auga specialiai matinami ir prižiūrimi šamai…

Ir iš viso šito gėrio kasdien gimsta vis kitokie patiekalai. Tie, kurie papasakotų šiek tiek istorijos, kurie paskatintų pasidomėti kaip čia tie sūdyti serbentai taip gerai suderėjo su žalia šamo filė, iš ko gaminamas tas ypatingo skonio vynas, siūlomas su vienu ar kitu patiekalu, arba kaip gimė naminis teriyaki padažas, kuris šviežią skumbrę pavertė skaniausiu šaltu užkandžiu. Nedidelės porcijos kynva salotų, matje silkės gabalėliai su karšta bulve, jaučio uodegos žlėgtainis su baravykų majonezu, traškios ūkio daržovės su skaisčiai žaliu meškinių česnakų padažu, žemoje temperatūroje troškinta lašiša ir sultingas jautienos pastrami. Naminės duonos bandelės, nudažytos burokėlių sultimis, iki baltumo suplaktas sviestas, skaidri baravykų sriuba ir aromatinga paella su šviežutėlėmis šukutėmis, krevetėmis ir cukrinių žirnelių ankštimis. O kur dar kepto šamo filė su lietuviškomis morkomis, burokėliais ir briuselio kopūstais, kukurūziniai viščiukai su kepintomis mažytėmis bulvytėmis, ir citrinų sultimis pašlakstytos iki svaigulio gardžios austrės…

Ir kai atrodo, kad išsimėgavęs skoniais ir spalvomis jau esi pasiruošęs sugrįžti iš pasakos į realybę, susigundai gabalėliu deserto, kuris ir vėl sugrąžina tave į tą pasaką juodųjų serbentų putėsių pavidalu. Ir net tas stalo kaimynas, kuris dievagojasi, kad desertui vietos jau nėra, apsalęs kabina šaukštelį po šaukštelio šio sodrios spalvos gėrio, slapčia vildamasis, jog ši skonių harmonija neišblės bet tol, kol grįšim namo.

Jei turėčiau vertinimo sistemą, pagal kurią skirčiau balus restorano meniu, aptarnavimui ir atmosferai, skoniams ir patiekalų pateikimui, gebėjimui nustebinti ir sužavėti, greičiausiai šiai vietai skirčiau maksimalų tų balų skaičių plius vieną. Bet tikriausiai dėl to ir neturiu tos sistemos, nes pažeisčiau visas taisykles ir būčiau diskvalifikuota:) Todėl nuoširdžiausia, ką galiu padaryti, yra pasidžiaugti šefo ir jo komandos kūryba, kuria kiekvienas iš mūsų galime pasimėgauti kiekvieną savaitgalį pačioje Vilniaus širdyje, Rotušės aikštėje.