Ši savaitė buvo pilna ne vien darbų, bet ir malonių netikėtų susitikimų. Alytaus moterų klubo „Zonta” kvietimu viešėjau savo gimtosios Dzūkijos sostinėje, kur turėjau neapsakomą malonumą pristatyti savo abi knygas pilnutėlei salei žmonių. Kaskart kai tik išvažiuoju iš Vilniaus ir turiu unikalią progą pasimatyti su kituose miestuose gyvenančiais žmonėmis, grįžtu prisisėmusi ypač daug pozityvios energijos. Mums dažnai atrodo, kad gyvenimas vyksta vien sostinėje, kad visi renginiai – vien tie, kur blyksi fotografų kameros ir prie sienelės papūstomis lūpomis pozuoja vietinės reikšmės „žvaigždės”. Mums net sunku suvokti kiek gražių dalykų vyksta mažesniuose miestuose ir miesteliuose, kiek šviesių, pozityvių, aktyvių žmonių juose gyvena, su kokia šiluma jie priima pas juos atvykusius pašnekovus…
Visoje klausytojų auditorijoje visgi išsiskyrė žavi vyresnio amžiaus moteris, visą vakarą atidžiai klausiusi mano pasakojimo, o pabaigoje prisipažinusi, jog mano knygą „Izraelio skoniai” jai trumpam buvo paskolinusi bičiulė. Į susitikimą ji atsinešė mokyklinį sąsiuvinį, kuriame dailyraščiu buvo perrašyti visi mano knygos receptai… Perrašė juos todėl, kad tikroji knygos savininkė paprašė grąžinti knygą, o ji taip buvo įnikusi gaminti pagal jos receptus, jog nutarė tokiu būdu išsaugoti naudingą informaciją!:) Na kur dar galima pamatyti tokiu „senovišku” būdu kopijuojamą turinį? Ne iPhone padarytą puslapio nuotrauką, ne atšviestus knygos puslapius, bet dailyraščiu surašytus, su savo pastabomis prie kiekvieno…:) Man ši istorija tokia brangi ir tokia nepamirštama, kad net pasidariau to sąsiuvinio nuotrauką (o moteris, beje, net paprašė, jog ant jo pasirašyčiau:)).
Šią savaitę įvyko ir dar vienas malonus įvykis – sutikau su viliojančiu 15min.lt pasiūlymu ir nuo vasario bendradarbiausiu su rubrikos „Maistas” kūrėjų komanda. Mano receptus ir pasakojimus galėsite nuo šiol skaityti būtent šiame jaunatviškame portale.
Na, o šios savaitės receptas – klasikų klasika iš gero maisto tėvynės Italijos. Bolognese (tariama [bolon’jėzė]) bene geriausiai žinomas itališkos virtuvės pavadinimas ir bene labiausiai viso pasaulio valgytojų mylimas pastos padažas. Sodrios spalvos ir išraiškingo skonio padažo pagrindinis ingredientas – malta mėsa (dažniausiai jautiena ir kiauliena, tačiau aš kiaulieną pakeičiau kalakutiena). Ilgai ir lėtai troškinamas bolognese padažas gardinamas kepintais svogūnais, morkomis ir salierais, rūkyta šonine ir pomidorais. Patiekimui geriausia tinka ilga plati pasta – spagetti, tagliatelle, papardelle ar kita mėgstama. Aš savo tagliatelle pasigaminau pati, naudodama viso grūdo speltų miltus.
Niekam nekyla abejonių, iš kur kilęs šis vieno populiariausių itališkų tirštų mėsos padažų pavadinimas – iš Bolonijos regiono. Beje, šis padažas dar vadinamas ragú alla bolognese, tačiau tikri italai jį gamina truputį kitaip ir užvis labiausiai ginčijasi, kad patiekiant jį su pasta, patiekalas praranda tikrąją ragú prasmę. Na, bet turint omeny koks milžiniškas itališkų patiekalų populiarumas visame pasaulyje, toli už tų patiekalų gimtinės ribų, visai nenuostabu, kad itališki valgiai pamažu transformavosi ir užsienyje įgavo kitokią prasmę nei patiems italams. Šis receptas – ne iš itališkos klasikos enciklopedijos, bet veikiau užjūriuose adaptuota (ir mano virtuvėje labai prigijusi) versija. Beje, padažas puikiai tinka ir tradicinei lazanijai kepti, o jei pasigaminsite padažo daugiau – jis bus tobulas išsigelbėjimas greitai pašildomai skaniai vakarienei.
- 4 šaukštai alyvuogių aliejaus
- 1 didelis svogūnas, smulkiai supjaustytas
- 2 česnako skiltelės, susmulkintos
- 1 saliero stiebas, smulkiai supjaustytas
- 1 didelė morka, smulkiai supjaustyta
- 500g maltos jautienos
- 250g maltos kiaulienos arba kalakutienos
- 50g smulkiai supjaustytos rūkytos šoninės
- 2x400g indeliai konservuotų pomidorų savo sultyse
- 4 šaukštai pomidorų pastos
- 1/2 stiklinės raudono vyno
- 1 stiklinė jautienos arba vištienos sultinio
- Druskos, juodųjų pipirų, raudonėlio
- Tagliatelle arba kitokios ilgos pastos
- Tarkuoto kietojo sūrio
- Didelėje gilioje keptuvėje įkaitinkite aliejų ir jame apkepinkite svogūnus, kol suminkštės. Suberkite smulkintus česnakus, tada salierus ir morkas, ir dar viską pakepinkite apie 3 min. Sudėkite maltą mėsą ir maišydami susmulkinkite, kad mėsa nesuliptų į gabalus. Kepinkite mašydami, kol mėsos spalva patamsės.
- Suberkite smulkintą šoninę, pomidorus su visomis sultimis, pastą, vyną ir sultinį. Įberkite druskos, pipirų, raudonėlio. Troškinkite dalinai uždengę apie 2 valandas, kol padažas bus vienalytis ir tirštas. Jei išgaruos pernelyg daug skysčio, įpilkite dar šiek tiek sultinio arba vandens. Pabaigoje patikrinkite, ar padažui netrūksta sūrumo, pipirų.
- Patiekite su al dente išvirta pasta, ant viršaus užtarkuokite kietojo sūrio.
Jums taip pat patiks:
Pingback: Pasta al ragù bianco – Nidos receptai
Pingback: Keptų moliūgų pasta su čiobreliais ir lazdyno riešutais – Nidos receptai
Andrej – man jūsų požiūris visuomet patinka. Ir net jei kažkas ims jus kalti prie sienos, kad stirniena ir Italija neturi nieko bendro, tačiau bent jau šiuo atveju „bolognese” aš vertinu kaip bendrinį pavadinimą, apibūdinantį mėsos padažą su pomidorais. Tikras comfort food, kurį galėčiau valgyti nors ir kasdien.
Nežinau kaip tikri italai valgo, bet man buvo skanu 🙂
Adaptavau prie savųjų realijų ir naudojau stirnienos faršą, dar ant viršaus kaleandrų užbarščiau ir tikrai seniai nevalgiau taip skainiai mėsos.
Suklydusi nesutikau, čia jau jūsų interpretacija:) Sutikau tik, kad originalus receptas skiriasi, ir parašiau, jog maniškis – užsieniečių su laiku pamodifikuotas receptas (net paredagavau tekste, kad tikrai visiems ai6ku būtų). Na, o dėl analitikos – kiek įmanoma šiek tiek stengiuosi visuomet įterpti istorijos arba naudingos info, bet neperspausti, neapsunkinti laisvalaikio skaitiniams skirto teksto… Bet labai nuoširdžiai dėkoju jums už pastabas, ir mielai jų lauksiu ateityje.
Smagu girdet, kad sutinkat suklydusi. Butu isties saunu, jei sekanciuose straipsniuose (suprantu, kad nuo siol teks jus matyti 15min), aiskiai pabreztumete, kad jusu siulomi receptai skiriasi nuo originaliu 😉 O butu dar sauniau, jei straipsniai butu kazkiek analitinio pobudzio, paanalizuojant kiek nutolta nuo originalaus recepto, kokia recepto istorija. Siuolaikinis skaitytojas reiklus – geriau kokybe, o ne kiekybe. Sekmes
Sveiki, dėkoju už jūsų pastabas! Sutinku su jumis, ir tą miniu savo tekste, kad originalusis itališkasis bolognese yra kiek kitoks (jūs, beje, tiksliai aprašėte koks jis turėtų būti). Aš šiuo atveju iš tiesų labiau pretenduoju į „amerikietiškąjį” arba „australietiškąjį” variantą – su česnakais, vynu, nes viena vertus tokia literatūra dažniausiai naudojuosi, kita vertus – man tikrai skonis patinka labiau, kai padažą pagardinu vynu! Ir tikrai taip, turiu ne vieną receptų knygą su šiuo iš Italijos kilusiu, bet neabejotinai „adaptuotu” (italai sakytų – sugadintu, ir jie būtų turbūt teisūs:)) receptu, kuriame malta jautiena šiek tiek „praskiedžiama” kiauliena.
Sveiki, noriu Jus pabarti. Gyvenu Italijoje ir tikrai akys kraujuoja kai lietuviai bando vaizduotis italiskos vietuves asais. Nu nededa jie i ta Bolonijos padaza jokio cesnako ir nepila vyno, cia kazkieno ismislas. Tikras tradicinis Bolonijos padazas gaminamas tik is maltos jautienos (nei jokiu paukstienu, italai aukstielniki apvirstu toki pasiulyma pamate), morkos, svoguno, saliero, pieno ir keliu lasu pomidoru KONCENTRATO, savaime aisku dadedama pipiru ir druskos. Tiekiama jokiu budu ne su spageciais (cia amerikonu ismislas).
Oi, Dovile, turiu aš iki šiol sąsiuvinuką su receptais:) Aš jį kas kiek laiko persirašydavau, man tokia savotiška šventė būdavo, nes prisimindavau senus receptus ir imdavau juos gaminti. Aš ir dabar kai kuriuos receptus tik iš to sąsiuvinio gaminu, nesvarbu, kad jie jau seniai blog’e, bet kažkaip tuo taukuotu sąsiuviniu labiausiai pasitikiu:)
Oooo, tas receptų sasiuvinukas tokia nostalgija dvelkia. Pamenu, kai rašėmės pirmuosius karštų sumuštinių ir sausainių receptus į sąsiuvinukus ir dar papuošdavom priklijuodamos iškirptomis iš žurnalų skanėstų nuotraukomis. Ir labai greit tie sąsiuviniukai pasidarydavo taukuoti, kleckuoti, nes gi reikėdavo gamybos procese į juos vis žvilgtelėti.